Šiandien, rugsėjo 27 d. minima Lietuvos socialinių darbuotojų diena, todėl šia proga Vilniaus miesto savivaldybė pristato interviu seriją „Tylūs geradariai“, rašoma Vilniaus miesto savivaldybės pranešime žiniasklaidai.
Atvejo vadybininkė Modesta Krasauskienė, šiuo metu dirbanti Vilniaus miesto socialinių paslaugų centro Pagalbos šeimai poskyryje, dar būdama studente prisiėmė didžiulę atsakomybę – padėti vaikams. Nė akimirkos neabejojusi savo pasirinkimu, dabar Modesta kas savaitę aplanko apie 3–4 šeimas, kurioms reikalinga socialinio darbuotojo pagalba sprendžiant susidariusias krizines situacijas ar konsultacijos įvairiomis temomis.
– Modesta, papasakokite, kaip apsisprendėte tapti socialine darbuotoja? Kas jus paskatino?
– Didžiausią įtaką mano karjeros pasirinkimui padarė tėvai, kurie matė manyje potencialą, natūralų gebėjimą bendrauti su žmonėmis, spręsti problemas ir siekį padėti kitiems. Dar mokydamasi mokykloje, 8 ar 9 klasėje, iš savo gimtojo miesto bibliotekos namo nešdavausi ne grožinę literatūrą, o psichologines knygas, susijusias su socialiniu darbu. Todėl klausimų net nekilo, kur planuoju savo ateitį.
Nors galvodama apie studijas tikslingai pasirinkau tapti socialine darbuotoja, didžiausiu lūžiu mano pačios požiūryje į šį darbą tapo vaikų globos namuose atlikta praktika. Mūsų kurse mokėsi virš pusšimčio studentų, tačiau šią įstaigą praktikai atlikti pasirinkome tik dviese.
Po kelių mėnesių praktikos buvau įdarbinta – tuomet tekdavo derinti naktines pamainas kartu su studijomis dienos metu. Tuo metu tai buvo bene sudėtingiausias kelias, bet žvelgiant atgal – ir pats gražiausias, nes kiekvieną vaiką iki šiol nešioju savo širdyje.
– Papasakokite, kaip atrodo jūsų darbo diena?
– Kiekviena diena mūsų darbe yra unikali, dviejų tokių pačių tiesiog nėra. Kas rytą su kolegomis apsitariame savo veiksmų planą, dalinamės informacija ir drauge sprendžiame, kaip geriausiai galime padėti vienai ar kitai šeimai.
Vėliau kiekvienas esant poreikiui ar žinant, kad šeima susiduria su sunkumais vykstame pasikalbėti su paslaugas gaunančiomis šeimomis: kaip jie gyvena, jaučiasi? Labai stengiamės padėti tėvams, motyvuoti šeimas pačias siekti pokyčių, kad vaikams būtų saugu ir gera augti namuose.
– Kokias emocijas jaučiate, galėdama padėti šeimoms sunkiu gyvenimo laikotarpiu?
– Visi atvejai, kuriuos padėjome išspręsti, man ir kolegoms yra neįkainojami – juk šiuo metu mūsų padedamos šeimos dalijasi gerais patyrimais, yra sėkmingos.
Nuostabu yra matyti, kaip keičiasi žmogus: jeigu mūsų bendravimo pradžioje jis yra nedrąsus, nepasitiki savimi, vėliau jis išauga į asmenybę, atskleidžia slaptus savo talentus. Svarbu yra tikėti žmogumi, jo galimybėmis, padėti joms realizuotis.
Pavyzdžiui, be galo džiaugiuosi matydama, kad šeimai pavyko išbristi iš priklausomybių liūno, o tokioje aplinkoje augę vaikai pamažu pradeda kurti gražius dalykus, jausti pozityvias emocijas. Atrodo, kad mano pagalbos šiame procese buvo visai nedaug, bet rezultate – pasikeičia gyvenimas.
Savo darbe nenustojame ieškoti pozityvių dalykų. Kasdien bendraudami su šeimomis ir gilindamiesi į joms rūpimus klausimus, siekiame padėti ir nukreipti jas tinkama linkme. Tad kiekviena gera naujiena, įvykusi šeimoje, mums yra didžiulis džiaugsmas.
– Kaip atrodo jūsų lankomų šeimų kelias į pokyčius?
– Tam, kad visi galėtume džiaugtis tais mažyčiais sėkmės momentais, kartais turime drauge nueiti ilgą ir labai sudėtingą kelią.
Mėgstu sakyti, kad mes, socialiniai darbuotojai, esame kaip vairavimo instruktoriai – bandome savo mokinius nuvežti tiesesniu keliu, kad jiems nereikėtų blaškytis. Mumis galima pasikliauti, nes tuo pačiu keliu esame ėję ne kartą. Kitos šeimos juk irgi susiduria su panašiomis problemomis, o mes jau žinome, kaip galima jas aplenkti, kur kreiptis pagalbos.
Padėdami šeimoms, mes juos nukreipiame tinkama linkme, parodome, kokią pagalbą jie gali gauti, tik pasirinkimas, ar ją priimti, būna pačių tėvų rankose. Bendraudami su jais stengiamės kiekvieną įtikinti, kad jie patys ir jų vaikai yra verti tų pokyčių, geresnės, emociškai stabilesnės kasdienybės, saugumo, bet tam tikri sprendimai jau yra pačių tėvų atsakomybė.
– Pasidalinkite patirtimi, kaip sprendžiate iškylančias problemas?
– Vienas efektyviausių būdų spręsti iškylančias problemas – dalintis tais išgyvenimais su savo komanda ir, išlaikant konfidencialumą, papasakoti jiems apie jaudinantį atvejį. Kito žmogaus pastebėjimai dažnai gali į paviršių iškelti dalykus, kurių tu galbūt nė nepastebi, o pasikalbėjus viskas tampa aiškiau ir galiausiai randi išeitį iš sudėtingos padėties.
Kai kalbame apie iššūkius, visas socialinių darbuotojų, psichologų ir kitų sričių specialistai – gydytojai, pedagogai, socialiniai pedagogai – dirba tarsi orkestras. Kiekvienas specialistas „groja“ savo žiniomis ir įgūdžiais, kad būtų lengviau ne tik žmogui, bet ir mums patiems.
– Kaip tvarkotės su emociškai sudėtingais atvejais?
– Anksčiau momentų, kai pasibaigus darbo dienai aš ir toliau galvoju apie darbą, šeimą, kuriai turiu padėti, buvo daugiau.
Yra tekę kartu su socialine darbuotoja sėdėti susiėmus už galvos, nes sunkaus ir intensyvaus bendro darbo metu išsiaiškinome bent penkias tuo metu šeimoje vyravusias problemas. Atrodė, kad atvėrėme Pandoros skrynią, ir ją uždaryti galiausiai padėjo tinkamai parinkti profesionalūs specialistai. O, svarbiausia, šeima pasikliovė mūsų rekomendacijomis, ir bendromis jėgomis susitvarkėme.
Su laiku išmoksti į įvairias situacijas reaguoti ramiau, tačiau pats jaudulys ir susirūpinimas yra visiškai natūralios emocijos. Tai parodo mūsų žmogiškumą – juk aš esu žmogus, kuriam rūpi kito žmogaus vaikas, ir tolimesnis šeimos funkcionavimas.
– Modesta, o kas jus įkvepia dirbti?
– Toliau dirbti įkvepia pats darbas – kai matai savo darbo visumą, vaikus ir tėvus, kuriems padedi, be galo gera žinoti, kad tavo pagalba padėjo tam žmogui, šeimai nepasimesti ir įveikti susidariusią tuometinę krizę šeimoje.
Mes, socialiniai darbuotojai, esame tie gerovės kūrėjai, prisidedantys prie visos visuomenės tobulėjimo. Nežinau, kiek dar profesijų yra, kurių atstovai gali kiekvieną dieną motyvuoti ir įkvėpti žmogų, kad jis pasirinktų teisingus sprendimus ir gyventų sėkmingai.
– Jei turėtumėte neribotas galimybes ir resursus, kokį projektą ar iniciatyvą norėtumėte įgyvendinti savo darbe?
– Neretai socialiniai darbuotojai, įskaitant ir mane pačią, „parsinešame“ darbą į namus ir nepailsime emociškai. Jei tik galėčiau, įkurčiau socialinių darbuotojų gerovės sanatoriją – tai vieta, kurioje kiekvienas galėtų atsipalaiduoti, paleisti negatyvias emocijas ir sustiprėti, gauti reikalingą pagalbą.
