Gimus vaikeliui, kiekviena šeima galės gauti visą reikalingą informaciją ir palaikymą pirmiesiems mėnesiams su kūdikiu. Tarp gausybės šiuo laikotarpiu praversiančios informacijos bei patarimų – ir vaizdo paskaita apie psichologinę būklę po gimdymo.
„Raida, priežiūra, miegas, maitinimas, lavinimas, ryšys su kūdikiu, naujagimio dokumentai, mamos fizinis atsistatymas, pasiteisinę pirkiniai bei literatūra, ir, be abejo, psichologinė būklė“, – tai visos šeimoms reikalingos temos pirmaisiais mėnesiais, kurias tėvystės gidas talpina vienoje vietoje, vardija pirmųjų Lietuvoje tėvystės gidų ir edukacinio projekto „Auganti šeima“ sumanytoja, vadovė Iveta Bakanauskė.
Taip pat šiame šeimą pirmaisiais mėnesiais lydėsiančiame gide galima rasti vaizdo paskaitų ir pokalbių apie šį konkretų kūdikio amžiaus tarpsnį, galimybę klausti specialistų, palaikymą uždaroje šeimų grupėje ir virtualiais skambučiais.
Prie iniciatyvos prisijungusių Vilniaus gimdymo namų vyriausioji slaugos administratorė Karina Chochrenkova pripažino, kad, kai viskas gerai, su kūdikiu ligoninėje šeima praleidžia vos parą, o tai per menkas laikas suvirškinti visą gautą informacijos kiekį. Jos teigimu, akušerės ar slaugės galbūt ne visuomet pastebi tikrąsias pagimdžiusių moterų nuotaikas.
„Be to, euforiją, lankiusią ligoninėje pirmąsias dienas, namuose dažnai keičia slogios nuotaikos, mat užklumpa rūpesčiai, dažnai didelė atsakomybė tenka vienai moteriai“, – pastebi slaugos administratorė.
Tokiu atveju, kaip teigė K.Chochrenkova, svarbu žinoti, kad moterys – ne vienos, jog yra, kur kreiptis psichologinės pagalbos ir drauge įveikti sunkumus. Todėl Vilniaus gimdymo namai naujas šeimas nukreips į nemokamą tėvystės gidą, kuriame tėvai galės visą parą greitai ir patogiai rasti atsakymus į jiems kylančius klausimus, taip pat gauti kitų šeimų, specialistų palaikymą.
I.Bakauskė pažymi, kad bendruomenėje atliktos apklausos rodo, jog tėvystės gidu pasinaudojusios šeimos jaučia maždaug 48 proc. daugiau ramybės ir pasitikėjimo tėvystėje.
„Siekiame, kad akcijos pagalba tai galėtume suteikti visoms naujoms Lietuvos šeimoms, o ne tik tiems, kurie sau gali tai leisti. Svarbu pasiekti ir moteris, kurios po gimdymo išgyvena depresiją ar melancholiją – bendrumas, kitų, išgyvenusių panašias situacijas, parama tokiu atveju itin svarbi“, – įsitikinusi I.Bakauskė.
Trijų moterų istorijos: svarbu jausti bendrystę
Kad kitų palaikymas – tiek artimųjų, tiek panašią patirtį perėjusių moterų – svarbus, sutinka ir su depresija ar melancholija po gimdymo susidūrusios, bendruomenei priklausančios moterys.
Pogimdyminę depresiją Giedrė išgyveno susilaukusi pirmojo vaiko. Tuomet ji manė, kad tai veikiau visų vadinama motinystės melancholija.
„Niekam nieko nesakiau, nes galvojau, kad pamanys, jog išprotėjau, ir dar kas sugalvos vaiką iš manęs atimti. Bijojau net kreiptis į psichologus. Tik pusmečiui praėjus, kai pasidarė kiek lengviau ir lyg akyse prašviesėjo, pasipasakojau vyrui, kaip aš iš tikrųjų jaučiausi“, – šiandien pripažįsta Giedrė.
Niekam nieko nesakiau, nes galvojau, kad pamanys, jog išprotėjau.
Ji džiaugiasi, kad tuomet, kai buvo sunkiausia, juto artimųjų – mamos, anytos, vyro – paramą. Be jų, sako moteris, nežinia, kaip viskas būtų pasibaigę. Ji neabejoja, kad suprasti, kas vyksta viduje, pagimdžius vaikelį, geriau padeda bendrystė.
Moters atveju, daugiau kalbantis su kitomis mamomis, kažkuriai iš jų pasidalijus straipsniu apie depresiją ir melancholiją, ji pati daugiau sužinojo apie tai bei suprato, kad iš tiesų išgyveno pogimdyminę depresiją.
„Tiesa, labai padėjo išsišnekėjimas su artimaisiais, nebijojimas prašyti pagalbos, kurią gavus tikrai palengvėjo. Taip pat, man, žinoma, pagerėjo, kai vaikelis pradėjo geriau miegoti, nes viskas ir prasidėjo nuo to, kad absoliučiai neišsimiegodavau, beveik nieko per dieną nespėdavau pavalgyti.
Tai, žinoma, privedė prie išsekimo. Tiesiog neturėdavau nei nuotaikos, nei jėgų ką nors daryti. Norėjau tiesiog išeiti ir nebegrįžti“, – šiandien pripažįsta Giedrė.
Ji svarsto, kad nemokamos ar nedaug kainuojančios paskaitos apie pogimdyminę depresiją, kaip ją atpažinti, su ja kovoti, būtų išties vertingos.
„Apie šią ligą reikia kalbėti garsiai ir apšviesti tėvus, ką tokiais atvejais daryti, kur kreiptis bei kaip galima gydytis“, – mano Giedrė.
Dar viena moteris, išgyvenusi pogimdyminę depresiją – Neringa. Ši būklė moterį užklupo po sunkaus tiek fiziškai, tiek emociškai gimdymo.
„Turėjau per didelį susirūpinimą vaiko sveikata, skaitinėjau labai daug apie vaiko raidą, neskyriau laiko sau, bijodavau vaiką palikti su kuo nors kitu, nes nemokės pasirūpinti, bijojau, kad neišgirsiu, kai verks“, – pasakoja Neringa, pridurdama, kad vėliau prisidėjo ir stiprus nuovargis, kuris dar labiau viską sunkino.
Galiausiai labiausiai jai padėjo įvairių seminarų klausymas, bendraminčių atradimas ir suvokimas, kad tokia išties yra ne viena.
„Manau, jei nebūčiau atradusi savo miesto mamų susibūrimų, kur bendraujama gyvai, tikrai būčiau dar gilesnėje depresijoje. Jeigu nebūčiau atradusi tam tikrų žmonių, nebūčiau suvokusi, kas su manimi vyksta. Kažkodėl egzistuoja nuomonė, kad moters psichinės būklės pablogėjimas po gimdymo tėra išsidirbinėjimas.
Tikrai nemaniau, jog jausiuosi taip, nenorėsiu gyventi, nes vaikelis labai lauktas ir planuotas. Tad būtina skleisti žinią, kad taip gali būti bet kam ir kur, o taip nutikus, reikėtų kreiptis“, – sako Neringa.
Kad pirmomis dienomis, su kūdikiu grįžus namo, būtų svarbi psichologo(-ės) pagalba, sutinka ir dar viena savo išgyvenimais sutikusi pasidalinti mama Evelina.
„Mano nuomone, psichologo pagalba turėtų būti privaloma pirmąsias dienas, grįžus namo ar prieš išleidžiant į namus. Nuraminti, kad bijoti yra normalu, visko nemokėti – normalu, prašyti pagalbos – būtina. Grįžus namo, tikrai viskas smarkiai pasikeičia, nėra šalia medikų, kurie gali padėti, patarti. Baimė užvaldo“, – teigia Neringa.
Kadangi tai Lietuvoje nėra garantuojama, kitas galimas vaistas tokioje situacijoje, pasak moters, – bendrystė, galimybė žinoti, kad nesi viena. Evelina – angelo mama. Vos penkios dienos po gimdymo mirė jos dukra, antroji gimė po metų. Tik su ja grįžus į namus, aplankė vadinamoji melancholija.
„Pajutau, kad ne viskas gerai, grįžusi iš ligoninės namo. Bijojau žmonių, bijojau žiūrėti jiems į akis, bijojau viena likti su dukryte, kad nesugebėsiu ja viena pasirūpinti.
Rytais nubusdavau su mintimis, jog šiandien bus puiki diena, susikaupusiu, nieko nebijosiu, man viskas pavyks, bet vakarą pabaigdavau su ašaromis ir nemiga“, – savo skaudžia patirtimi dalijasi Neringa.
Kad kažkas ne taip, pastebėjo jos vyras ir sesuo. Specialistų pagalbos neprireikė – laimei, melancholija po kelių savaičių vis dėlto pasitraukė.
Palaikymas moterims – priminimas, kad pagalbos yra
Apie tai, kaip atpažinti pogimdyminę depresiją, kaip padėti sau, kur ieškoti pagalbos, kiek svarbi bendrystė ir tėvams padedantis gidas, aiškina psichologė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto doktorantė, tinklaraščio „Švelni tėvystė“ autorė, projekto lektorė Milda Kukulskienė.
– Kaip atpažinti pogimdyminę depresiją?
– Neretai po kūdikio gimimo pasireiškia trumpalaikiai nuotaikų svyravimai, nerimas, liūdesys, susierzinimas, padidintas jautrumas, suprastėjusi dėmesio koncentracija, apetito pokyčiai ar sutrikęs miegas.
Nors dažniausiai tapimas tėvais yra laimingas ir lauktas gyvenimo įvykis, tai yra vienas didžiausių stresorių, kuris siejasi su daugybe pokyčių, tarp jų – ir fiziologiniame lygmenyje vykstančiais hormonų pokyčiais. Ši būsena, vadinama pogimdymine melancholija, gali pasireikšti 3/4, pagal kitus šaltinius – 4/5 mamų po gimdymo, dažniausiai simptomai atsiranda per 2–6 dienas po gimdymo.
Jei šie simptomai intensyvėja ir tęsiasi 2 savaites arba ilgiau, svarbu laiku kreiptis į sveikatos priežiūros specialistą (psichologą, šeimos gydytoją ar, esant poreikiui, gydytoją psichiatrą). Pogimdyminė depresija gali būti diagnozuojama per pirmuosius 12 mėnesių po gimdymo. Kai kuriais atvejais ji gali prasidėti ir per nėštumą ar vėliau nei po vienų metų, tačiau tais atvejais dažniausiai sutrikimas laikomas lėtine depresija.
Nors dažniausiai tapimas tėvais yra laimingas ir lauktas gyvenimo įvykis, tai yra vienas didžiausių stresorių.
Pogimdyminei depresijai būdingi simptomai: prislėgta nuotaika, stiprūs nuotaikos svyravimai, verksmingumas, nuolat padidėjęs jautrumas, sunkumai mezgant ryšį su kūdikiu, noras atsiriboti nuo šeimos narių ar draugų, uždarumas, ženklūs apetito pokyčiai, negalėjimas miegoti net kai kūdikis miega ar noras miegoti visą dieną, stiprus nuovargis, energijos neturėjimas, negalėjimas mėgautis dalykais, kurie paprastai teikdavo malonumą, stiprus susierzinimas ar pyktis, savęs nuvertinimas, kaltė, gėda, jautimasis „bloga mama“, beviltiškumas, klampus mąstymas ir suvokimas, lyg nepavyktų aiškiai suprasti realybės, sutrikęs dėmesys, apsunkintas sprendimų priėmimas, negalėjimas atsipalaiduoti, nerimo ar panikos atakos, mintys apie savęs (ar kūdikio) žalojimą ar savižudybę.
Gali pasireikšti keli ar daugiau simptomų iš šio sąrašo, jų intensyvumas gali skirtis. Negydoma pogimdyminė depresija gali tęstis ilgai – mėnesius ar ilgiau.
Tikslių duomenų apie pogimdyminės depresijos paplitimą Lietuvoje kol kas nėra, tačiau pasaulyje atlikti tyrimai rodo, kad pogimdyminė depresija pasireiškia maždaug 1/7 atvejų po gimdymo, o 10–20 proc. moterų nėštumo metu ar po gimdymo patiria depresiją arba kitas psichikos sveikatos problemas.
– Kas tokiu atveju dažniausiai pagelbėja? Ar dažnu atveju pakanka artimųjų pagalbos?
– Kai kuriais atvejais lengva ar vidutinė pogimdyminė depresija gali praeiti ir savaime, sulaukiant reikalingo artimųjų socialinio palaikymo, besirūpinant kūdikiu ir pasirūpinant sveika gyvensena (pilnaverte mityba, fiziniu aktyvumu, laiko leidimu gryname ore ir kita), puoselėjant socialinius ryšius ir pasirūpinant savimi (priimant kylančius jausmus, padedant sau atsipalaiduoti, rūpinantis minčių higiena). Vis dėlto neretai reikalinga ir profesionali pagalba.
Tai gali būti psichologo ar psichoterapeuto individualios ar poros konsultacijos, emocinės paramos grupės, grupinė psichoterapija ar gydytojo psichiatro konsultacijos.
Kai kuriais atvejais lengva ar vidutinė pogimdyminė depresija gali praeiti ir savaime.
Gali būti skiriamas medikamentinis gydymas antidepresantais, o profesionalūs gydytojai parenka tokį gydymą, kuris gali būti suderinamas su žindymu. Nemažai informacijos, kaip gauti nemokamą psichologinę pagalbą Lietuvos gyventojams, pateikiama puslapiuose www.pagalbasau.lt, https://www.mamamumsrupi.lt/ ir kituose.
– Kiek, aplankius pogimdyminei depresijai ar melancholijai, svarbus bendrumas, panašias situacijas išgyvenusių moterų pagalba, patarimai?
– Artimųjų ir draugų, ypač – kitų mamų palaikymas moterims po gimdymo yra labai svarbus. Patyrusiųjų panašius sunkumus pasidalinimai gali padėti normalizuoti situaciją, suteikti vertingos informacijos ir sumažinanti stigmą. Tai moterims dažnai tampa svarbiu priminimu, kad visada yra veiksmingos pagalbos, tik reikia jos paieškoti.
Jei vienas pagalbos būdas nesuveikė – yra galybė kitų. Taip pat pasidalinimai siunčia žinutę, kad depresija nesi tu, tai niekaip neapibrėžia moters kaip mamos vertės. Depresija – tik sunkumas, kurį reikia spręsti.
Neretai jau pats psichologinių iššūkių sprendimo procesas atneša palengvėjimą, nes atliepia svarbius poreikius. Tai padeda geriau pažinti save ir neabejotinai gali auginti asmenį, suteikti psichologinio atsparumo ir įgalinti ateityje.
– Nėštumo metu numatyti periodiniai vizitai pas specialistus, tačiau susijusio su psichologine būkle – nė vieno, lygiai taip pat pagimdžiusios moterys negauna psichologinės pagalbos.
Tad kiek tokioje situacijoje svarbu, kad būtų suteikiamas žinių paketas, padėsiantis tėvams galbūt ir atpažinti, jog kažkas su savijauta nėra gerai?
– Teigiama užsienio šalių praktika rodo, kad visoms šeimoms prieinamas socialinių paslaugų paketas yra nepaprastai vertingas. Tai galėtų būti ir didesnis šeimos gydytojo ar prižiūrinčio nėštumą gydytojo ginekologo-akušerio vizitų metu skirtas dėmesys ne tik fizinei, bet ir psichologinei savijautai, savalaikis pogimdyminės depresijos ar kitų sutrikimų rizikos įvertinimas, nukreipimas psichologinei pagalbai.
Labai svarbu, kad, rūpinantis gimusio kūdikio sveikata, visuomet būtų įtraukiamas ir rūpestis mama, jog būtų gerinamas kokybiškos psichologinės pagalbos prieinamumas. Itin veiksmingas palaikymas yra Didžiojoje Britanijoje populiarios mamų grupelės ar klubai, kuriuos veda profesionalus vedantysis – socialinis darbuotojas, užimtumo terapeutas ar psichologas.
Galime pasidžiaugti, kad Lietuvoje pamažu vis labiau atkreipiamas dėmesys į psichologinių sunkumų sprendimo prevenciją ir atsiranda tuo besirūpinančių iniciatyvų.
