Chemijos mokytoja ukrainietė Olga Bielnycka į Lietuvą atvyko iš Kamjanskės miesto. Virš jos namų be perstojo skriejo sviediniai, todėl apmąstymams, kaip gyventi toliau, laiko nebuvo – teko išvykti.
Kita mokytoja – Gana Tarkovska, prasidėjus karui gyveno Kyjive, išvykti iš šalies neplanavo, tačiau nerimavo dėl vaiko saugumo ir evakavosi į Vakarų Ukrainą.
Abi jos vis dar veda pamokas mokiniams, nepaisant vietos ir aplinkybių.
Stengiasi nukreipti vaikų mintis nuo karo
O.Bielnycka pasakoja, kad mokosi ne visi vaikai, maždaug 50–70 proc. jos mokinių. Paklausta, kaip vyksta pamokos, moteris sako, kad būna atvejų, kai pasigirsta sirenos, tada jos sustabdomos, vaikai eina į slėptuves, evakuojasi.
„Pamokos pradžioje klausiu vaikų, kaip jie jaučiasi. Pamokos pabaigoje visada linkiu taikaus dangaus. Taip pat linkiu, kad jie saugotų save, savo tėvus, artimuosius.
Stengiuosi kuo labiau sutelkti dėmesį į dėstomą dalyką, kad nukreipčiau jų mintis nuo karo. Sprendžiame uždavinius, kad mokiniai turėtų galimybę „perkrauti“ savo mintis.
Visi labai nori taikos, nori, kad kuo greičiau pasibaigtų šis siaubas, nes mūsų vaikai nenusipelnė gyventi tokiomis sąlygomis.“
Evakuotis spėjo ne visi šeimos nariai
Olga su siaubu prisimena įvykius Ukrainoje, tačiau tikina: pergalė atiteks Kyjivui.
Olgos dukra su 15min pasidalijo kelionės iš Dnipro į Lvivą vaizdais. Traukinyje susispaudus teko važiuoti 23 valandas. Deja, evakuotis iš gimtojo miesto spėjo ne visi šeimos nariai.
„Ukrainoje yra mano sūnėnas. Kai prasidėjo karas, jis išvyko iš Volnovachos. Praėjus vos pusvalandžiui nuo tada, kai išvyko, buvo subombarduotas jo šeimos namas. Priėmėme juos savo namuose – jis atvyko su besilaukiančia žmona. Jie liko gyventi pas mus, nes mūsų mieste skriejo tik sviediniai, o Volnovacha yra sulyginta su žeme.
Turiu daug giminių, kurie gyvena netoli Donecko: mano teta, antros eilės pusseserė su vyru, dar viena pusseserė su didele šeima. Pastarųjų namai buvo sugriauti ir jie liko be stogo virš galvos. Pasikviečiau juos pas save. Dabar jie taip pat gyvena Kamjanskėje, mano bute. Padedu, kuo galiu, nes jie neteko vieno sūnaus – jis žuvo. Vietos gyventojai norėjo jį palaidoti, tačiau Rusijos kariuomenė net neleido išeiti iš kiemo“, – kraupius įvykius, su kuriais teko susidurti artimiesiems, pasakoja Olga.
Meldžiasi už karius ir pažįstamus žuvusius vaikus
Ukrainoje kiekvieną dieną 9 val. ryto tylos minute yra pagerbiami žuvusieji. G.Tarkovska kas rytą meldžiasi už karius, artimuosius ir už žuvusius vaikus, kuriuos ji asmeniškai pažinojo.
„Turime mokinių iš Borodiankos, Gostomelio, Klavdijevo, iš daugumai girdėtos Rubežovkos, iš to pačios Bučos, Irpinės, Zagalco. Dauguma vaikų išgyveno okupaciją, todėl tai yra traumuoti vaikai. Aš nematau jų akių, todėl yra labai skaudu ir atsakingai tenka uždavinėti klausimus, kaip jie laikosi.
Visada klausiu, ar jie turi geriamojo vandens, maisto produktų ir ar yra saugūs. Prieš pamoką visada pasakau: „Vaikai, visų pirma galvokite apie savo saugumą. Jeigu išgirstate sirenas, jūs nekeliate rankos ir nesikreipiate į mane, jūs tyliai išeinate slėptis. Jeigu yra galimybė, parašykite man, kad prasidėjo apšaudymai ir bėgate slėptis. Jūsų žodžiai, kad esate saugūs, yra geriausia, ką galiu išgirsti, nes žinau, kad esate saugūs.“ Tai tapo gyvenimo dalimi“, – pasakoja Gana.
Berniukas, turėjęs dalyvauti olimpiadoje, – nušautas
Mokytoja prisimena, kaip viena mergaitė pasidalijo savo mintimis apie karą ir supratimą, kad viskas gali sudužti į šipulius per vieną akimirką.
„Vienas vaikas man pasakė, kad sunku buvo suvokti faktą, jog karas vyksta, kad tai – realybė. O vėliau, kai priimi šį faktą, tu supranti, kad tapai karo vaiku. Ta pati mergaitė man pasakė: „Aš supratau, kad visos mano viltys ir svajonės gali dingti per vieną akimirką. Ir aš negaliu nieko planuotis, nes virš mano namo skraido raketos ir kariniai lėktuvai. Rytoj galiu neatsibusti. Mano telefone yra išsaugoti laiškai artimiesiems, bet ačiū Dievui, jų dar neteko siųsti.“
Aš negaliu nieko planuotis, nes virš mano namo skraido raketos ir kariniai lėktuvai.
Kartais matai nekrologus apie vaikus ir supranti, kad kažkurioje mokykloje, kažkuriame licėjuje... Tai yra baisiausia.
Vieną vaiką mačiau olimpiadoje. Dabar jis kartu su mūsų mokiniais turėjo dalyvauti genijų olimpiadoje. Deja... Aš net nežinau, kaip apie tai kalbėti. Tai yra siaubinga. Šis vaikas buvo nušautas. Jis su teta buvo nušautas jiems evakuojantis, – prisimena Gana.
– Pirmiausia – tai yra tiesiog gyvybė. Žmogaus gyvybė. Tai vaiko gyvybė, tai svajonės, tai vaikas, į kurį šeima deda visas viltis...“
