Kinetinis smėlis tapo paskutiniu lašu
Tinklaraščio „Vaikų reikalai“ autorė Kristina Razminienė prieš keletą mėnesių ėmėsi radikalų permainų – dukros žaislų skaičių sumažino iki minimumo. Ją taip pasielgti privertė ne noras pakreipti ugdymą kita linkme, o tvarkos poreikis. „Viskas prasidėjo tikrai ne nuo to, kad galvočiau, jog vaikui iš to bus nauda, – portalą 15min tikino ji. – Tik vėliau tai pamačiau. Prasidėjo nuo tvarkos klausimo.
Žaislų buvo tiek daug, kad per kambarį nebuvo įmanoma pereiti.
Lietuvoje vaikų kambariai statistiškai nėra po 20 kvadratų. Pas mus ta erdvė maža, mes gyvenamąją erdvę pasidarėme didelę. Žaislų buvo daug. Niekada nestabdžiau ir negalvojau, kiek jų pirkti, tiesiog eini ir perki, įsisuki į ratą, savęs nekontroliuoji, dar dovanos… Jų buvo tiek daug, kad per kambarį nebuvo įmanoma pereiti. Ir kituose kambariuose žaislų buvo primėtyta. Julijai buvo gal treji – per maža, kad pati susitvarkytų, o man tame plote sutvarkyti tiek žaislų užtrukdavo apie pusdienį. Kas šiais laikais tiek turi?“
K.Razminienė ilgai kaupėsi pokyčiams mažosios kambaryje, o prieš metus ėmė mažinti žaislų. Pirmiausiai ji nusprendė atrinkti tuos, kurie jau buvo „išaugti“, pirkti dar kūdikystėje. Krūvelė atrodė visai maža ir, nors šie žaislai buvo paslėpti, rezultatas nedžiugino: betvarkė liko.
Po kelių mėnesių mama nusprendė taikyti kitą kriterijų: surinkti žaislus, su kuriais Julija mažiau žaidžia. „O su kuriais? – pati savęs klausė mama. – Žaislų – kalnas, visi „užkasti“, tai arba su visais žaidžia, arba su niekuo, tampo iš vieno kampo į kitą. Tada gal maišą prikroviau, suslėpiau ar atidaviau. Bet vėl jokio efekto. Pokytis buvo minimalus, tvarkos nepadaugėjo.“
Kuriam laikui ši problema buvo nustumta į šoną, kol vieną dieną K.Razminienė ėmėsi radikalių pokyčių. „Reikėjo, kad vaikas namie pažaistų su kinetiniu smėliu… Pažaidė taip, kad siurbiau gal valandą. Smėlio buvo visur, kur tik įmanoma. Prilindo net į grindų tarpelius, – prisiminė pašnekovė. – Kinetinis smėlis – labai slidus, buvo neįmanoma paeiti, gal mėnesį buvo net kritimų.
Kaip tai nutiko, net nepamačiau. Į svečius atėjo draugė kažko pasimokyti, pasodinau ją prie kompiuterio. Kartu atsivedė mažą mergaitę, su Julija ėmė žaisti kitame kambaryje. Kartais taip įsitrauki į pokalbius… Niekas neverkia, visi patenkinti, nematai, kas ką daro, o paskui pakeli akis ir – vau! Vaikai sugeba per valandą padaryti stebuklų…
Man trūko kantrybė, surinkau viską, palikau vieną lėlę, kamuolį, mašiną… Gal šešis ar dešimt daiktų. Kitus sukroviau į maišus ir išnešiau į sandėliuką. Nes visus reikėjo pakelti, kad tą smėlį susiurbčiau.“
Kinetinis smėlis – labai slidus, buvo neįmanoma paeiti, gal mėnesį buvo net kritimų.
Įėjusi į savo kambarį, Julija nustebo: „O kur visi mano žaislai?“ Mama atsakė, kad išėjo pailsėti. Mergaitė patempė lūpą, bet, kadangi buvo svečių, vyko kažkokia veikla, nelabai išėjo susigraudinti, dėmesys buvo nukreiptas, taip viskas ir liko. „Vaizdas kambary man patiko!“ – prisiminė K.Razminienė.
Žaislams per gerą pusmetį – 6 eurai
Pirmomis dienomis dukra vis klausinėjo, todėl porą žaislų mama parnešė. „Anksčiau, būdavo, nuperki, 15 minučių pažaidė ir meta į krūvą, o joje neberanda. Yra tokia lėlė Lottie – labai išgirta, galinti būti ir mokslininke, ir astronaute. Nupirkau. Tai ką – metus gulėjo… Kai liko ta Lottie ir dar viena, staiga pasidarė – ohoho!
Pradėjo žaisti su tais keliais žaislais, kurie liko. Didelių neišnešiau, pavyzdžiui, virtuvėlė liko. Tą patį vakarą pastatė namelį iš pagalvių. Žaislais virto aplinkos daiktai. Parnešiau „Lego“ kaladėlių. Pasistatė namą, bet nebuvo žmogeliukų. Kažkokius pasigamino iš šiukšliukų, bet pasiskundė, kad nieko gero neišeina. Šituos irgi atkasiau. Dar „Playmobil“. O iki tol su „Lego“ visai nežaidė. Dabar ir namą pasistatė, ir mokyklą, ir stalą, ir kėdę.“
Anot pašnekovės, dabar žaidimams tinkamiausi daiktai, iš kurių galima pačiam kažką susikurti, ir buities elementai, maistas – puodukai, šaukštai, bananai, svogūnai. Namai statomi iš antklodžių, jūrą atstoja pagalvės. Julija žaidžia, kaip žaidusi, tik kitaip, kur kas daugiau piešia.
K.Razminienė paliko kūrybines priemones – plastiliną, dažus, pieštukus:„Piešia ir ant sienų, ir ant durų. Klijuoja ant sienos lapus. Žaidžia su popieriumi ir klijais. Išsikarpė iš kažkokios užduočių knygelės raides, nusispalvino, suklijavo ant sienos ir pasidarė savo abėcėlę. Supasi ant karstynės ir man raides šaukia. Sugeba padaryti netvarką, bet kūrybinėmis priemonėmis – dažus išmėto, prisineša kažkokių daiktų. Tačiau dabar man jos kambarį sutvarkyti užtenka pusvalandžio – su pavalymais, o jei greitai aprinkti – tik 15 minučių.“
Moteris prisiminė, kad po pavasarį įvykusio „perversmo“ nupirko du žaislus: rankomis spaudomą žaislą stresui nuraminti už 4 eurus (jis suplyšo po poros dienų), o Palangoje – kibirėlio, kastuvėlio ir grėbliuko rinkinį už 2 eurus. Šie padėti kitai vasarai.
„Į žaislus pradėjau žiūrėti taip – jie turi būti pirmiausia įdomūs tėvams. Tuomet jie norės žaisti kartu su vaiku“, – savo filosofiją išdėstė K.Razminienė. Štai ji mielai žaidžia su konstruktoriumi „LaQ“ – japonišku „Lego“ analogu, kurį buvo nusipirkusi sau ir kuris jau tinka keturmetei Julijai. Pašnekovė girdėjusi, kad toks elgesys – duoti žaislą tik tam tikru laiku ir prisijungti pažaisti – teisingas: vaikas laukia to momento, o žaidimas kartu su tėčiu ar mama suteikia dvigubą malonumą.
Keli žaislai grįžo pas Juliją, keli buvo išnešti. K.Razminienė atsirinko, kurie verti pasilikti, įvertino, be kurių dukra gali apsieiti, ir po kokių trijų mėnesių didžiumą atidavė.
Dukra be žaislų visiškai nepasikeitė
Ar tokia strategija – minimalus žaislų skaičius – tinkama bet kokio amžiaus vaikams? Pašnekovės manymu, ribojimas yra gerai nuo pat kūdikystės: „Jei dabar daryčiau nuo nulio, labai protingai atsirinkčiau žaislus. Matyt, anksčiau jaučiau poreikį surasti super duper žaislą. Eidavau į parduotuves, žiūrėdavau, kuris kaip lavina. Yra gerų žaislų. Tikrai buvo tokių kūdikystėje, kad ir dabar nupirkčiau. Bet reikia nuo pat pradžių save stabdyti, pirkti apgalvotai, o atsibodusius, sulūžusius, išaugtus laiku atsijoti, kad nebūtų kaip man.“
Tėvams puikiai žinoma situacija, kai atžalai mirtinai prisireikia parduotuvėje ar pas draugą pamatyto žaislo, o nupirkus jis po valandos ar dienos keliauja į šoną. K.Razminienė pasiūlė tokiais atvejais save riboti ir vadovautis tam tikra vizija, pavyzdžiui, namie turėti tam tikrą skaičių žaislų. Arba, kaip patarė kita tinklaraštininkė, leisti vaikui parduotuvėje pasinešioti norimą žaislą. Pašnekovė su dukra dažnai užsuka į parduotuves tiesiog pažaisti. Žaislų parduotuvės paprastai turi tam skirtus staliukus.
Be to, moteris atkreipė dėmesį, kad žaislų klausimas buvo aktualus, kol Julija buvo namie. Į darželį ji išėjo tik ketverių su puse, ir tuomet paaiškėjo, juokėsi mama, kad vaikui nieko nebereikia: nei žaislų, nei gaminti pietus, nei gražių drabužių, nebent vieno komplekto savaitgaliui.
K.Razminienė sutiko, kad žaislų atranka – sunkus darbas, nes dažnai vadovaujamasi emocijomis, o ne logika: „Va, plaktukas – jei jį paslėpsiu, nebesimokys kalti… Jei paslėpsiu stetoskopą, negalės vaizduoti gydytojos…
Atsisėdusi tarp krūvos žaislų galvojau, kad mano vaikas negali gyventi be šito, šito ir šito. Kai viską išnešiau, paaiškėjo, kad gali, vaikui nieko neatsitiko. Pati susirado – su kažkuo kala, su įsivaizduojamu stetoskopu klauso plaučius. Taip tik skatinamas kūrybiškumas, nes vaikas galvoja, kaip suktis iš padėties. Rezultatas mane pačią nustebino.“
Kokių dukros nuotaikos, elgesio pokyčių pastebėjo? „Nieko, absoliučiai nieko neįvyko! Tik daugiau tvarkos namie. Netapo liūdnesnė, dažniau neklausinėja: „Mama, ką man veikti?“ Kaip anksčiau ateidavo su krūva žaislų ir sakydavo: „Neturiu ką veikti“, taip ir dabar ateina.
Dukra išmoko pasidaryti žmogeliuką iš lapiuko ar suvertų karoliukų. Anksčiau nebūtų taip sugalvojusi.
Kas pirmą kartą ją pamato, net klausia: „Ar jūsų vaikas visada toks aktyvus ir linksmas?“ Taip! Ji yra be galo nuotaikingas vaikas. Niekas nepasikeitė, jokių išgalvotų draugų. Išmoko pasidaryti žmogeliuką iš lapiuko ar suvertų karoliukų. Anksčiau nebūtų taip sugalvojusi“, – tvirtino pašnekovė.
Moters manymu, žaislų išnešimas vienu ypu buvo teisinga taktika. Jie nebuvo sunaikinti ar iškart atiduoti, tik padėti į kitą vietą. Jei vaikas nuolat verktų, žaislus būtų galima parnešti. Taip padarė ir K.Razminienė – sugrįžo „Lego“ žmogeliukai, nes mergaitei buvo sunku žaisti be jų, dar kai kas, nes buvo lengviau suprasti, ko išties reikia. Kartais ateinantis kaimynų berniukas niekada nesiskundė, kad Julija turi mažai žaislų. Vaikai išradingai panaudoja, pavyzdžiui, pagalves. Anot pašnekovės, tam tikri žaislai vis tiek turi likti: kamuolys, lėlė, mašina, kad ir kokios lyties vaikas, taip pat konstruktorius, virtuvėlė. Moteriai patinka daiktai, kuriuos galima panaudoti įvairiais būdais, pavyzdžiui, pro mikroskopą galima tyrinėti lapelį, žolytę, boružę, o pliušinis žaislas dažniausiai tik puošia kambarį.
Vaikas pasigedo dovanos iš močiutės
Palyginti su ankstesnėmis išlaidomis, minėti 6 eurai atrodo juokingai: „Kad buvo išleista ne šimtais, galiu garantuoti, kalba eina apie tūkstančius. Per mėnesį žaislams tikrai išleisdavau kokius 50 eurų, vadinasi, 600 eurų per metus, 2400 eurų – per ketverius. O buvo mėnesių, kai ir 150 eurų išleisdavau. Plius dar dovanų gaudavo.“
Kalėdos, anot K.Razminienės, turėjo tapti didžiausiu išbandymu, nes nuo pavasario nebuvo rimtesnių progų dovanoms. Bet būna, kad žmonės padovanoja žaislų be progos. Pašnekovė jų neatima, tad per gerą pusmetį namuose atsirado gal šeši nauji žaislai. Kai kurie mergaitei „neprilipo“ ir iškeliavo į sandėliuką, kiti liko.
„Kalėdos yra stebuklų metas. Nemanau, kad verta užsispirti dėl kažkokio principo. Galima pasiūlyti abonementą į vandens parką, nes Julija ten galėtų kasdien važiuoti, tačiau įsivaizduoju, kad vaikas nori apčiuopiamą daiktą po egle rasti“, – svarstė mama.
Pažįstami pasakojo, kaip keli giminaičiai surinko didesnę pinigų sumą ir nupirko kokių trejų metų vaikui kažką brangesnio. O šis močiutei prisipažino liūdintis, nes ji atėjo į gimtadienį be dovanos. Močiutė bandė paaiškinti situaciją, bet mažylis nesuprato.
Julija iš savo senelių nesulaukdavo žaislų. Jie praktiški, dažniausiai dovanodavo drabužius, kuprines, piešimo priemones, nes viena močiutė baigusi dailę ir renkasi kūrybiškumą skatinančias priemones.
4 mėnesiai be kompiuterio
Šią vasarą teko stebėti, kaip panašią akciją vykdė italas Giangiacomo Guglielmini. Išsitraukęs du didžiulius stalčius, pilnus žaislų, jis ėmė rūšiuoti: didesni ir nesulūžę – atgal į stalčius, mažesni, aplūžę, be detalių arba nusibodę (greičiausiai – ne vaikams, o jam pačiam) – į maišą.
Ar gimtadieniui, ar Kalėdoms kiekvienas ką nors atneša. Ir tik kartais paklausia, ką nupirkti, – skundėsi Cristina.
Jo žmona Cristina Di Nezza su dviem sūnumis – penktuosius einančiu Marco ir trimečiu Luca – tuomet viešėjo pas tėvus. Po atostogų tik mama atkreipė dėmesį, kad liko mažiau žaislų, berniukai nė nepastebėjo.
Anot Giangiacomo, per daug žaislų vaikams – negerai. „Jie negerbia daiktų, laužo, pamiršta palikę. Kažkas sulūžo? Ai, išmetam… Taip nelavėja kūrybiškumas. Toks elgesys – tipiškas vaikams, bet jie turi išmokti elgtis kitaip, tai nėra įgimta.“
Pašnekovai patikino niekada žaislų nepirkę – viskas į namus atkeliavo kaip tėvų, kitų artimųjų, draugų dovanos. „Tragedija! To negali išvengti. Ar gimtadieniui, ar Kalėdoms kiekvienas ką nors atneša. Ir tik kartais paklausia, ką nupirkti“, – skundėsi Cristina.
Italai norėjo vaikams „Lego Duplo“ traukinio, todėl kiekvieno prašė nupirkti tą ar kitą dalį. Galiausiai berniukai gavo du didelius traukinius su daug smulkių priedų.
Senesnius žaislus tėvai paprastai išmeta ar atiduoda, o gautus naujus iškart išgabena pas senelius. Giangiacomo pastebėjo, kad pastaraisiais mėnesiais vaikai primiršo žaislus, išskyrus „Lego“, jiems įdomiau – planšetė arba fiziniai žaidimai, kovoti tarpusavyje, žaisti lauke. Per keturis atostogų mėnesius vaikams net nereikėjo planšetės ar kitų žaislų, jie visą laiką leido lauke, važinėjo dviračiais, žaidė su smėliu paplūdimyje. Pas senelius nebuvo interneto, todėl sugrįžę namo berniukai nebeprašo jo įjungti, net matydami tėtį prie kompiuterio.
„Tikrasis žaislų vaidmuo yra padaryti laimingus tėvus, suteikti jiems laiko ir apdovanoti vaikus dėl dėmesio trūkumo“, – apibendrino Giangiacomo.
Grojantys ir rėkiantys žaislai nepasiteisino
Septynmetę dukrą ir metukų sūnų auginanti kaunietė Raimonda Mikalčiūtė-Urbonė taip pat turi „žaislų strategiją“, kuri atsirado „su metais ir iš reikalo“.
Rusnė nuo pirmųjų mėnesių neturėjo daug žaislų, mama juos pirko atsakingai, daugiausia – medinukus, nes žavėjo jų ekologiškumas ir ilgaamžiškumas. Artimieji ir draugai dovanomis taip pat lepino protingai. Bet kai trejų Rusnei dėl paūmėjusių alergijų teko stipriai apriboti maistą (buvo laikas, kai ji galėjo valgyti tik ryžius, tam tikrą mėsą ir agurką), o Raimonda grįžo į darbą, ši, sakė, buvo pasidariusi žaislų maniakė.
„Labai daug tuo metu jai pirkdavau žaislų. Matyt, stengiausi kompensuoti jos ligas ir savo pačios nebuvimą šalia nuolat“, – svarstė pašnekovė. – Per metus prisikaupė nemažai „gėrio“. Kiek daug, supratau, kai persikraustėme į namą ir viską bandžiau sutalpinti į jos kambarį. Netilpo ne tik ten, bet ir kitur...
Supratau, kad reikia pačiai liautis ir vaikui padėti. Nes ji toje gausybėje jau neberasdavo, kuo žaisti. Dalį žaislų tiesiog padėjau į spintą. Rusnei tada buvo maždaug ketveri ir jau suprato taisyklę – vieną seną pasiimi, atneši kažką į jo vietą iš apačios. Ir jai, ir man buvo gana lengva.“
Pirkimas lėtėjo laipsniškai. Sunkiausia moteriai buvo nepirkti internetu, nes parduotuvių ir šiaip nemėgsta. Dalį žaislų iš spintos ji vėliau atidavė „Caritui“, krizių ir daugiavaikių šeimų centrams, draugams. Kai ką bandė parduoti per musumazyliai.lt, bet suprato, kad tokia veikla – ne jai, trūksta kantrybės tartis ir susitikinėti su pirkėjomis.
Rusnė žaislus panaudodavo ne pagal paskirtį, pavyzdžiui, nežaidė su lėlėmis, minkšti žaislai dėl alergijos į jos gyvenimą atėjo tik pernai, tad namie daugiausia buvo knygų, „Lego“ ir kitokių kaladėlių, muzikos instrumentų. Visus juos sėkmingai naudoja sūnus. Nidui tėvai nepirko beveik nieko naujo.
Nors naujų daiktų skaičių tėvai riboja, o senus „slepia“, po dienos žaidimų vis tiek tenka tvarkytis.
Abiem vaikams mažiausiai įdomūs nuspėjami, konkrečią paskirtį turintys, grojantys ir rėkiantys žaislai. Tokių jie buvo gavę dovanų, bet, kadangi nežaidė, mama perleido kitiems. „Kaip Rusnei sakau, „geriems vaikams“. Ji visus nemylimus ar nepamiltus daiktus nori geriems vaikams atiduoti“, – pasakojo Raimonda.
Nors naujų daiktų skaičių tėvai riboja, o senus „slepia“, po dienos žaidimų vis tiek tenka tvarkytis. Bet mergaitė esą sąžiningai tvarkosi, Raimondos manymu, iš įpročio. Rusnė lankė Montessori darželį, kur visas priemones vaikai turi padėti ten, iš kur paėmė. Tokia pati tvarka ir namuose. Nidas jau irgi mokosi tvarkytis. Ne visada pavyksta, būna ir balsas pakeliamas, bet mama nenuolaidžiauja, nebent yra svečių, vaikai ar tėvai būna pavargę ir pan.
Raimonda pripažino net mažajam daug ką leidžianti, jis jau „išbandęs“ ir žirkles, ir plaktuką. Žinoma, mama visada būna šalia ir atima, jei vaikas ima elgtis nesaugiai. Pašnekovė juokėsi, kad geriausi žaislai – pagaliai ir panašūs daiktai. Rusnei pagaliai atstodavo burtų lazdelę, meškerę, šautuvą, lazdelę, jei koją suskausdavo, o Nidas pagaliukais muša „būgnus“.
„Svarbiausia išvengti madų, – pažymėjo pašnekovė. – Su Rusne labai daug kalbu, kad nebūtina pirkti visko, ką turi klasės draugai. Nepirkom ir spinerio, ir barbių, ir visokios filmukų „Ledo šalis“, „Monstrų mokykla“ produkcijos. Bet yra filmukas, kurio herojų ir atributikos pas mus daug, – „Šunyčiai patruliai“. Jis skirtas mažesniems, bet Rusnė vėlokai į filmukus įniko. Šitas buvo taip mylimas, kad teko pirkti šunyčius. Galvojau, numes po savaitės. Nieko panašaus – visą vasarą vyko gelbėjimo operacijos: ir balkone, ir lauke, ir namuose.
Tad kartais pasiteisina ir masiniai žaislai. Svarbu žinoti vaiko pomėgius. Nes, pavyzdžiui, lėlę „Baby Born“ teko parduoti. Nežaidė su ja, gal tik keletą kartų vaidino mane (žindančią Nidą). Rusnei apskritai įprastos lėlės nepatinka. Geriau šukuoja savo šunis. Užtat beveik visiems vaikams tinka plastilinas, dažai, lipdukai, užduočių knygelės. Ir nebrangūs, ir „ilgai grojantys“ dalykai.“
Kūdikiams svarbiausia – tėvai
„Ir per daug, ir per mažai žaislų yra kraštutinumai. Labai svarbu rasti aukso vidurį. Jei norite sumažinti žaislų namuose, sėkmingiausiai tai galite pasiekti sumažindami besikartojančių žaislų. Tai reiškia, kad vaikams nereikia 20 ar 30 mašinėlių, lėlių ir t. t.“, – patarė Vaikų psichologijos ir psichoterapijos centro vadovė Ieva Vainoraitė.
Daug žaislų kažin ar padės vaikui įveikti pagundą leisti laiką prie išmaniųjų technologijų. Tačiau, anot psichologės, kompiuteriniai žaidimai ir filmukai vaiko erdvėje turėtų atsirasti kuo vėliau ir kuo trumpesniam laikui. Specialistai dažniausiai rekomenduoja ikimokykliniame amžiuje neperžengti valandos per dieną ir 20 min. vienam kartui.
Jei namie pilna žaislų, I.Vainoraitė paragino atsakyti sau, kodėl juos perkame: galvojame, kad tai padės būti geresne mama/tėčiu; jaučiamės kalti, kad neskiriame vaikui pakankamai laiko; jaučiame visuomenės spaudimą; o gal tai yra žaislas, apie kurį vaikystėje svajojome, arba kurio vaikas trokšta?
Tyrimai rodo, kad žaidimas vaikams būtinas ir svarbus. Taip vaikai įgyja kognityvinių, socialinių ir emocinių įgūdžių, lavėja pažintiniai ir motorikos procesai, kūrybinis mąstymas, vaizduotė, gerėja emocijų ir impulsų kontrolė.
Geriausiu žaislu psichologė pavadino tą, kuris lavina vaiko vaizduotę, kuris gali pavirsti bet kuo.
„Kai kurie mokslininkai teigia, kad žaidimas gali būti laikomas vienu iš vaiko bazinių poreikių, – portalui 15min sakė I.Vainoraitė. – Pirmaisiais jų gyvenimo metais svarbiausias žaislas yra tėvai. Kūdikiai įdėmiai tyrinėja jų kūnus, balsus ir prisilietimus.
Išmokęs ropoti ar vaikščioti, vaikas pradeda tyrinėti supančią aplinką. Jį pradeda dominti įvairūs daiktai, kuriuos galima įdėti, išimti, patraukti už virvutės, kuriais galima išgauti garsą. Vaikui augant, vystosi jo vaizduotė ir atsiranda simbolinis / vaidmeninis žaidimas, o kartu – poreikis turėti įvairių žaislų, kuriuos galima panaudoti simboliniame žaidime (kaladėles, lėlę, mašiną ir t. t.). Tad kiekviename raidos etape vaikui gali būti reikalingi skirtingi žaislai.“ Buities reikmenys yra pagalbinė priemonė imituoti tėvų elgesį (mama plauna indus – ir vaikas nori daryti tą patį).
Geriausiu žaislu psichologė pavadino tą, kuris lavina vaiko vaizduotę, kuris gali pavirsti bet kuo. „Kuo mažiau bus aiškiai apibrėžta žaislo funkcija, tuo lengviau vaikas galės jį panaudoti pagal savo poreikius. Dėl šios priežasties vaikai mėgsta kaladėles, gamtines medžiagas (akmenukus, pagaliukus, kankorėžius, smėlį ir vandenį). Žaislai, veikiantys pagal keleto mygtukų paspaudimą, negali atitikti vaiko poreikių, dėl to priežasties greitai nusibosta ir tampa nebeįdomūs“, – kalbėjo pašnekovė.
Ji gyrė ir žaislus, kurie stiprina ryšį su tėvais: kartu skaitomas knygas ar vaidybinius žaislus, kurie skatintų vaiką pasakoti istoriją, atskleisti siužetą, veikėjų emocijas ir poreikius. Žaidimas atskleidžia tėvams, apie ką galvoja jų atžalos.
Itin smagus laiko praleidimo būdas gali būti žaislų gamyba su tėvais ar seneliais. Jiems patinka kartu su suaugusiuoju kurti, gaminti, modeliuoti. Tai lavina mažųjų kūrybiškumą, gebėjimą bendradarbiauti, smulkiąją motoriką. Juk norint sukurti žaislą kartu, reikia daug kantrybės, kruopštumo, vaizduotės. Be to, šie žaislai gali būti emociškai brangesni nei brangūs pirktiniai.
Kaip „vaistą“ nuo dažno žaislų pirkimo I.Vainoraitė pasiūlė juos keisti. Mat daug žaislų vaiką vargina, sunku išsirinkti mėgstamiausius, jie nusibosta. Dalį paslėpus ir ištraukus po kurio laiko, seni žaislai gali tapti džiugia staigmena. Kita vertus, svarbu, kad vaikas turėtų visuomet prieinamų žaislų, nes „tai yra jo pagrindinės priemonės atskleisti vidinį pasaulį, išreikšti savo mintis ir jausmus, mokytis spręsti konfliktines ar problemines situacijas, įgyti socialinių įgūdžių“.
