– Kodėl tėvai privalo paleisti vaikus?
– Apie suaugusių vaikų paleidimą noriu kalbėti iš asmenybės vystymosi perspektyvos. Vaikai, išeidami iš tėvų namų ir psichologiškai atsiskirdami nuo tėvų, sprendžia savo vystymosi problemas. Vystosi jų asmenybė, jie daugiau gali išoriniame gyvenime, atranda savo vietą, įgyja specialybę, sukuria partnerystę, galbūt šeimą, augina vaikus.
Tėvai tuo metu irgi gauna galimybę vėl atsigręžti į save ir vėl vystytis. Kai kalbama apie amžiaus vidurio krizę (vadinamąjį tuščio lizdo sindromą), iš tiesų akcentuojama, kad amžiaus vidurio krizė yra laikas, kai asmenybė gali patirti transformaciją, vėl vystytis.
Tėvai, vaikams atidavę daug savo energijos, daug savo gyvenimo, ima tikėtis grąžos, tarsi būtų investavę – investavau kaip į kokį banką, o dabar turėčiau tą grąžą atgauti (būtų gerai dar ir su procentais).
– Kas daugiau skundžiasi – tėvai ar vaikai?
– Daugiausia dirbu su suaugusiais vaikais. Suaugę vaikai ateina į psichologo kabinetą ir turi pačių įvairiausių sunkumų gyvendami savarankiškai.
– Ar dėl to, kad tėvų trūksta, ar kad per daug?
– Būna visaip. Viena vertus, vaikai jaučia poreikį gyventi savarankišką gyvenimą ir mato, kad daugybės įgūdžių dar neturi. Kai ką galbūt iki tol vertino labai maksimalistiškai, idealistiškai, o dabar susiduria su realybe, kuri reikalauja labai paprastų dalykų, daug kantrybės, galbūt sumažinti labai aukštus lūkesčius. Tai daugeliui tikrai nėra taip paprasta. Jie pripratę būti tėvų mylimi, priimami tokie, kokie yra, o ten, kur jie nueina dirbti arba mokytis, ne viskas taip paprasta.
Kitas dalykas tas, kad dalis tėvų laikosi vaikų įsikibę, tarsi tai būtų jų pačių tęsinys. Tada vaikas patiria didžiulį spaudimą, nes turi gyventi ne savo ar ne tik savo gyvenimą. Jis bando gyventi savo gyvenimą, atrasti save, bet jaučia, kad dar turėtų gyventi ir pagal tėvų sukurtus vaizdinius ir lūkesčius, tarsi turėtų jiems mokėti skolą. Gana dažnai girdžiu kalbant apie kaltės, skolos jausmą. Iš tikrųjų tai slegiantys, labai gadinantys savijautą jausmai.
– Ką tėvai daro ne taip, kad vaikai jaučiasi skolingi? Juk tėvai davė tai, ką ir turėjo duoti.
– Ir turėjo duoti, ir, kita vertus, paskui tas vaikas atiduos savo vaikams – tokia turėtų būti natūrali tąsa. Tai tikrai sudėtinga problema. Tėvai, vaikams atidavę daug savo energijos, daug savo gyvenimo, ima tikėtis grąžos, tarsi būtų investavę – investavau kaip į kokį banką, o dabar turėčiau tą grąžą atgauti (būtų gerai dar ir su procentais).
Kartais iš tikrųjų tėvai taip elgiasi su savo vaikais net patys to nesuvokdami. Atrodo, kad vaikas turėtų būti kopija, truputį net geresnė kopija, kuri dar geriau realizuotų tai, ko tėvai savo gyvenime nerealizavo. Čia turbūt yra didžiausias spaudimas, keliantis daug įtampos. Ir kaltės jausmas tikrai kartais būna toks stiprus, kad žmogui sunku pasiekti bet kokių tikslų.
– Ar toks priėmimas nėra ir vaiko problema? Ar išmokote vaikus atsikirti nuo tėvų lūkesčių? Gal jaunas žmogus turi suprasti, kad yra laisvas?
– Mes ir dirbame, kad jaunas žmogus suprastų, jog yra laisvas. Nors ne tiek akcentuojame laisvę, o ieškome aukso vidurio, kaip ir jausti ryšį, ir sveikas pareigas, ir išdrįsti gyventi pagal savo paties polinkius, pomėgius. Juk vis tiek kiekvienas turime savo duotybes, savo gabumus – mama gal ir labai norėtų, kad dukra būtų dainininkė ar šokėja, bet ji – gera matematikė arba programuotoja. Stengiamės sustiprinti asmenybę, suprasti stipriąsias puses ir padrąsinti eiti savo keliu. Kita vertus, ir nepamesti ryšio su tėvais, nes gelminis tapatumas susijęs ir su mūsų šeimos, ir su visos kultūros tapatumu. Kadangi tai teikia jėgų, liūdna, jei ryšys kaip nors sutrikdytas.
– Kodėl dar tėvai bando pririšti vaikus? Ko dar tikisi ir kaip dalyvauja jų gyvenime?
Kai vaikas suauga, keičiasi gyvenimas, reikia vėl atrasti save, nors iki tol, sakykim, 20 metų, moteris suvokė save tik kaip mamą.
– Paprasčiausia priežastis – noras kontroliuoti. Tarkim, mama kelis kartus per dieną skambina, nori ataskaitos apie viską, ką veikia vaikas, apie viską turi savo nuomonę ir nori ją išreikšti, netgi paaiškinti, pamokyti, nurodyti kryptį. Ji nešykšti patarimų ir labai atkakliai juos perša, tarsi viena žinotų, kas tinka ar ką turėtų daryti jos vaikas. Be to, ji sukelia kaltės jausmą įvairiausiomis manipuliacijomis, netgi kaltina tiesiogiai arba verkia, jaučiasi labai nelaiminga, jei vaikas skiria mažiau dėmesio.
Kodėl taip yra? Tai susiję su didžiule baime, kad pačiam reikia keistis, nes, kai vaikas suauga, keičiasi gyvenimas, reikia vėl atrasti save, nors iki tol, sakykim, 20 metų, moteris suvokė save tik kaip mamą. Šveicarė Verena Kast, jungiškosios krypties psichoanalitikė, tokį tapatumą vadina išvestiniu tapatumu. Tai netiesioginis tapatumas, kai mes save suvokiame per santykį su kitu arba per savo vaidmenį, kurį atliekame kito žmogaus gyvenime. Mamos tapatumas neatskiriamas nuo vaikų, tad, kai nebelieka vaikų, kyla didžiulė tapatumo krizė žmogui, kuris save suvokia išskirtinai per išvestinį tapatumą. Be to, kai kam labai sunku persiorientuoti nuo vieno tapatumo prie kito ar juos derinti tarpusavyje.
Lietuviškoje tradicijoje daug šeimų, giminių yra paveldėjusios glaudų tarpusavio ryšį. Kartais giminė ar šeima labai pririša savo narius ir reikalauja. Taigi mūsų tradicinėje kultūroje mes labai susiję. Nors dabar tie ryšiai po truputį trūkinėja, vis dėlto mūsų pasąmonėje išlikęs noras reikalauti. Nors glaudūs tarpusavio ryšiai – didelė mūsų kultūros stiprybė, vis dėlto svarbu, kad jie netaptų kilpa po kaklu, nesmaugtų, leistų vystytis.
Kartais jauni žmonės man sako, kad jaučiasi taip, tarsi būtų smaugiami, tarsi neturėtų teisės nutolti nuo savo tėvų, rizikuoti, ieškoti, realizuoti savo vertybių. Bet mes neišvengiamai turime priimti faktą, kad jaunesnės kartos savo vertybėmis labai stipriai skiriasi nuo tarpukariu puoselėtų vertybių. Galbūt tėvams norisi moralizuoti, užuot bandžius suprasti, bet jaunas žmogus gali pats mus pamokyti.
– Tėvams turėtų būti įdomu, kaip vaikai mato pasaulį.
– Būtent, ir tai kalba apie paleidimą. Paleisti nereiškia nebendrauti su vaikais ar kad nutrūks ryšys. Paleidimas yra persiorientavimas, perkūrimas, atradimas kitokio santykio. Aš nebesiorientuoju į vaiką kaip į savo nuosavybę ar kaip į mažą bejėgį padarėlį, kuriuo visada turiu rūpintis, globoti, auklėti ir aiškinti. Atvirkščiai, aš pradedu pripažinti jo autoritetą, tai, kad jis lygiavertis, kai kuo netgi pranašesnis.
Lietuviškoje tradicijoje daug šeimų, giminių yra paveldėjusios glaudų tarpusavio ryšį. Kartais giminė ar šeima labai pririša savo narius ir reikalauja. Taigi mūsų tradicinėje kultūroje mes labai susiję.
– Ką svarbu paminėti kalbant apie ištuštėjusių namų sindromą?
– Esu pastebėjusi, kad paleisti suaugusius vaikus kur kas sunkiau vienišiems tėvams arba motinoms. Išsiskyrusios mamos sunkiau paleidžia vaikus, ypač jeigu yra labai susikoncentravusios į vaiko priežiūrą. O jei dar kovoja su savo kaltės jausmais, susijusiais su pirmine šeima... Čia kaip estafetė: jei mano tėvai mane kuo nors kaltino ir aš jaučiausi vis netinkama ir netinkama, vis kažkuo bloga, kalta, tikėtina, kad perduosiu tą estafetę toliau. Tada ir mano vaikams sudėtinga atsiskirti, jie kovoja su savo ambivalencija (norisi ir pasitraukti, ir grąžinti skolą), o aš tuo metu vis tiek jaučiuosi bloga, nors gal mano vaikams labai sekasi.
Išsiskyrusių šeimų motinoms ypač sunku, tad joms svarbu atrasti, kaip užpildyti atsiveriančią tuštumą, kai išeina vaikai. Kur kas lengviau šeimoms, kur abu sutuoktiniai puikiai sutaria tarpusavyje, turi gyvą santykį, įdomų gyvenimą. Tokie žmonės tikrai atranda, kuo užpildyti atsivėrusią tuštumą, iš naujo atranda vienas kitą ir patys save.
– Bet ir čia gali atsirasti nesutarimų. Pavyzdžiui, tėvai labai sunkiai skiriasi su dukromis.
– Dar nuo Sigmundo Freudo laikų kalbama apie Edipo ir Elektros kompleksą, kai vyksta konkurencija tarp tėvo ir jos išsirinkto vaikino ir tarp motinos ir sūnaus išsirinktos merginos. Tai senas kaip pasaulis konfliktas, ir tiek, kiek mes sąmoningai jo nesuvokiame, tiek jis mus ir vargina, sugadina sveikatos. Žinojimas lengvina situaciją, ypač jei turime su kuo pasidalinti.
– Kai žmogus suvokia, kad tai universalu, jis ramesnis?
– Taip, juk nebūtina lygintis su žentu, nebūtina, kad žentas būtų toks pats. Aš tiesiog esu tėvas ir niekas kitas negalės manęs pakeisti. Jei iš tikrųjų myliu savo dukterį, to ir užtenka. Ji tą tikrai vertina. Aš juk nebūsiu jos vyras ar jaunikis.
– Bet dažnai tėvai pasako „aš savo dukrai nebereikalingas“.
– Tai dar viena didžiulė kliūtis paleidžiant vaikus. Viena vertus, mums baisu dėl savo pačių tapatumo, nebežinome savo vaidmens. Kitas dalykas, tėvai tikrai sako „tampu nebereikalingas“, motinos – „dabar aš nebebūsiu centras“. Iki šiol viskas sukosi apie tėvus, jie buvo centras, o dabar kuriasi nauja galaktika, naujas centras.
Daugelis tėvų, ypač moterys, patiria sielvartą, tarsi iš tikrųjų laidotų savo vaiką, iš dalies lyg laidotų pačios save, ištinka tarsi pasaulio pabaiga. Vienu metu ir pykstama, ir liūdima, ir gailima savęs, savo praėjusio gyvenimo, norėtųsi vaiką vėl pasisodinti ant kelių ir vėl sekti pasakas, bet viskas, laiko nebegrąžinsi atgal.
– Ar tai kažkokie kompleksai, kad kažko nepadarei iki galo, kažko nedavei?
Vaikus išleidus iš namų, juk lieka laisvas ne tik kambarys, bet ir laisvos energijos, ir laisvos vietos sieloje. Mes tai galime suvokti kaip didelį trūkumą, didelę tuštumą ir mums svarbu išliūdėti, iškentėti.
– Taip, tai labai stiprus negatyvus kompleksas. Sveikam žmogui viskas paprasta, bet tas, kuris užaugo jausdamasis kažkuo negeras (su negatyviu motinos ar tėvo kompleksu), net ir sveikoje gyvenimo situacijoje, sveikoje atsiskyrimo situacijoje reaguoja su kaltės jausmu – aš nepakankamai gera, kad sūnus nori gyventi savo gyvenimą, aš kažką ne taip padariau. Nors, atrodo, galėtum tik džiaugtis, kad vaikas pagaliau išsikraustė, gyvena savo gyvenimą, pajėgia finansiškai išsilaikyti, kuria gerus santykius, turi draugų. Žmonės turi tokių sutrikimų, dėl to ir kalbame apie tai, kaip kai kuriems sunku paleisti. Kartais paleisti net labai pikta, nes tai tarsi mano vienintelė realizacija – būti mama.
– Kaip tada padedate?
– Grįžtame prie jų pačių vaikystės išgyvenimų, santykių su tėvais ir ieškome, kodėl, iš kur atsiranda kaltės ar nepasitenkinimo savimi jausmai.
– Suvokimas, dėl ko taip yra, padeda?
– Svarbu ne tik suvokti, bet ir daug ką sau atleisti, daug ką priimti pačiam apie save. Paleidžiant vaikus, daug ir nerimo, ir baimės, ir pykčio.
– Nerimo dėl savęs ar dėl vaikų?
– Labai dažnai – dėl savęs, nes vaikui, atrodo, viskas gerai. Bet kaip aš dabar gyvensiu, kas užpildys mano vakarus, savaitgalius, kur man dėti savo energiją? Kai kuriems rimtas uždavinys pagaliau išdrįsti pasirūpinti savimi, grįžti prie savo apleistų pomėgių, vertybių, draugų.
Vaikus išleidus iš namų, juk lieka laisvas ne tik kambarys, bet ir laisvos energijos, ir laisvos vietos sieloje. Mes tai galime suvokti kaip didelį trūkumą, didelę tuštumą ir mums svarbu išliūdėti, iškentėti. Vis dėlto svarbu neįstrigti ir rasti naują vietą gyvenime. Verksmai nei vaikus pradžiugina, nei paskatina juos dažniau atvažiuoti. Taigi belieka ieškoti naujų ryšių ir neužsidaryti mažame kambarėlyje su televizoriumi.
