Regis, kad tokį klausimą kelti, o svarbiausia, ir atsakymą rasti įmanoma tik dalykams, kurie susiję su trumpalaikiu iššūkiu. Pavyzdžiui, pasiruošimas egzaminui, didelės apimties knygos skaitymas ir pan.
Kaip sekasi mokytis? Atsakyk, gerbiamasai.
O kaip atsakyti į tai, kaip sekasi būti tėvu? Atsakymas „Gerai“ suponuoja mandagumą. „Blogai“ – taip neatsakysi, nenorėsi savęs pastatyti į keistą padėtį. Štai čia ir glūdi šio nesuprantamo klausimo užuomazga.
Meilė yra žodis. Kaip ir sausainis arba atostogos. Jis kelia teigiamas emocijas. Žmonės mėgsta jį girdėti, o jį sakydami kitiems – kelti džiaugsmą, pasitikėjimą, nuraminti.
Tokio uždavinio kaip tėvystė pradžioje tokių klausimų sulaukti tenka daug. Ir, manau, čia kalta žmogiškoji prigimtis – žmonėms išties smalsu, kaip tau sekas, kokiomis emocijomis gyveni, o labiausia – ar turi laiko miegui? Visgi ta klausiamoji forma pirmomis šeimos pagausėjimo dienomis kelia daug vidinio sąmyšio.
Įsivaizduokite, kad jūs po kiek daugiau nei dviejų parų, praleistų gydymo įstaigoje, jau trise grįžtate į išsvajotus namus. Pagaliau! Per šias dvi paras turėtas miego valandas galite suskaičiuoti ant rankų pirštų, mat tol, kol nemiegojote, žaidėte emocinį klausimų žaidimą – „Ko dabar norėtum?“. Jo taisyklės labai paprastos – jūsų atžala šaukia, o jūs kaip laidos vedėjas užimate kiek kitokias pareigas: bandote gesinti įsiplieskusį gaisrą milijonu klausimų ir vis vaikščiodamas ratu naujagimio klausiate – ko dabar norėtum?
Viskas paprasta.
O norėti jūsų ką tik gimusi atžala gali vos kelių dalykų: valgyti, pakeisti vystyklą, šiek tiek meilios šilumos – bent kiek pabuvoti prisiglaudus prie jūsų. Nieko sudėtingo. Išskyrus tai, kad bent pirmomis tėvystės dienomis pradedi svarstyti ir mokytis atpažinti, ko gi ši maža būtybė užsigeidė. Stebėkite ir fiksuoti viską išduodančius ženklus.
Beje, miegas taip pat stebuklingai nebetampa toks saldus – šokate išgirdę vos menkiausią garsą – nieko nenutiko? Ir vėl klausi savęs – iš kur atsirado šis budrumas?
Ir po bemiegio maratonu virtusio klausimų etapo jūs grįžtate namo bei staiga sulaukiate prie sienos jus statančio klausimo – kaip sekasi tėvystė? Sukandi dantis ir žvelgdamas į smalsuolį suvoki, kad jis pats ne itin supranta, ko klausia. Jam – tai įprastas klausimas, jums – didelė patirtis, jau stovinti už jūsų, kuri netelpa į šį paklausimą.
Pamatysi pats, atsakai.
O yra ne tik ką pamatyti. Yra ir ko paklausti patiems. Tik įsidėmėkite, kad būtent jums klausti reikia tų, kurie išmano jus dominančią sritį.
Derėtų pasakyti, kad vyriškasis ego visa ko pradžioje turėtų likti kur nors nuošalyje – jūs išleiskite jį atostogų, lai ilsisi, kurį laiką jo paslaugų neprireiks.
Pats esu iš tų žmonių, kurie nedrįs prašyti aplinkinių pagalbos. Net jei keliaudamas būsiu pasimetęs, kur esu, visų pirma bandysiu išėjimo ieškoti pats. Antras veiksmas, kurio imsiuosi, – toliau gaišiu laiką ir klaidžiosiu. Galiausiai rasiu išeitį ir jausiuosi kaip nugalėtojas – juk sakiau, kad žinau! Suvokiu, kad tai nieko gera apie mane nesakanti savybė. Tad jei ir jūs turite tokį vidinį užsispyrimo džiaugsmą, spirkite jį lauk.
O kaip atsakyti į tai, kaip sekasi būti tėvu? Atsakymas „Gerai“ suponuoja mandagumą. „Blogai“ – taip neatsakysi, nenorėsi savęs pastatyti į keistą padėtį.
Jau po gimdymo jūs su ego turėtumėte būti susidraugavęs. Dar būnant gydymo įstaigoje, mūsų atveju su žmona – Vilniaus gimdymo namuose, galite gauti visą reikalingą konsultaciją ir pagalbą: patarimus nuo to, kaip žindomas kūdikis iki rankas drebėti verčiančių smulkmenų kaip, pavyzdžiui, reikia taisyklingai ir nepakenkiant naujagimio sąnariams pakeisti vystyklą.
Aš, žinoma, būčiau mielai atsisakęs šių patarimų, bet egoizmas buvo įveiktas ir priverstas užleisti aukščiausias pozicijas.
Kita praktika – informacijos ir naudingų patarimų ieškoti internete arba knygose. Tačiau visuotinai žinoma, kad, pasak internetinių forumų, mes jau visi esame įėję į medicinos istoriją kaip dar nematyti ligų eksponatai, o rasti tinkamą knygą apie pirmus vaiko priežiūros mėnesius nėra lengvas uždavinys – knygų išleista begalė.
Aš su mielu malonumu nėriau į knygas. Su žmona leidinių apie vaikų priežiūrą, fiziologiją ir pan., turime bent penkias (įvairių žurnalų tipo leidinių neskaičiuoju) – dalis jų į namus atkeliavo dovanų pavidalu. Visgi verta įsidėmėti, kad informacija, rasta šiose knygose, nederėtų aklai pasitikėti – tarkitės su medikais. Tačiau nuvykus pas juos bus aišku, ko norite paklausti, nes, pavyzdžiui, jau būsite girdėję, kas tai yra augimo šuoliai ir panašūs išbandymai, kurie, sakau atvirai, gali būti sudėtingi, jei nežinote, su kuo susidūrėte. Sudėtingi emocine prasme – jie verčia suabejoti jūsų tėviškais arba motiniškais sugebėjimais, kurie nejučia įsijungia, ir jūs net pats stebitės, kad tokius turite.
Tačiau dėl informacijos rinkimo ir domėjimosi turiu vieną paprastą patarimą, kuris leidžia žengti koja koja su aktualiais klausimais. Įvairias knygas apie tėvystę sudaro ilgas vystymosi ciklas, tačiau jums visko nebūtina skaityti iš karto – pakaks tos informacijos, kuri aktuali auginant, pavyzdžiui, mėnesio amžiaus kūdikį.
Nieko stebuklingo, tačiau jums derėtų pažaboti smalsumą ir jei patarimų ieškote knygose – darykite tai sistemingai. Mat sužinoti reikia daug, o laiko yra mažai. O jo bet kurią akimirką gali nelikti – juk jūsų šeimoje auga mažasis jūsų laiko planuotojas arba planuotoja. Arba planuotojai. Tuomet sistemingo laiko leidimo jums ypač prireiks.
Derėtų pasakyti, kad vyriškasis ego visa ko pradžioje turėtų likti kur nors nuošalyje – jūs išleiskite jį atostogų, lai ilsisi, kurį laiko jo paslaugų neprireiks.
Visgi naudokitės galimybe ir, kol dar negrįžote trise namo ir jūsų neužpuolė klausimai apie tėvystę, semkitės iš medikų žinių, kiek tik pajėgiate.
Grįžtant prie klausimų, kuriuos pačiam tenka išgirsti, yra vienas, galbūt skambantis kiek kitaip. O kaip tuomet su meile – klausimas, ar myli savo vaiką, taip pat yra keistas?
Meilė yra žodis. Kaip ir sausainis arba atostogos. Jis kelia teigiamas emocijas. Žmonės mėgsta jį girdėti, o jį sakydami kitiems – kelti džiaugsmą, pasitikėjimą, nuraminti. Tačiau tai tėra raidžių junginys, kurio tikroji prasmė slypi veiksmuose. Todėl išgirdus tokį klausimą derėtų viduje savęs paklausti kiek kitaip – kaip aš myliu?
Tuomet atsakymas netaps paviršutinišku burnos aušinimu. Jis taps ta prasminga kasdienybės detale, kuri privers dar kartą pasvarstyti – ar tikrai elgiuosi taip, kaip norėjau elgtis dar prieš tapdamas tėvu? Būtent apie tai esame visi svarstę – kaip elgsimės su būsimais vaikais, o ko tikrai nedarysime.
Jau rašiau anksčiau, kad tėvystė yra tokia būsena, kuomet kyla daug klausimų. Gamta, regis, taip viską sudėliojo, kad į dalį jų atsakymus randame dar per devynis laukimo mėnesius. Kiti iškyla tik gimus vaikui – į įvairius apmąstymus tenka nerti tomis valandomis, kuomet tik žvelgdamas į savo vaiką stebi, kaip jis saldžiai miega.
O miega, patikėkite, taip saldžiai, kad jums teks gerokai pasistengti, jei norėsite jį prikelti. Mat laikas valgyti. Kūdikio skrandis – neįtikėtinai mažas, o motinos pienas suvirškinamas vos per 1–3 valandas. Tad pirmomis savaitėmis pasiruoškite pirmajai dvikovai su savo atžala – reikės versti ją kas tris valandas keltis valgyti. Taip rekomenduoja medikai.
O tai darydami pažvelkite į save – jei nepastebėjote, dabar bet koks jūsų šiuo metu atliekamas veiksmas nejučia tapo mažiau egoistiškas. Net ir į miegą lengviau įsibrauna čepsėjimo garsai – vėl laikas keltis, mažoji jūsų kopija jau įspėja, kad metas puotauti.
Skanaus.
