BALSUOKITE IR IŠRINKITE METŲ SENJORĄ ČIA.
V. Vaitiekūnaitis tikina, jog visa paslaptis yra judėjimas, kuriuo galima įveikti daugelį sveikatos negalavimų: „Vadovaujuosi šiuo principu – vaistai nepakeis pratimų, o pratimai pakeis daugelį vaistų.“
Šokti pradėjo netikėtai
71-erių V. Vaitiekūnaitis niekada nebuvo profesionalus šokėjas, tačiau visai netikėtai atsidūrė tautinio šokio „Kalatinis“ ansamblyje.
„Kadangi priklausau Sveikuolių sąjungai, su vienu pažįstamu šokėju dalyvavau 10-ies dienų sulčių stovykloje, kurioje valėme organizmą – nieko nevalgėme, gėrėme vien tik sultis. Stovyklos metu išsikalbėjome su juo, jog turi daiktą, kuris man reikalingas ir gali paskolinti. Kad nereikėtų jo ieškoti, sutarėme, jog ateisiu ten, kur jam vyksta šokių repeticija ir paskui kartu nueisime pas jį. Nuėjau jo palaukti, o šokių vadovė vis dairėsi į mane.
Žinote, šokėjų vyrų juk visada trūkumas, – juokdamasis pasakoja Vaclovas. – Taip, visai neplanuotai, mane pastatė tarp kitų šokėjų. Aš visai neišdidus, palankus tokiems iššūkiams. Pašokau, ką parodė, o ji man ir sako: „Trečiadienį repeticija, prašom nevėluoti“. Na ką, reikia klausyti, ką vadovė sako. Taip ir trinu šokių kilimą jau 15-ka metų.“
Šokis, tai visapusiškas išsilavinimas
Nors tarp šokėjų atsidūrė netikėtai, į šią veiklą V. Vaitiekūnaitis pasinėrė rimtai. Senjoras sako žiūrintis į tai kaip į visapusišką išsilavinimą.
„Juk šokis yra visas kompleksas – koordinacija, bendravimas, kontaktas. Iš pradžių reikėjo išmokti šokti, o paskui tą šokį reikia ir papuošti – žvilgsniais, judesiais, šypsenomis. Apskritai, šokis teikia neapsakomą naudą. Alzheimerio ligos jau nebebijau, taip pat man labai svarbu bendravimas, kad nesiaurėtų socialinis ratas. Be to, dalyvaujame ir įvairiose dainų šventėse, keliaujame ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų – buvome Italijoje, Ispanijoje, Kroatijoje ir t.t.“, – pasakoja šokėjas.
Pradėjęs praktikuoti jogą, pastebėjau, jog kuo toliau, tuo geriau jaučiuosi
Drąsiai gynė parlamentą
Patriotiškas senjoras taip pat stengiasi nepraleisti įvairių švenčių ir kariuomenės minėjimų, o 1991-aisiais buvo vienas iš savanorių, gynusių parlamentą.
„Tai buvo eilinė diena darbe. Suskambo telefonas, o kitame laido gale esantis balsas sako, jog už keturių valandų turime būti Vilniuje. Viską metę su vyrais išvažiavome į Lietuvos širdį. Prasidėjus neramumams darėme gyvąją tvorą, ne vienas ir nukentėjome.
Paskui dar pusantro mėnesio teko prabūti uždaroje patalpoje, kurioje mus pasiekdavo tik neigiama informacija. Žinojome, jog viskas, kas yra negerai, įvyksta naktį, todėl kiekvieną vakarą būdavome įsitempę. Tačiau drąsiai išstovėjome“, – prisimena V. Vaitekūnaitis, už aktyvumą turintis ne vieną apdovanojimą ir medalį.
Joga padėjo įveikti radikulitą
Senjoras jau daugelį metų priklauso Sveikuolių sąjungai, drąsiai lipa į eketę bei buvo vienas pirmųjų, Lietuvoje pradėjęs užsiimti joga.
„Viskas prasidėjo paprastai, dar 2000-aisiais. Mes, sveikuoliai, norėjome ko nors įdomesnio, nes įprastinės veiklos jau buvo atsibodusios. Pabandėme kelis pratimus, žiūrime, jog puikiai pavyksta, o tada jau pradėjome aktyviai tuo domėtis, sukūrėme programą, kuri žmonėms patiko. Žinote, kai kuriems ir „stalčiai atvimpa“, kai padarome kokį pratimą“, – pasakoja sveikuolis.
Aktyvus gyvenimo būdas bei praktikuojami jogos pratimai pašnekovui padėjo išsigydyti įvairius negalavimus ir išvengti naujų.
„Kiekvienas turime įvairių problemų, o aš jau seniai žinojau, jog vaistas nepakeis pratimų, tačiau pratimai pakeis daugelį vaistų. Pradėjęs praktikuoti jogą, pastebėjau, jog kuo toliau, tuo geriau jaučiuosi, netgi išsigydžiau radikulitą, pečių skausmus. Mano daktaras pasakė, kad mano sveikata stebuklinga, esu retas toks pacientas. Dar ir šiandien rytais prabėgu 5 km, padarau jogos pratimus ir važiuoju toliau. Nuobodžiauti nėra kada“, – sako V. Vaitiekūnaitis.
Pavyzdys – iš japonų senjorų
Aktyvus senjoras juokdamasis sako, jog metų naštos nejaučia – tik dokumentai apie amžių meluoja.
„Žinote, ir penkiolikmetis gali būti senelis – skųstis, jog skauda, tingi. Juk kitiems žmonėms apskritai patinka sirgti, sulaukti užuojautos. Būna, sako, jog jau tiek metų, tai jokie pratimai nepadės. Man labai gaila jų, juk šitaip pasirašo sau nuosprendį. Metai ir taip mus pavys, be mūsų pastangų, todėl reikia džiaugtis gyvenimu, daryti pratimus, kvėpuoti pilna krūtine“, – tikina sveikuolis.
V. Vaitiekūnaitis siūlo imti pavyzdį iš japonų senjorų, kurie net ir sulaukę 90-ties, vis dar aktyvūs. „Tik nustok judėti ir siaurėja judėjimo amplitudė. Vėliau jau gali būti tiesiog per sunku. Todėl reikia gydytis 3 metus iki ligos, o ne 5 minutės iki mirties. Jeigu kas atvažiuotų pažiūrėti į mūsų šokių varžybas, tai turbūt ir darbo stažą padidintų, – sakytų, jog mes per jauni būti pensininkais“, – juokiasi V.Vaitiekūnaitis.
