Saviveikla išaugo į jau pripažįstamą kolektyvą
„1999 m. Domeikavoje susibūrė šokti mėgstančių žmonių grupė. Tai buvo visiška saviveikla. 2000 m. į kolektyvą įsiliejo keturios naujos poros, kurios buvo šiek tiek jaunesnio amžiaus nei kolektyvo įkūrėjai, ir gimė idėja, kad kolektyvui reikia pavadinimo. Tai ir sugalvojome jį tokį nestandartinį. Jis gimė iš emocijos, kad ir pats šokis mums kelia džiaugsmą, šis užsiėmimas kelia džiaugsmą, pagaliau buvimas kartu su žmonėmis, kuriems patinka tie patys dalykai, taip pat džiugus. Ir kažkaip prilipo tas pavadinimas. Dabar Kauno rajone visi jį žino“, – pasakojo dabartinis klubo prezidentas, vienas iš senbuvių, prisidėjusių prie pavadinimo galvojimo, Rytis Sologubas.
Jis pats klube šoka 19 metų. Paklaustas, kas labiausiai jungia kolektyvą, kad jis išsilaikė šitiek metų, vyras tikino, kad nė vienas nėra atėjęs per prievartą.
„Mums visiems patinka šokti tautinius šokius, patinka bendrauti, dalyvauti renginiuose ir mes matome prasmę puoselėti lietuvių tautinę kultūrą. Visos Kauno rajono šventės neapsieina be tautinių šokių, taigi mes jose visose taip pat dalyvaujame, taip pat ir Kauno miesto šventėse. Susitinkame ir su kitų miestų kolektyvais – mes važiuojame pas juos, jie važiuoja pas mus į svečius. Nuo kolektyvo įsikūrimo esame dalyvavę visose Dainų šventėse. Kartą per metus vykstame koncertuoti į užsienį. Dažniausiai tai komerciniai tautinių šokių festivaliai, kai susimoki tam tikrą dalyvio mokestį ir dalyvauji. Pavyzdžiui, rugsėjį grįžome iš Italijos, kur jau lankėmės antrą kartą, o Europoje esame namažai kur pabuvoję“, – dėstė pašnekovas.
Kurortiniame Italijos Riccione miestelyje susitiko net šešiolika kolektyvų, atstovaujančių šokio ir dainos žanrą iš Vengrijos, Kroatijos, Ukrainos, Latvijos, Lenkijos, Bulgarijos ir Lietuvos. Nors Italijos saulė tuo metu nelepino savo šiluma, o vieną koncertą dėl nepertraukiamo stipraus lietaus teko atšaukti, festivalio programa buvo suplanuota taip, kad dalyviai patirtų kuo daugiau įspūdžių – itališko maisto degustacijos, smėlio figūrų konkursas (konkurso komisija skyrė antrą vietą „Džiaukis“ smėlio figūrai „Klumpė“), draugystės vakarai, pažintinės ekskursijos.
Labiausiai trūksta akomponiatoriaus
Kad tinkamai pasirodytų festivaliuose, konkursuose ir šventėse, kolektyvas du kartus per savaitę po dvi valandas lieja prakaitą repeticijų salėje.
„Mes priklausome Kauno rajono savivaldybės kultūros skyriui. Mums savivaldybė duoda salę ir skiria meno vadovą. Tai, ko labai trūksta, tai akomponiatoriaus, kuris mums grotų pianinu. Mokytis šokti juk reikia pagal taktą, taigi turi kažkas groti. Dabar turi dainuoti meno vadovas, kad palaikytų mums ritmą. Varganai tai atrodo, šokti pagal muziką visada smagiau ir visai kitas lygis, bet savivaldybė šiam etatui neranda pinigų.
Būtų gerai, jei turėtume muziką bent kas antrą repeticiją, vis būtų labiau pilnavertė veikla. Tačiau turime, ką turime, ir džiaugiamės tuo. Visgi negaliu sakyti, kad savivaldybė mumis visai nesirūpina, pavyzdžiui, finansuoja mums tautinius drabužius. Tačiau žmogui turbūt normalu norėti geriau“, – svarstė klubo prezidentas.
Pasak R.Sologubo, kitą kartą savivaldybė ir autobusą duoda kelionei į koncertą kitame mieste. Taip pat ji buvo parūpinusi autobusą, kuris vežiojo šokėjus per Dainų šventę. „Kai tu aukoji savaitgalį, kad atstovautum savo Kauno rajoną, ir dar turi vykti savo automobiliu, pradedi galvoti, kam to reikia – man ar mums visiems. Taigi kai savivaldybė duoda transportą, būna labai smagu. Taip pat mums neabejinga Seimo narė Raminta Popovienė, kuri dalyvauja visuose mūsų organizuojamuose renginiuose ir padeda kolektyvui rengti įvairius projektus“, – teigė pašnekovas.
Prie Dainų šventės treniruočių drabužių įsigijimo (pagal reikalavimus kolektyvas per repeticiją turi būti apsirengęs vienodais drabužiais, kad koordinatorius atskirtų vieną kolektyvą nuo kito) prisidėjo parduotuvių tinklo „Norfa“ paramos fondas. Taip pat kolektyvui svari pagalba – 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio parama – paremti šokėjai prašo visus savo giminaičius, draugus ir bendradarbius. Jeigu šių pinigų pritrūksta, šokėjai kelionėms eikvoja savo asmenines lėšas.
„Verslininkai dažniausiai nemato svarbos mus remti. Esą kokia iš mūsų nauda. Aišku, visada geriau pinigus paaukoti sergantiems vaikams, bet žmonėms reikia ir šiek tiek džiaugsmo, pramogų. Visi koncertai, kuriuose mes šokame, yra nemokami, taigi žmonės nemokamai gauna pramogą. Manau, tai turi savo naudą ir svarbą“, – įsitikinęs R.Sologubas.
Ar dar kam nors įdomūs tautiniai šokiai?
Įvairių festivalių ir švenčių metu klubas pasirodo su savo parengta programa, o po oficialios koncerto dalies dažnai bando šokiui išjudinti į pamokyti jo publiką.
Tik ar tautiniai šokiai vis dar domina žmones? „Išskirčiau kelias amžiaus grupes. Šokiai vis dar įdomūs senjorams – nuo 70 metų ir vyresniems. Net jeigu jų kūnas jau nebegali šokti, akys nori. Taip pat mielai į šokius įsitraukia jaunimas – maždaug dvidešimtmečiai. 25–40 metų žmonės, kaip aš vadinu, yra prarastoji karta. Jie mažiausiai domisi tautiniais šokiais.
Sutinku, kad šokių rūšių yra labai daug. Tai galima palyginti su architektūra. Anksčiau statydavo pilis, dabar – modernius pastatus su dideliais langais. Ir negalima sakyti, kad vienas stilius geresnis, o kitas blogesnis. Taip pat ir su šokiu – vieniems patinka vienas stilius, kitiems – kitas. O kuo svarbus šokis mums? Jei mums nepatiktų, tikrai nešoktume, nes metų mums ne po 20: ir kojas skauda, ir nugarą, ir kitokių bėdų atsiranda. Tačiau vidinis malonumas viską atperka“, – tikino pašnekovas.
Pasak jo, kadangi kolektyvas šoka tuos šokius, kuriuos šokdavo mūsų protėviai, ši veikla tampriai persipynusi su lietuvybės išsaugojimo tema bei istorinės kultūros puoselėjimu. Šokyje atgimsta užkoduotos senosios tradicijos ir bendravimo būdai. Per šokį žmonės patiria, kad kiekvienas Lietuvos regionas – aukštaičiai, dzūkai, žemaičiai ir t.t. – turėjo skirtingas tradicijas, skirtingą temperamentą ir net skirtingus drabužius, kuriais puošiasi šokėjai.
