Po truputį apsipranta ir Rasos bei Alginanto šeima, nors mažiausioji iš 4 vaikų vis dar šoka iš miego po rugsėjį kilusio gaisro Didkiemyje Šilalės rajone.
„Net dujinę įjungusi negaliu ugnies palikti, pergyvena: „Mama, neišeik, nes vėl degsim“. Gal todėl, kad mažikės pirmos pamatė ugnį? Mes su vyresniaisiais buvome tik iš talkos pas kaimynus parėję. Po visos sumaišties, bandant gesinti gaisrą, kad nepersimestų pas kaimynus, ieškojom prapuolusių mažikių. Vos radom drebančias už parduotuvės, užsidariusias tualete su gyvūnais, kuriuos dar spėjo išnešti“, – prisimena Rasa.
Po rugsėjo 8 dieną kilusio gaisro 4 vaikus auginančiai šeimai per pusantros savaitės per aukojimo portalą aukok.lt geradariai paaukojo 24 610 eurų. Jų pakako tame pačiame kaime parduodamam namui su ūkiniais pastatais ir žeme pirkti, kad šeima galėtų ir toliau auginti gyvulius, naminius paukščius, sodinti daržoves, taip prisidurdama prie šeimos tėvo algos.
Nupirkus namą, Caritas viešai dėkojo geradariams bei visiems prisidėjusiems. Tačiau palydint metus norėjosi gyvai susitiki su Rasa ir Alginantu, o taip pat – Didkiemio seniūne Vilma Kasnauskiene ir ilgamete karitiete, Šilalės kaimiškosios seniūnijos socialine darbuotoja Angele Pauliene. Ji pirma patikėjo, kad žmonės nelaimės akivaizdoje susivienys ir padės. O paskui buvo, kaip paprastai nutinka Carite: Angelė susisiekė su Telšių vyskupijos Carito vadove Jūrate Damanskiene, užsikūrė paramos rinkimas šioje vyskupijoje. Lėšų namo pirkimui reikėjo daug, tad į pagalbą buvo pasitelktas Lietuvos Caritas.
Iš šių kraštų kilęs Kauno arkivyskupijos Carito kapelionas Mantas Šideikis, kaip daugybė karitiečių, ne tik meldėsi už šiuos žmones, aktyvino paramos telkimą, asmeniškai aukojo pačioje pradžioje, bet ir pridėjo iki tikslo likusią sumą saugaus aukojimo platformoje aukok.lt. Jis ir pasiūlė važiuoti lankyti šeimos, kai įsikurs. Kartu apgailėti, kas sunaikinta, paleisti, ko negrąžinsi, pasidžiaugiant patirtu žmonių gerumu palaiminant naujus namus.
„Aš pats esu iš Šilalės rajono, Didkiemyje patarnaudavau. Labai artima man vieta. Be to, šio miestelio žmonės daug prisidėjo prie humanitarinės pagalbos ukrainiečiams“, – trumpa kun. Manto žinutė, ir – kas iš Vilniaus, kas iš Telšių, kas iš Jonavos, kas iš Šilalės – vykstame į Didkiemį. Su lauktuvių pilnu „Dosnumo krepšeliu“, pinigine auka padegėliams, kurią Telšių Carito vadovei Jūratei perdavė nenorėjęs viešintis kunigas, saleziečių misionierių auka įsikūrimui bei šviesos linkėjimais iš Carito dirbtuvių Vilniuje, kur savo rankomis tradicinės advento iniciatyvos „Gerumas mus vienija“ žvakeles lieja sunkumų patiriantys žmonės.
Susitinkame prie Didkiemio seniūnijos Žvejų gatvėje, apeiname miestelį, pasidžiaugiame, kad prie naujai nudažytos medinės bažnytėlės veikia Caritas ir sukame link naujųjų Rasos ir Alginanto namų. Pakeliui – medinukas, į kurį vietos ūkininkas buvo įsileidęs šeimą, kol Alginantas pas jį dirbo. Žmonės norėjo jį dalimis išsipirkti, bet tuomet prašoma visa 7 tūkst. eurų suma jiems buvo neįkandama.
Gyvendami jie tvarkė namelį be patogumų, statė tvartą, įsirengė netgi gręžinį. Investavo į vaikams geresnes sąlygas, tikėdamiesi, kad turtą galop išsipirks. Tačiau viskas pasisuko kitaip. Sušlubavus sveikatai Alginantas kurį laiką negalėjo dirbti. Kadangi buvo įsileistas tik kol dirbs, suprato, kad teks išsikraustyti. Ir lyg tyčia – gaisras ūkiniame pastate, kuriame jis laikė per gyvenimą po truputį susipirktus įrankius, artėjančiai žiemai taupytą kurą...
Pasak seniūnės, kas galėjo bėgo gesinti gaisro, nelaukdami, kol atvyks ugniagesiai. Po užsitęsusios sausros ugnis tiesiog šėlo. Persimetė į gyvenamo namuko stogą, tad, nuardę jo dalį, gelbėtojai pylė vandenį išvien. Kaimynų turtas nenukentėjo, tačiau Rasos ir Alginanto šeima tik vieną kitą daiktą spėjo išnešti, visa kita sudegė, nebepataisomai sulieta. Laimei, į lauką buvo išginti gyvuliai.
Po gaisro visus 4 vaikus išsivežė Rasos sesuo, o jie patys glaudėsi sulietame namelyje. Prieš išsikeldami su seniūnijos pagalba valė gaisravietę, uždengė dalį apgadinto namuko stogo. Per aukok.lt Lietuvos Caritui pradėjus rinkti paramą namui tame pačiame kaime pirkti, padegėliai gavo pasiūlymą išsipirkti sulietąjį. Tačiau prašoma 20 tūkst. eurų suma už seną, kad ir gerokai per 7 metus pasitvarkytą medinuką, buvo gerokai per didelė.
Taip kalbėdamiesi prieiname naujuosius Rasos ir Alginanto namus. Žvyro krūvos, iškraustyti rūsiai ir betono maišyklė leidžia spėti – verda įsikūrimo darbai. Santūrūs šeimininkai pasitinka, aprodo namus ir sodina prie stalo.
Seniūnė pirmiausia pasidžiaugia Alginantu ir Rasa: visų pirma jie, o paskui visi patikėjome, jog Lietuvoje – daug gerumo ir gali įvykti stebuklas. „Aš jiems ir sakiau – mūsų kaimo žmonių, seniūnijos gyventojų paramos neužteks. Bet jei Lietuvos žmonės nors ir po nedaug paaukos – kažką sugalvosime. Todėl labai dėkoju visiems, kurie prisidėjo, Caritui, aukotojams, visiems, kurie tikėjo, palaikė – nuoširdus ačiū. Manau, žmonės, gavę tokią gerumo dovaną, tikrai mokės ja naudotis, gražiai augindami vaikus, puoselėdami aplinką, kurioje kuriasi, kad jie patys bus gražūs savo darbais ir niekas nesigailės, jog kažkada jiems padėjo, o tik džiaugsis sėkme. Linkiu, kad ji neapleistų jūsų namų, kad jūs jaustumėtės čia linksmi, laimingi, o svarbiausia – sveiki“, – sakė V. Kasnauskienė.
Kaip taikliai pridūrė Telšių Carito vadovė, mes stengėmės, žmonės parodė gerą širdį, o iš aukščiausiosios ministerijos buvo suvadovauta šiems gerumo darbams!
Pasak kun. M.Šideikio, dabar svarbu nepamiršti, kad Dievas visuose reikaluose yra šalia, ir mes galime Jo prašyti mums vadovauti, mus gelbėti ir lydėti kiekviename žingsnyje.
„Jau turite naujus, gražius namus, kuriuos galite puoselėti – niekas nebeatims. Todėl linkiu Dievo palaimos ir Mergelės Marijos globos visuose jūsų gyvenimo reikaluose, visuose iššūkiuose. Dėkodami už bendrystę, kuriai esame pakviesti, prašome, Viešpatie, laimink visa tai, ką mes darome dėl žmonių, dėl savo artimųjų, bendruomenės, dėl savęs, kad būtume Tavo švyturiai, Tavo meilės ir vilties puoselėtojai šioje žemėje, vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios, Amen“, – laimino kun. Mantas.
Gaila, namuose nebuvo vaikų, mat mokyklinis autobusiukas iš gimnazijos Pajūryje juos atveža tik gerokai po pietų. Didkiemis – beveik tolimiausias taškas, iš kurio mokyklinis autobusiukas paima ir grąžina vaikus. Seniūnė gyrė vyriausiąją dukrą Gintarę, kuri šiemet jau baigs mokyklą, yra šaulė ir net būrio vadė. Šeimai pardavus kelis gyvulius, aštuoniolikmetė išsilaikė teorijos egzaminą vairuotojo pažymėjimui gauti, tad beliko vairavimas. Šeimos mažiausioji – priešmokyklinukė, vidurinėlė mergaitė – trečiokė, o sūnus, kuris pagrindinis pagalbininkas tėčiui prie ūkio ir statybos darbų, jau 16-os. Jis, kaip ir mažylės sesutės, įsikūrė pirmame mūrinuko aukšte. Vyriausioji Gintarė jau nori atskiriau, tad pasirinko kol kas neįrengtą, bet privatesnę pastogę.
Kaip sakė Rasa su Alginantu, praeinant pro šį mūrinuką jiems niekada nebuvo kilusi mintis, kad kada nors būtent čia bus jų namai. „Mūrinis namas – geriau, nei medinis. Su laiku 10 centimetrų storio putomis apdėjai, aptinkavai, ir namas – šiltas, niekas nepūva“, – į priekį žvelgia šeimos tėvas.
Kasryt pakūrenti krosnis – Rasos darbas, na o Alginantas, išbetonavęs dalies rūsio grindis, įrenginės tualetą ir vonią. Seniūnė pritaria: svarbiausias dalykas – viduje kanalizaciją ir vandentiekį turėti, kad vaikams būtų kur šiltai praustis. Miestelyje kanalizacija, vandentiekis yra, tačiau į šį namą, kuris daug metų stovėjo tuščias, komunikacijos nebuvo įvestos.
„Kai pas ūkininką gyvenome, irgi buvau įrengęs tualetą, vonią, kai gręžinį pasidarėme – jei tik boileris šiltas, mažikės valandomis mirkdavo“, – į prisiminimus prieš gaisrą vis grįžta Alginantas. Tačiau, kaip renkant paramą kartodavo vietos karitietė Angelė, – reikia brėžti brūkšnį ir žvelgti į priekį, o ne atgal. Kuriantis dar daug ko reikės, tačiau su Rasos brolio pagalba šeima viską pasidarys pati.
„Išbetonuosim, betono maišyklę turim. Gyva, nors jau labai daug išbetonavusi“, – aprodydamas ūkį sako gausios šeimos tėvas. Per gaisrą pražuvusius įrankius pakeisti naujais užtruks, bet jau šį tą nusipirko. Angelė, su kurios pagalba tvarkomi piniginiai reikalai, priduria, kad nuo plaktuko ir vinių reikėjo pradėti.
„Man daug nereikia, ir nebūtinai brangiausi įrankiai geri. Buvau pjūklą nebrangų nusipirkęs – 6 metus laikė. Tik svarbu tuos įrankius tausoti“, – sako Alginantas. O Rasa jau rodo, kur ką pavasarį sodins: „Aplink aukotojų lėšomis pirktą namą daug žemės. Priauginsim daržovių ne tik sau, bet ir jums!“.
Pasak Telšių Carito vadovės Jūratės Damanskienės, šios istorijos reziumė – kartu mes galime daug. Vienas žmogus to nebūtų padaręs.
„Kai šeimą ištiko bėda, Caritas dirbo kaip viena komanda. Pradedant nuo Šilalės, į pagalbos rinkimą įsitraukė Telšiai, Kaune – Lietuvos Caritas, Vilniuje – saugaus aukojimo platforma aukok.lt, be kurios tikrai nebūtume tiek lėšų surinkę. Paskui per plačią sklaidą vėl grįžome į bendruomenes, įsitraukė kunigai, karitiečiai, geros valios žmonės. Kas kam galėjome, tam skambinome, rašėme. Ir Dievas palaimino.“
Jos teigimu, vienas ryškus jausmas, aplankius Rasos ir Alginanto šeimą, – šilta: „Vaikai, gyvuliukai. Žmonės net patys netiki, kad toks stebuklas galėjo įvykti jų gyvenime. Žinoma, miestelyje yra visokių nuomonių, atsiliepimų. Kai kas gal galvoja, kad sunkiai gyvenantiems žmonėms per gerai gavosi. Bet jeigu žmonės padeda ir Viešpats laimina, tegu ši šeima būna laiminga. Gera matyti jų pačių pastangas. Kad Rasos akyse – džiaugsmas, o Alginantas turi planą, ką kartu su visa šeima darys. Vietoje to, kad gaisras būtų sužlugdęs, jis prikėlė. Ne tik juos, bet ir mus. Prisidėję prie gerumo darbų mes juk taip pat šviesiau, viltingiau pasitinksime Šv. Kalėdas.“
Dėkingi visiems, kurie padėjo
Rasos ir Alginanto šeima nuoširdžiai dėkoja Didkiemio kaimo, seniūnijos, Šilalės rajono, Telšių vyskupijos ir visos Lietuvos žmonėms, prisidėjusiems prie pagalbos. Taip pat jie perduoda padėką kiekvienam malda, pagalbos prašymu ar auka parėmusiam juos sunkiu metu.
Po gaisro Šilalės rajono Didkiemio kaime padėti nukentėjusiai gausiai šeimai telkėsi vietos bendruomenė, Šilalės savivaldybė, tarnautojai, verslininkai. Telšių vyskupijos Carito rūpesčiu į pagalbos prašymą dosniai atsiliepė ne tik šios vyskupijos Caritai, vienuolijos, įmonės, geros valios žmonės, bet ir kitų vyskupijų bendruomenės, geradariai ne tik iš Lietuvos bet ir užsienio. Prie informacijos sklaidos prisidėjo nacionalinė ir regioninė žiniasklaida.
Lietuvos Caritas pagalbą nukentėjusiems nuo gaisro rinko per aukok.lt. Per šią platformą namo pirkimui reikalinga 24 610 eurų suma surinkta greičiau nei per dvi savaites.
Aukok.lt duomenimis, fizinių asmenų aukos sudarė 98 proc. visų surinktų lėšų. Vidutinė fizinio asmens paaukota suma – 25 eurų. Didžiausia paaukota fizinių asmenų suma – 1000 eurų. Didžiausia juridinių asmenų paaukota suma – 500 eurų.
„Dėkojame kiekvienam už indėlį į šeimos svajonę vėl gyventi kartu ir turėti namus. Su Jūsų visų pagalba mano mažai tapo mūsų daug!“ – sako Rasa ir Alginantas.
