Praėjus mėnesiui nuo premjeros kalbamės su spektaklio režisieriumi Žilvinu Beniušiu.
– Kaip sugalvojote kurti spektaklį apie tėvystę? Kokias problemas bei požiūrio taškus iškeliate į dienos šviesą?
– Pirmiausia, pats esu tėtis ir man ši tapatybė labai svarbi. Dažnai pastebiu, kad mano aplinkoje esantys vyrai, kurie dar neturi vaikų, yra kupini nuogąstavimų, baimių, kurios kyla iš nežinomybės. Aš ir pats buvau šioje būsenoje. Tad, norėjosi tėvystės temą pareflektuoti ir parodyti vyrams, kad jie nėra šiuose pergyvenimuose vieniši.
Apie savo baimes reikia kalbėti, nes jos dažniausiai kyla iš nežinomybės. Spektaklio veiksmas vyksta laukiamajame prieš gimstant vaikams. Visi trys pagrindiniai herojai yra būsimi tėčiai.
Praėjusiais metais praradau savo tėtį. Nors atrodo, kad aš jau suaugęs ir gyvenimą reikia priimti toks koks jis yra, tačiau šis patyrimas tikrai privertė persvarstyti, kas apskritai yra tėvystė platesniame kontekste. Netgi sakyčiau kažkokiame kosminiame.
O kai tampi tėčiu, atrodo, kad visą gyvenimą tam ir ruošeisi.
Tam, kad taptum tėvu turi tarsi numirti prieš tai esančiam laikui. O kai tampi tėčiu, atrodo, kad visą gyvenimą tam ir ruošeisi. Atrodo, net kai buvai pats tik vaikas ar paauglys, tavo vaikai jau iš kažkur žiūrėjo į tave. Atrodo, kad viskas vedė į tai, kad turėsi vaikų, kad būsi su jais.
Tad, spektaklyje bandoma užčiuopti ne tik šiuolaikinius rūpesčius prieš tampant tėčiu, tačiau ir reflektuoti tėvystę kaip universalų fenomeną.
– Kokią įtaką statant spektaklį darė tai, kad Jūs pats esate keturių berniukų tėvas?
– Nors esu keturių berniukų tėtis, tačiau pats negaliu pasakyti iki galo, koks tas tobulas tėtis turėtų būti. Kartais atrodo, kad daugiau žinojau apie tėvystę kai dar savo vaikų neturėjau. Tuokart galėjau dalinti patarimus apie tėvystę į kairę ir dešinę. Kai turi vieną vaiką ir maždaug jau supranti kaip čia kas, tada tau gimsta antras. O tada supranti, kad tas antrasis nuo pirmojo taip skiriasi, kad tu tų pačių metodų, kuriuos taikei, nebegali taikyti ir turi savyje atrasti naujų tėvystės spalvų.
Todėl tėvystės patirtis darė didžiausią įtaką spektakliui tuo, kad spektaklyje mes pateikiame gan komiškai visus vyrų įsitikinimus, koks tas tėvas turi būti. Kai tik jau atrodo, kad vienas iš veikėjų jau kažką žino, tuoj pat jis atsiduria naujoje situacijoje, kur tas jo žinojimas stipriai išbandomas.
– Kaip aktoriams pavyko sukurti skirtingų tėčių personažus? Su kokiais iššūkiais statant spektaklį susidūrėte Jūs ir Jūsų kūrybinė komanda?
– Dirbau su nuostabiais „Atviro rato“ trupės aktoriais. Du iš trijų aktorių, vaidinančius tėčius, jau turi tėvystės patirties. Tad, visi noriai dalinosi savo patirtimis, dėl to spektaklis tapo autentišku visos kūrybinės grupės darbu.
Spektaklis tapo autentišku visos kūrybinės grupės darbu.
Kiekvienas iš aktorių įkūnija skirtingus tipažus: vienas iš būsimų tėčių – konservatyvus, kuriam svarbiausia, kad vaikas augdamas ugdytų atsakomybės jausmą, kitas – liberalus, kuriam rūpi, kad vaikas augdamas jaustųsi laisvas, o trečiasis tėtis – labai paprastas, kuris mano, kad vaikai kažkaip patys užauga ir nereikia jų nieko mokyti.
Didžiausias iššūkis spektaklio kūrybiniame procese buvo subalansuoti, kaip jau anksčiau minėjau, tą virš visko esančią kosminę, transedentinę būseną su kasdieniškų dialogų gyvumu ir komiškumu.
– Ko palinkėtumėte šiuolaikiniams vyrams bei būsimiems tėčiams?
– Būsimiems ir esamiems tėčiams palinkėčiau kalbėtis tėvystės tema vyrams tarpusavyje. Tai tikriausiai ateityje taps didele dalimi jūsų gyvenimo. Tad, gerai po truputį šį vaidmenį jaukintis.
Taip pat linkėčiau kalbėtis apie tai su savo draugėmis, mylimosiomis ir žmonomis. Dažnai pastebiu, kad moterys noriai apie tai kalbasi ir moka rasti tinkamus žodžius šiai temai bei gali išklausyti, labiau suprasti su tėvyste susijusias vyrų baimes. Tai tikrai vertinga ir įdomi tema diskutuoti tiek tarpusavyje, tiek ir visuomenėje.
