Ištyrus mergaičių ir berniukų, kurie buvo patyrę traumą, smegenų dalis, vadinamas sala (lot.insulus), paaiškėjo, kad jų dydžiai skyrėsi: mergaičių ji buvo žymiai sumažėjusi, berniukų – padidėjusi.
„Tai galėtų paaiškinti, kodėl mergaitėms dažniau nei berniukams išsivysto potrauminio streso sutrikimas“, – komentavo mokslininkai.
Psichikos sutrikimai, susiję su sunkiais išgyvenimais, minimi dar nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų: tuomet vartotas terminas „kareivio širdis“. Po Antrojo pasaulinio karo, aprašant jo padarinius kariams, vartoti tokie terminai, kaip „mūšio neurozė“ ar „koncentracijos stovyklų sindromas“. Būtent tuomet ištyrus karo poveikį psichikos sveikatai, nustatyta psichologinių traumų svarba psichikos ligų atsiradimui.
„Ištyrus 59 vaikų nuo 9 iki 17 metų smegenis, įrodyta, kad mergaitėms ir berniukams dėl skirtingų struktūrinių pokyčių smegenyse gali išsivystyti visiškai skirtingos reakcijos į patirtą stresinę ar gąsdinančią situaciją. Taigi jų ir gydymas turėtų skirtis“, – aiškino tyrėjai.
Pastebėta, kad mergaičių, kurioms išsivystė potrauminio streso sutrikimas, minėta smegenų dalis ima sparčiau senti.
Viena tiriamųjų grupė, sudaryta iš 14 mergaičių ir 16 berniukų, buvo išgyvenę bent vieną stipraus psichologinio streso ar traumos atvejį gyvenime, antroji grupė, sudaryta iš 15 mergaičių ir 14 berniukų, – nė vieno.
Pastebėta, kad visų pirmosios grupės vaikų smegenų dalis, vadinama sala (lot. insulus), buvo skirtingo dydžio nei jokių sukrečiančių įvykių neišgyvenusių vaikų. Tai rodo, kad ši smegenų sritis yra atsakinga už potrauminio streso sutrikimo išsivystymą.
Potrauminio streso sutrikimas susiformuoja tuo atveju, jei žmogus patiria įvykį, kuris yra už įprastinio patyrimo ribų bei stipriai paveiktų bet kurį asmenį.
Sutrikimas išryškėja po katastrofų, labai sunkių psichologinių traumų, nuo įvykio prabėgus ne daugiau kaip 6 mėnesiams. Nustatyta, kad rizika susirgti potrauminio streso sutrikimu yra 1–14 proc. Taigi dabar mokslininkai gali paaiškinti, kodėl jis išsivysto ne visiems.
Potrauminio streso sutrikimui būdingi įvairūs simptomai: sunku užmigti ar išsimiegoti, kankina košmarai, pykčio priepuoliai, sunku susikaupti, nepavyksta atsipalaiduoti, netenkama apetito, vengiama bet ko, kas primintų traumavusį atvejį.
Tokiai būsenai tęsiantis ilgiau kaip mėnesį, būtina kreiptis pagalbos, o gydytojai ir psichologai su tokiu pacientu turėtų dirbti individualiai.
