Idėjomis, ką smagaus nuveikti namuose, mielai pasidalijo Šauniausio Lietuvos mokytojo rinkimų nugalėtoja Miglė Janušauskienė ir etnologas Libertas Klimka.
Kaip sako etnologas, tradiciniai mūsų žaidimai leidžia vaikams išgyventi bendrystės su kitais džiaugsmą: „Vaikai susirenka į būrį ir bendrauja žaisdami kartu. Jiems smagu, nes tradiciniuose žaidimuose yra ir judrumo elementų, ir sportiškumo, ir juoko.“
Kauno Jurgio Dobkevičiaus progimnazijos priešmokyklinio ugdymo mokytoja M.Janušauskienė antrina etnologui pabrėždama, kad kūrybiškumas, pasitelkiamas žaidžiant žaidimus namuose, ne tik išlaisvina fantaziją, bet ir padeda rasti netradicinių sprendimų realiame gyvenime.
„Aišku, galima nuvažiuoti į specialų žaidimų kambarį, nueiti pas draugus, bet ir namuose sugalvojama įvairi veikla gali pasitarnauti ateičiai“, – įsitikinusi mokytoja.
Taigi, TOP 7 žaidimai, kai lauke pliaupia lietus
1. „Akla višta“
Pirmą garbingą visų laikų žaidimo vietą L.Klimka atidavė tradicinei „Aklai vištai“.
Prisimenate, kaip išsiskaičiuodavome, kam bus užrištos akys? Tai su šypsena prisimena ir etnologas: „Ir tų skaičiuočių, garsažodžių buvo pačių įvairiausių – nuo „eni beni, diki taki“ iki „aus baus, bus medaus“. O kai išsiskaičiuojama, prasideda vadinamosios gūžynės (gaudynės užrištomis akimis). Visi išsilaksto, o tas, kuris tapo akla višta, pagal garsą stengiasi ieškoti, kas ir kokioje vietoje krebžda, slepiasi, ir pagauti. Toks vienas iš populiarių žaidimų.“
Kuo mažesnis kambarys ir daugiau vaikų, tuo smagiau žaisti. Pagautajam tapus kita „akla višta“ gaudynės kartojasi iš naujo.
2. „Pele, pele, pas ką žiedas žydi?“
Etnologas pasakoja ir apie kiek ramesnį žaidimą „Pele, pele, pas ką žiedas žydi?“ Beje, žiedelis nebūtinas, jį gali pakeisti bet koks po ranka pasitaikęs daiktas, svarbu, kad tilptų delne.
„Visi susėda ratu, vienas iš vaikų paskiriamas stebėtoju, o kitas – „žiedo“ dalintoju. Eidamas ratu visiems į suglaustus delnus jis tarsi įdeda „žiedelį“, o iš tiesų – paslapčia tik vienam. Stebėtojas spėlioja, pas ką „žiedas žydi“.
Vaikas, pas kurį buvo rastas žiedas, tampa dalintoju, paskiriamas kitas spėliotojas ir „žiedas“ dalijamas toliau. Kad būtų sunkiau atspėti, pas ką tikrai yra „žiedas“, dalintojas ir kiti vaikai sugalvoja ieškantįjį visaip klaidinti. Tad, kaip sako etnologas, ieškant „žiedo“ svarbu pasitelkti įžvalgumą.
3. „Sugedęs telefonas“
„Šakos? Balos? Salos?“ – iš eilės klausia žaidimo „Sugedęs telefonas“ dalyviai, iki kurių akivaizdžiai neatėjo teisingas žodis. L.Klimka juokiasi, kad dažniausiai tas teisingas žodis niekada taip ir nepasiekia tikslo.
„Pagrindinį žodį reikia tyliai pasakyti kaimynui į ausį, tas sako kitam ir taip ratu iki paskutinio vaiko, kuris turi pasakyti, koks buvo žodis. „Ir visada tas žodis išsikreipia, tad paskutiniam pasakius, ką išgirdo, visi ima juoktis“, – prisiminimais, kaip žaidė „sugedusį telefoną“, dalijosi etnologas.
4. Eksperimentai su namų priemonėmis
Mokytojos M.Janušauskienės šeimoje žaidimų dvasią palaiko šeštą klasę baigusi dukra ir mažylė darželinukė dukra. Ir nors jų namuose apstu stalo žaidimų, Miglė mėgsta įvairovę, kūrybiškumą, tad lietui lyjant sugalvoja paeksperimentuoti su spalvomis, dažais ar kitomis namuose esančiomis priemonėmis.
„Pradedame piešti, bet ne ant paprasto popieriaus lapo, o ant plėvelės, folijos. Jas išsitiesiame ant grindų ir piešiame pirštais, su indų plovikliu, soda, actu ir tuo, ką randame“, – neįprastą būdą žaisti atskleidžia dviejų mažamečių mama ir mokytoja Miglė.
5. „Atspėk, ką aš matau“
Prie mėgstamiausių žaidimų mokytoja priskiria ir „Atspėk, ką aš matau“. Šis žaidimas ypač lavina vaizduotę – kiekvienas šeimos narys turi vis kitaip apibūdinti matomą daiktą. Pavyzdžiui, vienas iš žaidimo dalyvių žodžiais turi apibūdinti televizorių, į jį nerodydamas ir netgi nežiūrėdamas į jo pusę, o kiti turi atspėti.
„Kartais toje pačioje namų aplinkoje atrandi nepaprastų dalykų ir ieškai būdų, kaip kitaip juos įvardyti. Svarbu, kad to nesuprastų priešininkas. Šis žaidimas lavina kalbą, kūrybiškumą. Ir išjudina tiek keturmetį, tiek vyresnio amžiaus vaiką, kurį sunku sudominti kuo nors kitu, o ne tik telefonu“, – pastebi Miglė.
6. Iškarpos iš žurnalų
Jei perskaitėte žurnalus, laikraščius, M.Janušauskienė pasidalijo idėja, kaip juos kūrybiškai panaudoti. Iškarpius įvairiausias formas, spalvas ir kitas akį traukiančias detales, galima juos komponuoti į paveikslus.
„Kuriame naujų personažų portretus, naudojame visokias atraižas, medžiagas. Iš tiesų viską, ką tik nebereikalingo randame namuose, galima panaudoti kūrybai“, – mano ji.
7. Sausainių gaminimas
Žaidimu galima paversti ir maisto gaminimą. Kai judrių žaidimų žaisti nesinori, mokytoja Miglė dukroms pasiūlo išsikepti nesunkiai pagaminamų sausainių.
„Renkamės paprastą tešlą, kad vaikai galėtų kuo daugiau patys padaryti. Kad būtų linksmiau, naudojame formeles, figūrėles. Kai dienos šaltos, lauke lyja, virtuvė visada užimta“, – šypteli M.Janušauskienė.
Mokytojos Miglės sausainiams reikės šių produktų:
- 230 g sviesto;
- 200 g cukraus pudros;
- 1 didelis kiaušinis;
- ½ šaukštelio vanilinio cukraus;
- žiupsnelio druskos;
- 550 g miltų.
Įdarui:
- 75 g sviesto;
- 125 g rudo cukraus;
- 1 šaukštas cinamono;
- 2 šaukštai miltų;
- didelio žiupsnio druskos.
Gaminimas:
- Sviestą išsukame su cukraus pudra ir druska. Tuomet įmušame kiaušinį ir įberiame vanilinį cukrų, suberiame miltus.
- Tešlą susukame į maistinę plėvelę ir dedame pailsėti į šaldytuvą (iki valandos).
- Skiriame laiko susitvarkyti naudotus indus ir nusivalyti stalą.
- Visus ingredientus įdarui sudedame į dubenį ir maišome, kol gausis vientisa masė.
- Iš šaldytuvo ištrauktą tešlą iškočiojame ant miltais pabarstyto stalo. Visą didelį kvadratą patepame cinamoniniu įdaru. Taip paruoštą tešlą sukame kaip kokį vyniotinį, cinamoniniu įdaru į vidų.
- Šį vyniotinį reikėtų atvėsinti, bet kai labai nekantru laukti, pjaustome nedidelėmis juostelėmis ir dedame į skardą. Jei yra noras, galima įspausti kokias nors formeles, bet sausainiai ir taip labai gražūs.
- Kepame apie 15 minučių iki 190 laipsnių įkaitintoje orkaitėje.
- Valgome šiltus arba atvėsusius. Skanu su pienu ir kakava.