Stiprų emocinį ryšį ir pasitikėjimą nuo ankstyvos vaikystės su vaikais užmezgęs vyras sutiko pasidalinti mintimis apie tėvystę.
Ar vaikus reikia auklėti?
„Negalėčiau pasakyti, kad su žmona kalbėtumės taip: „Na, pasikalbame, kaip tuos mūsų vaikus auklėti.“ Man atrodo, kad abu maždaug vienodai suprantame, kaip turėtume elgtis su vaikais. Manau, kad svarbiausia juos mylėti, visada atsakyti į jų klausimus, patarti, kai to prašo ar pats pamatai, kad reikalinga pagalba. Žinau, kad negalima vaikų akivaizdoje ginčytis dėl jų auklėjimo, tačiau vis tiek kartais taip nutinka“, – sakė pašnekovas.
Tarp vyriausios ir jauniausios dukros – dešimties metų skirtumas.
„Stengiuosi visada visiems skirti vienodai laiko, bet nuolat susiklosto taip, kad mažiausia gauna daugiausia dėmesio. Yra išlikę nuostabių atsiminimų iš vaikų vaikystės. Visų jų gimdyme pats dalyvavau, visus juos pamačiau pirmiau nei žmona. Kokios tai buvo jaudinančios akimirkos – ypač pirmosios dukros gimimas, kai negalėjau sulaikyti ašarų“, – jautrią akimirką prisiminė vyras, paminėjęs ir kitus jam asmeniškai svarbius bendrus patyrimus.
„Visus savo vaikus išmokiau važiuoti dviračiu. Su visais kalbu apie pinigus, kaip jie uždirbami, išsaugomi, investuojami. Visiems padedu ruošti namų darbus, kai reikia pagalbos, tik vyresniajai dukrai tos pagalbos nereikėjo – ji nuo vaikystės tėvus pranoko savo intelektu, mąstymo ir atminties gebėjimais.
Tad su vyresniąja dukra, kuriai 21 metai, kalbamės apie JAV politiką, knygas, kurias skaito po kelias vienu metu, užsienio kalbas, medicinos studijas. Vis paprašau, kad ji pakalbėtų esperanto kalba, kurią pati kažkada išmoko. Bet nėra taip lengva, kai vaikas tave pranoksta įvairiais atžvilgiais. Būdama trejų metų pasakė, kad bus gydytoja ir to nuolat siekė: mokėsi geriausiose mokyklose, išmoko vokiečių kalbą, kad galėtų atlikti praktiką Vokietijos ligoninėse ir įsitikinti, kad medicina tikrai jai skirta. Žaviuosi ja“, – apie vyriausiąją dukrą ir santykį su ja pasakojo Dainoras.
Vidurinėlis – sūnus, šiuo metu išgyvena paauglystę. Santykiai su juo kitokie.
„Su 14 metų sūnumi kalbamės apie technologijas, pinigus, žaviuosi jo rūpesčiu savo daugybe augalų. Su juo mėgstame važinėti dviračiais, sportuoti, varžomės, kas daugiau prisitraukimų padaro, vaikščioti po gamtą. Džiaugiuos jo pomėgiu meistrauti, auginti įvairius augalus. Beje, jis savo patarimais auginant augalus jau padeda mamai“, – sūnų gyrė vyras.
Ypatingi santykiai su jaunėle
Daugiau nei prieš dešimtmetį šeima buvo išvykusi gyventi į Aziją, kur darbo pasiūlymą gavo Dainoro žmona. Pasak vyro, tuomet natūraliai susiklostė, kad vaiko auginimo atostogas perėmė jis – jauniausiajai dukrytei buvo pusmetis. Greičiausiai būtent tai ir lėmė ypatingą ryšį su jaunėle.
„Mano santykiai su mažąja 11 metų dukryte ypatingi. Taip susiklostė, kad išvykome į užsienį, kai jai buvo pusė metų. Žmona dirbo po kelias valandas per dieną, o aš daug laiko praleisdavau su dukryte. Turbūt dėl to mūsų ryšys ir liko toks ypatingas. Žinau, kad dukrytė manimi labai pasitiki, patiki savo paslaptis, labai nori kuo daugiau laiko praleisti su manimi, maudytis Nemune ar baseinuose“, – pasakojo Dainoras.
Malaizijoje šeima praleido porą metų. Anot vyro, ši patiris buvo labai svarbi visiems – tiek tėvams, tiek ir vaikams.
„Aš turėjau ilgas tėvystės atostogas, kol mama dirbdavo, būdavau kartu su vaikais. Vietiniai stebėjosi, kai išvysdavo vieną tėtį su 2–3 vaikais. Vis klausdavo, o kur mama? Nebuvo lengva, tačiau viskas buvo kitaip dėl to, kad mes gyvenome nuolatinėje vasaroje: vaikai buvo laimingi galėdami kasdien maudytis baseine, valgyti skanų maistą, daugybę vaisių, keliauti po kitas šalis. Iš tiesų mūsų vaikai patyrė vaikystę, apie kokią aš svajojau“, – etapą Azijoje prisimena tėtis ir priduria:
„Malaizijoje dar labiau supratau, kad modelis, kai vaikus prižiūri tik mama, mums netinka ir yra nepriimtinas. Vaikams nuolat reikia ir mamos, ir tėčio.“
Jautrios temos šeimoje nėra vien mamos ar tėčio „darbas“
Kiekviena šeima turi savo taisykles, kurių laikosi kalbėdamiesi su vaikais ir, pavyzdžiui, kai kurias temas, kurios yra jautrios, patiki vienam iš tėvų. Dainoro teigimu, jų šeimoje to nėra. Tai, kas su kuo ir apie ką kalbasi, susiklosto natūraliai.
„Negalėčiau pasakyti, kad yra temų, kurias vaikai aptaria tik su mama, ar tik su tėčiu. Tačiau taip susiklostė, kad sūnus dažnai dėl asmeninių išgyvenimų kalbasi su mama, o mažoji dukrytė – su manimi. Buvo metas, kai su sūnumi reikėjo labai griežtai pasikalbėti dėl jo elgesio mokykloje. Subardavau, bet ir prisimindavau vaikystę bei savęs klausdavau: „O tu pats angelas buvai mokykloje?“ – nuoširdžiai prisipažino Dainoras.
Jo nuomone, vaikams svarbūs abu tėvai, su kiekvienu jų vaikai gali patirti skirtingų dalykų.
„Mūsų šeimoje esu tas, kuris su vaikais sportuoja, važinėja dviračiais, maudosi, kartu mokosi matematikos, istorijos, geografijos, kalbasi apie Lietuvą, pilietišką ir atsakingą elgesį, vedasi į svarbius miesto renginius. Nebūtų gerai, jei vaikai to neturėtų“, – įsitikinęs pašnekovas.
Kalbėdamas apie tai, kas jam svarbiausia santykiuose su vaikais, jis pabrėžia – norisi, kad jie rastų savo vietą gyvenime ir būtų laimingi: „Kad pasirinktų profesijas, kurios padėtų siekti savo svajonių. Taip pat labai noriu, kad jie niekada nebijotų manęs ko nors klausti, pasitarti. Stengiuosi jiems visiems patarti svarbiais pasirinkimų klausimais.“
