Rugsėjo 27 d. minima Lietuvos socialinių darbuotojų diena, todėl šia proga Vilniaus miesto savivaldybė pristato interviu seriją „Tylūs geradariai“, rašoma Vilniaus miesto savivaldybės pranešime žiniasklaidai.
Socialinė darbuotoja Laima Danielienė, šiuo metu dirbanti Vilniaus Žolyno vaikų socialinės globos namuose, nusprendė pakeisti savo karjeros kryptį tam, kad galėtų padėti kuo daugiau vaikų jaustis saugiai. Šiandien Laima džiaugiasi sėkmingomis globojamų vaikų istorijomis ir jų nuoširdumu – tai rodo, kad jos darbas paliko pėdsaką vaikų širdyse.
– Laima, papasakokite, kaip apsisprendėte tapti socialine darbuotoja? Kas jus paskatino?
– Daug metų dirbau mokykloje, kur sutikau nemažai vaikų ir tėvų, daliai kurių buvo reikalinga įvairiapusė socialinė pagalba. Labai norėjau padėti kiekvienam, tačiau trūko paprasčiausių žinių, kaip galėčiau tai padaryti.
Siekdama užpildyti žinių spragą, universitete įgijau socialinio darbo magistro kvalifikacinį laipsnį, dabar esu vaiko teisių apsaugos specialistė.
– Papasakokite, kaip atrodo jūsų darbo diena?
– Įstaigoje rūpinimasis vaikais yra organizuojamas šeimynomis – globojami vaikai gyvena šeimynose, kur sukuriama aplinka, artima įprastam tėvų ir vaikų gyvenimo ritmui. Vaikai keliasi, eina į mokyklą, lanko būrelius, tvarkosi namuose ir panašiai.
Šiuo metu dirbu šeimynoje, kur jauniausiam mano „klientui“ dar nėra nė dvejų metukų.
Žvelgiant plačiau, tenka dirbti ne tik su vaikais, bet ir jų tėvais ar kitais artimaisiais, taip pat mokyklomis ar sveikatos priežiūros įstaigomis. Aš esu tas žmogus, kuris užmezga ir puoselėja ryšį tarp vaiko ir kitų jo gerove besirūpinančių institucijų.
– Kokios emocijos ir sugebėjimai praverčia dirbant su vaikais?
– Bet koks darbas su vaikais reikalauja labai daug kūrybiškumo ir empatijos – tai yra pagrindinės savybės, padedančios ne tik užmegzti ryšį su vaikais, bet ir pasiūlyti jiems tinkamą pagalbą.
Bendraujant su skirtingo amžiaus vaikais, ypač svarbu sugebėti matyti pasaulį iš jų perspektyvos: suprasti jų emocijas, mąstymą ir poreikius, juos atliepti. Juk kiekvienas vaikas yra unikalus, todėl norint jo neišgąsdinti, o kaip tik padrąsinti tą jauną žmogų augti kaip asmenybei, tobulėti ir atsiskleisti visomis spalvomis, ne visuomet galėsi naudoti tuos pačius metodus. Tam, kad nesuklystum, reikia ir nemažai profesionalumo.
– Laima, o kas jus įkvepia dirbti?
– Dirbant socialinį darbą, labiausiai motyvuoja galimybė keisti gyvenimus ir po ilgų savaičių ar mėnesių vaiko akyse matyti realų pokytį. Dažnai tenka susidurti su itin sudėtingais atvejais, todėl kaskart padėjus vaikui atsigauti po krizės, išgyventi traumą ar tiesiog suteikus jam saugią aplinką, viduje jaučiu džiaugsmą ir prasmę.
– Gal galite pasidalinti sėkmingų pokyčių istorijomis?
– Sėkmė ir pokyčiai šiame darbe kartais ateina labai mažais žingsniais, todėl kiekvienas jų labai džiugina.
Pavyzdžiui, daugiau nei prieš penkis metus mūsų šeimynoje augęs vaikas su įtėviais išvyko gyventi į užsienį. Neseniai soc. tinkluose gavau žinutę, kad visa šeima lankosi Vilniuje ir labai norėtų apsilankyti buvusiuose vaiko namuose. Tai buvo be galo šiltas ir jautrus susitikimas: dalijomės prisiminimais ir dabarties pasakojimais, vaišinomės pyragu.
– O kaip kovojate su įvairiais iššūkiais?
– Kai būna emociškai sunku, vis atsiverčiu paskaityti Antuano de Sent Egziuperi knygą „Mažasis princas“. Knygoje Mažasis princas taip atsidavusiai puoselėja meilę savo rožei, nors tai reikalauja didelio rūpesčio ir kantrybės – knygoje sutelpa visa socialinio darbo esmė.
Dirbant socialinį darbą, reikia nemažai kantrybės, atsidavimo ir meilės darbui bei tiems, kuriems teikiama pagalba. Rūpestis ir nuoširdus noras padėti kitiems yra kertiniai socialinio darbo aspektai.
„Mažojo princo“ filosofija skatina atidžiai ir jautriai žvelgti į žmones, vertinti jų vidinį pasaulį ir ugdyti atsakomybės jausmą prieš tuos, kuriems reikalinga pagalba.
