Leidyklos „Vaga“ išleistoje bestselerių autorės, amerikiečių psichologės dr. Susanos Forward knygoje „Toksiški tėvai“ dalijamasi tikromis jau suaugusių vaikų, kuriuos užaugino toksiški tėvai, istorijomis. Vienos iš jų – apie suaugusius, užaugusius smurtaujančiose šeimose. Autorė analizuodama vaikystėje jų išgyventas skausmingas patirtis, ieško atsakymų į esminius klausimus – kokį poveikį augimas smurtaujančioje aplinkoje turi tolimesniam, suaugusiojo gyvenimui? Ir kodėl daugelis tėvų vis dar pateisina fizinį smurtą šeimoje?
Smūgių paženklintos vaikystės palikimas
„Ištisai pykstu ant savęs ir kartais be jokios priežasties apsiverkiu. Tikriausiai dėl to, kad esu nusivylusi savimi. Negaliu nustoti galvojusi, kaip tėvai mane įskaudino ir pažemino. Negaliu ilgesnį laiką išsaugoti draugų, dažniausiai iš karto nutraukiu ryšius su grupe bičiulių, ko gero, todėl, kad nenoriu, jog jie pamatytų, kokia aš bloga.“ Tai jau suaugusios Linos mintys, kurios depresija ir baimė – tai smūgių paženklintos vaikystės palikimas.
Milijonai šeimų, nesvarbu, kokia jų socialinė, ekonominė padėtis ir išsilavinimas, kasdien daro siaubingą nusikaltimą – fiziškai smurtauja prieš vaikus. Bandant apibrėžti fizinį smurtą dažnai kyla daug neaiškumų ir prieštaringų nuomonių. Daugelis žmonių vis dar įsitikinę, kad tėvai ne tik turi teisę savo vaikams taikyti fizines bausmes, bet ir privalo tą daryti. Dar visai neseniai vaikai iš esmės neturėjo jokių teisių ir būdavo laikomi šeimos turto dalimi, kilnojamaisiais daiktais, kurie „priklausė“ tėvams. Šimtus metų tėvai turėjo absoliučias teises – auklėjimo sumetimais tėvai galėjo elgtis su vaikais kaip tinkami.
Šiandien elgesio normos tapo griežtesnės. Fizinis smurtas prieš vaikus buvo įsigalėjęs taip plačiai, kad visuomenės susirūpinimas privertė fizines bausmes apriboti teisinėmis priemonėmis. 1974 m. JAV Kongresas priimtame Federaliniame smurto prieš vaikus prevencijos ir teisinių priemonių taikymo akte fizinis smurtas apibūdinamas kaip „sukelti fiziniai sužalojimai – kraujosruvos, nudegimai, randai, pjovimo žymės, kaulų ir kaukolės lūžiai, kurie atsiranda spardant, trankant, kandant, mušant, žalojant peiliu, surišant, plakant ir t.t.“ Kaip ši apibrėžtis įgyvendinama teisės aktuose, priklauso nuo jos išaiškinimo. Knygos „Toksiški tėvai“ autorės, amerikiečių psichologės Dr. Susanos Forward teigimu, „fizinis smurtas: tai – bet koks elgesys, kuris sukelia vaikui didelį fizinį skausmą, nesvarbu, ar lieka žymių, ar ne.“
Kodėl tėvai muša savo vaikus?
Daugeliui vaikus auginančių tėvų – praradus kantrybę sunku susitvardyti nepakėlus balso ar bent jau nepagrasinus diržu ar švelniu pliaukštėlėjimu. Tokia pagunda ypač stipri, kai vaikas nenustoja verkti, zyzti ar atsikalbinėti. Kartais dėl to kaltas ne tiek vaiko elgesys, kiek mūsų pačių nuovargis, didžiulė įtampa, susierzinimas ar bloga savijauta. Daugelis mūsų sugeba atsispirti momentiniam norui pliaukštelėti vaikui. Deja, yra daug tėvų, kurie nesugeba valdytis.
Atrodo, kad visiems fiziškai smurtaujantiems tėvams būdingos tos pačios savybės – mums belieka tik spėlioti, kodėl taip yra. Pirmiausia, jie pasibaisėtinai nemoka valdytis staiga užplūdus pykčiui. Fiziškai smurtaujantys tėvai užsipuola vaiką norėdami išlieti viduje sukauptas neigiamas emocijas. Panašu, kad tokie tėvai pernelyg nesuka galvos, o gal ir iš viso nesusimąsto apie savo veiksmų pasekmes vaikams. Smurtavimas tampa kone automatine reakcija į jų patiriamą stresą. Momentinės emocijos iš karto virsta veiksmais.
Fiziniai smurtautojai dažnai patys būna užaugę šeimose, kur smurtauti buvo įprasta. Užaugę savo elgesiu jie dažniausiai tik tiesiogiai atkartoja tai, ką išmoko ir patyrė jaunystėje. Jie įprato sekti smurtaujančio asmens pavyzdžiu, ir smurtas yra vienintelis jiems žinomas būdas spręsti problemas ir valdyti emocijas, ypač pyktį.
Daugelis fiziškai smurtauti linkusių tėvų į suaugusiųjų gyvenimą žengia turėdami didžiulių emocinių sutrikimų ir nepatenkintų poreikių. Emociškai jie vis dar yra vaikai. Dažnai į savo pačių vaikus tokie tėvai žvelgia kaip į pakaitinius tėvus, kurie turi patenkinti tuos jų emocinius poreikius, kurie niekuomet nerūpėjo jų tikriesiems tėvams. Įsiutęs, kad vaikas patenkinti jo poreikių nesugeba, smurtautojas pratrūksta. Tą akimirką vaikas labiau negu bet kada prilyginamas pakaitiniam tėvui, nes iš tikrųjų smurtautojo širdyje liepsnoja pyktis jo tikriesiems tėvams. Be to, daugelis tokių tėvų dar ir piktnaudžiauja alkoholiu arba narkotikais. Tuomet dažnai tampa dar sunkiau suvaldyti staigias emocijas ir neprarasti savitvardos, nors, žinoma, tai tikrai nėra vienintelė jų nesivaldymo priežastis.
Fiziniai smurtautojai būna įvairių tipų, tačiau žemiausią laiptelį užima tie, kurie, regis, vaikus ir augina tik tam, kad galėtų juos skriausti. Daugelis tokių žmonių atrodo, kalba ir elgiasi kaip eiliniai žmonės, tačiau iš tikrųjų jie praradę bet kokius jausmus ir savybes, kurios daugeliui mūsų suteikia žmoniškumo. Tokie nežino, kas yra gailestis, o jų elgesys – protu nesuvokiamas.
Smurtas šeimoje – ištrūkti neįmanoma?
Lauros tėvas buvo didžiai gerbiamas bankininkas, bažnyčią uoliai lankantis ir šeimai atsidavęs žmogus – vargu, ar taip žmonės galėtų įsivaizduoti vaikų skriaudiką. Tačiau mergaitė negyveno įsivaizduojamame pasaulyje – jai teko gyventi košmariškoje tikrovėje. Panaši atmosfera tvyro visuose fiziškai skriaudžiamų vaikų namuose. Net ir ramybės valandėlėmis tokie vaikai gyvena bijodami, kad pykčio vulkanas bet kurią akimirką vėl išsiverš. O kai taip nutinka, visi aukos veiksmai stengiantis apsiginti nuo smūgių tik dar labiau pakursto smurtautojo įniršį. Desperatiškos pastangos apsisaugoti slepiantis po lova ir užsirakinant duris, gali sukelti tik dar agresyvesnį tėvo elgesį. Daugelis smurtaujančios šeimose užaugančių vaikų net neturi ar nežino vietos, kur galėtum saugiai pasislėpti ar prisiglausti, todėl nėra kaip ištrūkti iš smurtautojo rankų, nėra kur ieškoti užuovėjos.
Pažvelkime į kitą atvejį. Beveik visą vaikystę Matas praleido laukdamas, kada jį vėl užgrius tėvo įniršio banga, žinodamas, kad tai neišvengiama. Gyvenant tokioje aplinkoje jį užvaldė didžiulė ir visą gyvenimą neapleidžianti baimė būti nuskriaustam ir išduotam. Abi jo santuokos baigėsi skyrybomis, nes jis taip ir neišmoko pasitikėti:
„Baimė neišnyksta dėl to, kad persikeli gyventi kitur ar sukuri šeimą. Nuolat kažko bijau ir dėl to pykstu pats ant savęs, bet kai tėvas, kuris turėtų mylėti ir rūpintis, elgiasi šitaip, tai kas, po velnių, turėtų nutikti pradėjus gyventi tikrą gyvenimą? Sužlugdžiau daugybę pažinčių, nes nieko negaliu prisileisti pernelyg arti. Man dėl to be galo gėda. Man taip pat gėda, kad ištisai bijau, tačiau gyvenimas išties man kelia siaubingą baimę. Tikrai daug dirbu su savimi pratindamasis įveikti šias baimes, nes suvokiu, kad kol to nepadarysiu, iš manęs nebus nieko gero nei man pačiam, nei kitiems, bet, Dieve brangus, kokia tai kankynė.“
Nepaprastai sunku vėl pajusti pasitikėjimą ir saugumą, kai šiuos jausmus sutrypia tėvai. Pagal savo santykius su tėvais mes kiekvienas savaip įsivaizduojame, kaip su mumis elgsis aplinkiniai. Jei santykiai su tėvais iš esmės buvo emociškai visaverčiai, jei buvo paisoma mūsų teisių ir jausmų, užaugsime tikėdamiesi, kad ir kiti su mumis panašiai elgsis. Užaugus šie teigiami lūkesčiai leidžia mums atsiverti kitiems žmonėms ir nebijoti pasirodyti pažeidžiamiems. Tačiau jei vaikystė pilna įtampos, nerimo ir skausmo (kaip nutiko Matui), gyvenime nesitikėdami nieko gero, susikuriame nepramušamus apsauginius barjerus.
Matas iš aplinkinių laukė blogiausio, galvodamas, kad bus skriaudžiamas ir skaudinamas kaip ir vaikystėje, todėl emociškai nuo viso pasaulio atsitvėrė tvirta siena, nenorėdamas arti prisileisti nė vieno žmogaus. Deja, ši tvirta siena veikiau buvo emocinis kalėjimas, o ne apsauga nuo aplinkinių.
Kodėl tėvai smurtauja prieš savo vaikus?
Matas niekuomet nesuprato, kodėl tėvas pratrūkdavo pykčiu. Kitiems smurtautojams svarbu, kad jų poelgių priežastis būtų suprantama. Primušę savo vaikus, po kurio laiko jie maldauja suprasti jų poelgį ir netgi paprašo atleidimo. Užuot pats tiesiogiai sprendęs savo santuokines problemas, Lauros tėvas savo įniršį ir seksualinį nepasitenkinimą nukreipė į dukteris, o dėl savo agresyvių poelgių apkaltino žmoną.
Tėvai dažnai fiziškai smurtauja prieš vaikus dėl darbe patirto streso, susipykę su kitu šeimos nariu, giminaičiu ar draugu arba nebesugebėdami tverti bendro nepasitenkinimo gyvenimu. Su vaikais lengva – jie negali pasipriešinti ir juos galima įbauginti, kad apie tai, kas vyksta, niekam neprasitartų. Deja, ir skriaudiko, ir jo aukos nelaimei, išlietas pyktis atneša smurtautojui tik laikiną palengvėjimą. Tikroji jo įniršio priežastis lieka nepasikeitusi ir anksčiau ar vėliau vėl sukels pykčio protrūkį. Liūdna, tačiau bejėgė šio įniršio auka irgi lieka gyventi toliau, pasmerkta liejamą įniršį kaupti viduje ir jį nusinešti į suaugusio žmogaus gyvenimą.
Smurto pateisinimas – „tai darau tavo paties labui“
Kai kurie smurtautojai dėl savo elgesio nekaltina kitų, bet bando įrodinėti, kad taip elgėsi galvodami apie vaiko interesus. Daugelis tėvų vis dar mano, kad fizinės bausmės – vienintelis veiksmingas būdas įskiepyti vaikui tam tikras vertybes ar priversti jį gražiai elgtis. Daugelis tokių „pamokų“ vykdomos iš religinių sumetimų. Siekiant pateisinti mušimą dar jokia knyga nebuvo panaudota taip neteisingai kaip Biblija. Tokie tėvai dažnai mano, kad vaikas iš prigimties yra blogas, ir tiki, kad uolus plakimas apsaugos jį nuo klystkelių. Jie dažnai kalba taip: „Vaikystėje man dažnai tekdavo ragauti beržinės košės, ir vienas kitas kirtis vytele tikrai nepakenkė“, „Ji turi žinoti, kieno čia valdžia“ arba „Jis turi žinoti, kas jo laukia, kad kitą kartą suprastų, jog reikia klausyti“.
Yra ir tokių tėvų, kurie mušimą laiko kone ritualu ar būtinu gyvenimo išbandymu, kad vaikas taptų ištvermingesnis, drąsesnis ar stipresnis. Tačiau nuo smūgių Matas tapo ne atsparesnis ar ne toks pažeidžiamas, bet įsibaiminęs ir nepatiklus, daug mažiau pasiruošęs gyvenimo iššūkiams. Absurdiška manyti, kad skaudžios fizinės bausmės turės vaikui kokios nors naudos.
Moksliniai tyrimai kaip tik rodo, kad fizinės bausmės nėra veiksminga drausminimo priemonė, net kai vaikas išties elgiasi blogai. Įrodyta, kad mušimas būna veiksmingas tik trumpą laiką, o vaiką užvaldo stiprus įniršis, mintys apie kerštą ir ilgalaikė neapykanta sau. Akivaizdu, kad smurto sukeltos ne tik fizinės, bet ir psichinės, emocinės vaikų kančios nepateisina jokios smurtaujančių asmenų logikos.
