15min GYVENIMO pokalbis Tėvo dienos proga apie tai, kaip ši diena pažymima jų šeimose, kokias savybes jie perėmė iš savo tėvų ir apie ryšį su savo vaikais.
– Kokį prisimenate savo tėtį – iš vaikystės?
L.Pernavas: Tėtis skyrė mums labai daug dėmesio. Visom prasmėm. Pradedant nuo elementarių dalykų, nuo buvimo kartu, ėjimo į gamtą, įvairių sniego pilių statymo. Kartu eidavome žvejoti, kartu – grybauti. Pasakos kas vakarą. Aš jas ir šiandien atsimenu.
Aišku, ir mūsų kelionės kartu. Esu gimęs ir augęs dar toje Lietuvoje, kai buvome Sovietų sąjungos dalis, todėl keliauti į Vakarus negalėjome. Bet pavyzdžiui, tuometiniame Leningrade esame buvę 7 kartus, Karpatų kalnuose – kelis kartus, jau nekalbu apie kitas keliones.
Kartu statėm sodo namelį, pirtį – visus šiuos darbus puikiai atsimenu ir moku. Išmokė tėtis, ne kažkas kitas.
L.Linkevičius: Daug jo būdo bruožų prisimenu. Jis buvo gana griežtas, teisingas, nedaugžodžiavo, buvo reiklus. Bet jis buvo autoritetas. Sakau buvo, nes jau beveik 20 metų jo nebėra. Daug laiko praėjo...
K.Jakutis: Tėve, Ar išdrįsiu dar šiam gyvenime
Paliesti Tavo sugrubusią ranką,
Pagarbiai pakelti ją prie lūpų
Ir pabučiuoti?
Stebėti,
Kaip nukritusi gerumo ašara
Susigeria į Tavo suskeldėjusį delną.
Taip rašiau 2005 metais. Tėvas dar buvo gyvas, bet taip ir nespėjau šio pažado įgyvendinti. Neišdrįsau. Nors vaikystėje yra tekę bučiuoti Tėvui ranką. Neatsimenu, už ką ir kodėl. Atsimenu, kad, berods, mamos buvau liepiamas taip daryti už kažkokį prasižengimą.
Ar esu atsiprašęs tėvo būdamas vaiku? Taip. Ko gero, ne kartą.
Ir atsimenu, kad buvo nemalonu. Šis mano ketinimas, išreikštas eilėraštyje – kitokios nuotaikos. Tai tarsi padėka tėvui už jo atsidavimą ir rūpestį, tai tarsi atsiprašymas už jo Gyvenimą.
Gyvenimą, kuriame pareiga visad buvo aukščiau už malonumą. Ar esu atsiprašęs tėvo būdamas vaiku? Taip. Ko gero, ne kartą. Bet tai buvo mechaniškai ištarti žodžiai, neįsisąmoninti, nenuoširdūs.
– O ar kada nors teko atsiprašyti savo vaikų? Už ką?
K.Jakutis: Neatsimenu. Žinau, kad galėčiau tai padaryti ir reikės. Nes jaučiu kaltę. Vienam iš keturių sūnų – dar paaugliui, grįžus naktį išgėrusiam, sudaviau ranka. Vis prisimenu tai. Ir man gėda. Ir skaudu. Nesusivaldžiau...
Pasielgiau taip, kaip kad pasielgė mano tėvas, kai man buvo aštuoniolika ir aš šaltą darganotą gegužės rytą grįžau iš šokių. Mama buvo ligoninėj, laukėsi penkto vaiko mūsų šeimoj – sesutės. Tėvas atidarė duris ir sudavė per veidą sakydamas: mama ligoninėj, o tu bastais naktimis.
L.Pernavas: Labai dažnai. Anksčiau gal greičiau supykdavau, galbūt sunkiau atsiprašydavau. Gyvenimiška patirtis ateina su laiku. Pykstu labai retai ir trumpai. O po to atsiprašau, nes pats išgyvenu. Būna, kad kažką ne taip pasakei, trinktelėjai durimis. Būna sunkių momentų.
Gyvenimas toli nuo namų irgi duoda savo minusų, atsiranda ir įtampa. Kažką nori daryti, spręsti, bet ne viskas per atstumą pavyksta. Bet kuo toliau, tuo pykčių būna mažiau. Vėlgi – gyvenimiška patirtis, kai supranti, kad reikia ne pykti, o spręsti. Bet jei aš neteisus – aš atsiprašau.
– Kaip jūsų šeimoje minima ar švenčiama Tėvo diena?
L.Linkevičius: Pažymime ir Motinos, ir Tėvo dienas. Tiek ir savo tėvus prisimename, kurių jau nebėra. O vaikai – mus. Kiekvienais metais iš savo dukterų sulaukiu linkėjimų, kadangi jos gyvena ne Lietuvoje. Visada prisimena ir visada pasveikina.
L.Pernavas: Ypatingai šios dienos nešvenčiame. Pastaruoju metu pasveikinimai būna virtualiai, nes aš nebūnu Lietuvoje. Ne tik Tėvo diena, bet ir vardadieniai, ir gimtadieniai taip švenčiami. Didžioji dalis mūsų gyvenimo persikėlė į virtualią erdvę. Žinoma, viena vertus – gaila, bet žiūrint į dabartinę situaciją (o tokią jau turime antrus metus), klausimas, ar ji taip greitai pasibaigs. Todėl tokia yra galimybė pabūti kartu – per nuotolį.
K.Jakutis: Pradėjau ne visai linksmai, lyriniais nukrypimais ir citatomis iš savo knygų, o užbaigt norėčiau linksmai ir optimistiškai. Nes tikiu, kad šiemet, kaip ir praėjusiais metais, mano keturi sūnūs atvažiuos į mano Tėviškės laukus ir miškus, kur paskutiniu metu praleidžiu nemažai laiko, ir mes kartu būsim visą parą: žvejosim, apžiūrėsim pasodintas eglaites, ravėsim „anūkų bukų gojelį“, kepsim kepsnius. Bus linksma. Kaip mes sakom, pabūsim santykyje tėvas – sūnus. Myliu jus, mano vaikai. Ir laukiu.
– Su kuo asocijuojasi Tėvo diena? Ar turite tradicijų?
L.Linkevičius: Asocijuojasi ir su savo tėvu, ir su savo šeima. Tėvo diena nėra pati ryškiausia metų šventė, bet tai diena, kurią prisimename su pagarba tėvams.
L.Pernavas: Aš niekada neišskiriu tokių dienų. Kažkur girdėjau, kad vaikams reikia ne tik tėvo ar mamos, bet jausmo ir rūpesčio. Man visos dienos vienodos ir vaikai rūpi visomis dienomis vienodai. Nebandau gyvenime išskirti vienos iš dienų.
Mano du sūnus jau visiškai pilnamečiai, turi savo gyvenimus, savo šeimas. Vyriausiam jau bus 25 metai šiemet, vidurinimam 21-eri ir mažiausiam 16-a.
Jei turiu galimybę aplankyti savo suaugusius sūnus – ją viską laiką išnaudoju. Planuoju vasarą grįžti trumpam namo, tad ir vieną, ir antrą sūnų tikrai aplankysiu, pabūsiu.
– Jūsų nuomone, kas stiprina tėvo ir vaikų ryšį?
L.Pernavas: Mano nuomone, atvirumas ir pasitikėjimas. Bet nėra viskas taip paprasta, neužtenka pasakyti: būk atviras, viską papasakok, ir viskas bus gerai. Ir kad taip ir bus.
Anksčiau atviri pokalbiai būdavo sunkesni, nes nebuvo tiek patirties. O dabar mūsų šeimoje viskas yra gana atvirai, mes kalbamės.
Nėra to, kad negalima pasakyti blogo žodžio, nėra ir uždraustų temų. Stengiamės apie viską kalbėtis atvirai. Jeigu viskas gerai – tai džiaugiamės, jei kažkas negerai – išsikalbame. Tokie tad paprasti dalykai.
Ir dar vienas dalykas, ką aš taikau sau ir bandau įskiepyti vaikams, tai yra žodžio laikymasis. Kartais juokauju: jei trečią nakties pakeltum ir paklaustum, ką reiškia žodžiai „jeigu tėtis pasakė“, tai tikrai iš visų trijų išgirstum atsakymą: „Jis padarys.“
L.Linkevičius: Šeima ir yra ryšys. Jis niekada nenutrūksta, visada yra – nepaisant sunkumų, nepaisant nieko. Nepaisant ir atstumų. Aš manau, kad į šį klausimą atsakyti sudėtinga arba kiekvienas turi savo atsakymą. Ryšys arba yra, arba nėra.
Šeima ir yra ryšys. Jis niekada nenutrūksta, visada yra.
– Kokią savo charakterio savybę norėtumėte perduoti ar perdavėte savo vaikams?
L.Linkevičius: Manau, kad tokių dalykų neperduosi – tai juk ne palikimas. Kiekvienas turi savo. Be to, nesu ir labai idealiai įsivaizduojantis savo savybes, kad norėčiau perduoti.
Aš pasitikiu savo dukrom, jos abi gabios, skirtingų charakterių. Nė kiek neabejoju, kad jos susiras ir jau susiranda, ko tikisi iš gyvenimo. Aš manau, kad turi būti tam tikra laisvė, o ne kažkoks brukimas savo įsivaizdavimų.
L.Pernavas: Tie trys mano jau minėti dalykai – pagarba, pasitikėjimas ir žodžio laikymasis. Bet aš ir pats dar ugdau savyje tas savybes. Ne visada viskas pavyksta, bet stengiuosi.
– Kada pajutote, kad vaikai jau užaugo? Kad jie jau savarankiški priimti sprendimus? Koks tai jausmas?
L.Linkevičius: Geras klausimas, bet sunku pasakyti. Jie visada išlieka vaikais, net ir užaugę, kad ir kiek jiems bebūtų metų. Toks jausmas. Gal nesinori sutikti su tuo faktu, kad užaugo, nors jis yra neišvengiamas ir akivaizdus. Vaikai yra vaikai. Turim to laiko nepamesti.
L.Pernavas: Matyt, tą supratau prieš keletą metų. Tenka bendrauti su jaunesniais kolegomis, pažįstamais, kurie turi mažesnius vaikus, sako, kad rūpesčių daug, naktį nemiega. Sakau: džiaukitės, kol jie greta jūsų.
Mano abu vyresnieji vaikai jau turi savo gyvenimus, o jauniausias gyvena kartu su manimi. Mes visą laiką greta – sportas, parduotuvė, laisvalaikis, parkas, pasivaikščiojimas, išvažiavimas iš miesto. Filmų žiūrėjimas. Nesumeluosiu, bet kai jis čia atvažiavo, mes kartu pažiūrėjome pirmą filmą. O jam jau buvo 15 metų.
Kai tau sunku – šeima tave palaikys, kai tau gerai – džiaugsis kartu su tavim.
Tad toks mano ir pasakymas kitiems: darbas svarbu, karjera svarbu. Taip, visa tai svarbu, bet visa tai – laikina. O šeima yra tai, kas buvo, yra ir bus. Kai tau sunku – šeima tave palaikys, kai tau gerai – džiaugsis kartu su tavim.
O darbas... Mes norime kilti pareigose, kažką gauti, užsidirbti, būti gerbiami, pripažįstami ir panašiai, bet dažnai mes – aš ir pats save matau – pamirštame šeimą, vaikus. Tik paskui suprantame, kad viskas, kiek laiko praėjo...
Pradėjau dirbti policininku, tapau generaliniu komisaru. Atrodo, kad viskas gerai, bet vieną dieną tu supranti, kad net filmo su vaiku negalėjai pažiūrėti. Nes vis bėgai, skyrei visą save darbui.
Kai manęs klausia, ką planuoju ateityje, atsakau, kad būti su šeima. Tiek, kiek aš galiu. Darbas bus, jis pats susiras mane, o man svarbiau yra šeima. Suprantu, kad to laiko tu niekada nebegrąžinsi – rytoj ar vėliau jo nebus, jis yra šiandien ir dabar.