„Jei jau kontroliuojate vaiko gyvenimą realybėje, tai pažiūrėkite, kas vyksta virtualioje aplinkoje“, – antrina Kauno mokyklos „Herojus“ vadovas Andrius Pelegrimas.
Pokalbis su R.Kaukėnu ir A.Pelegrimu – apie kasdienybės iššūkius, su kuriais susiduria paaugliai, mokytojai ir tėvai, kaip vaikus veikia nuomonės formuotojai, pagaliau – kaip paauglius motyvuoti, užauginti herojus ir kas yra tikroji sėkmės istorija.
– Vaikai ar paaugliai dažnai nori greito rezultato. Greitos sėkmės, pergalių, pripažinimo. Daug jų mato socialiniuose tinkluose. Atrodo, kad viskas paprasta, kad užtenka atsidurti tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje – tada pasaulis bus tavo.
R.Kaukėnas: Taip, dažniausia žiūrima į tuos, kurie matomi socialinėje erdvėje, televizijoje. Tačiau lyderiai, pavyzdžiai turėtų būti tie, kurie tą pasiekė sunkiu darbu.
Nesiseka? Skirk visą savo laisvą laiką ir pavyks. Jei nori – tu pasieksi. Bet jei nori nelabai – taip ir liks. Tad ir kyla klausimas: kokia yra sėkmės formulė, kaip pasiekti išsikeltus tikslus? Bet juk sėkmės formulės nėra. Viskas priklauso nuo tavo paties noro.
Kartais sakoma: mes turime džiaugtis gyvenimu. Taip, suprantu. Bet ar tikras yra džiaugsmas, jei savo svajonės nepasiekei? Manau, kad džiaugtis gyvenimu gulėdamas Maldyvuose gali tada, kai sulauksi 60 metų. Iki tol, jei turi tikslą, svajonę, gyvenimo kryptį – aukokis, miegok mažiau, kelkis anksčiau, mokykis daugiau, būk apsėstas tuo ir pasiekęs viršūnę suprasi, kad tai atneša patį didžiausią malonumą.
Žinojimas, kad atidavei visą save, yra ypatingas. Galbūt nepasisekė? Bet niekas ir nesuteikia garantijų, kad iš karto pasiseks. Tik jei stengiesi, darai, atiduoti save – tikimybė, kad pasiseks, labai didelė. Tai ir yra sėkmės istorija.
A.Pelegrimas: Ne taip seniai dar buvo sakoma – jei tu nori būti sėkmingas, turi stengtis, treniruotis, dirbti, daugiau padaryti. Dabar kelias link sėkmės dažnai nėra siejamas su pastangomis ir darbu. Jauni žmonės dažnai galvoja, kad sėkmė ateina, jei esi originalus, išradingas: sukurk apss‘ą, ir būsi milijonierius. Tačiau pasaulyje yra tik vienas Elonas Muskas, itin sėkmingų youtuberių irgi nėra tiek daug.
Vaikai, paaugliai šiek tiek pasimetę ir nežino, kokiu keliu į sėkmę eiti. Tarkime, jei tau reikia maisto – užtenka paspausti telefono mygtuką, ir atveža. Lygiai taip pat, jei reikia kažkur nuvažiuoti. Tai tikrai nereiškia, kad šiomis priemonėmis nereikia naudotis ar jos blogos, bet šiandien sukurti iššūkius, aplinką, ugdyti charakterį yra nelengva – juk pasitenkinimo jausmas įmanomas čia ir dabar.
– Amžinas klausimas: išmanusis telefonas vaiko rankoje yra draugas ar priešas?
A.Pelegrimas: Ministerijoje yra siūlymas, kad galbūt mokykloje vertėtų uždrausti mobiliuosius telefonus. Tai aktualus klausimas. Kiek jie blaško, kiek naudingi? Technologijų reikia, bet svarbu mokėti jomis naudotis tinkamu metu, tinkamoje vietoje.
R. Kaukėnas: Viena iš mano dukterų iki šiol neturi telefono, jį turi tik vyresnioji šešiolikmetė, nes jai reikalingas kaip susisiekimo priemonė. Dukterys nesinaudoja socialiniais tinklais. Taip, mes turime suprasti, kad tai yra vienas iš bendravimo būdų, tačiau matome, kad socialiniai tinklai evoliucionuoja labai greitai. Kas bus po metų, po kitų, kokia bus virtuali realybė?
Tad ar tikrai vaikas, paauglys pavėluos į ją, bus išstumtas, jei socialiniai tinklai jo gyvenime atsiras vėliau? Nemanau, kad dėl to jis kažką praras. Svarbiausias bendravimas yra mokykloje, užklasinėse veiklose, o ne socialiniuose tinkluose. Gal tokios bendravimo formos reikia vaikams, esantiems ne mokykloje, o, pavyzdžiui, ligoninėje ir kurių situacija – sudėtinga.
A.Pelegrimas: Aš taip pat esu už tai, kad telefoną nuo vaiko, kiek tai įmanoma, reiktų atitolinti. Ne pats telefonas blogai, bet tai, kam jis naudojamas. Tėvai nepaaiškina ir neparodo gero pavyzdžio kalbant apie mobiliuosius įrenginius.
Telefonas gali būti komunikavimo ar net mokymosi priemonė, bet dažnai jis tėra naršyklė po socialinius tinklus. Tada vaikai tampa nefiltruojamo turinio vartotojais. Jei jau kontroliuojate vaiko gyvenimą realybėje, tai pažiūrėkite, kas vyksta virtualioje aplinkoje.
Kalbant apie paauglius, sunkiausias amžius, ko gero, yra nuo 5-os klasės. Jie žiūri „Netflix“, „YouTube“, prasideda ankstyvoji paauglystė. Į kokią aplinką jie patenka, ką mato? Ką patiria, supranta, kas yra požiūrio formuotojai?
Kai pamąstai, iš ko paaugliai gali perimti tam tikrus mąstymo ir elgesio modelius… Draugai, popkultūra (socialiniai tinklai ir kitos platformos), tėvai. Jie mato ir mokytojus. Eina į būrelius, sportuoja. Jų realybės interakcijos ratas, kai pagalvoji, nėra platus. Tačiau virtualus interakcijos pasaulis beribis ir turinys ten nefiltruojamas, mes tam faktiškai neturime įtakos. Tad kyla klausimas, kaip pakreipti mokinį tinkama linkme. Mokytojai ir mokyklos kultūra gali turėti labai didelę įtaką.
Tarkime, mokykloje yra susitarimai. Jei susitarėme, kiek skaitome, tai skaitome iki galo. Tai mažas dalykas, bet svarbus. Jei susitarėme, kad nevėluosime – būname laiku. Ir jei mokytojai susitarė, kad su paaugliais, vaikais eis ant kalnų ir dūks sniege – taip ir bus. Nėra dažna, jog lietuvių kalbos mokytoja nekalba apie savo dėstomą dalyką. Ir ką tada vaikas mato? Jis mato suaugusį žmogų, gerai leidžiantį laiką, mylintį savo darbą. Mato iš pašaukimo dirbantį žmogų.
Vaikų pagarbą reikia užsitarnauti ir vienas paprasčiausių būdų tiesiog leisti laiką su jais ir būti geru pavyzdžiu.
Vaikų pagarbą reikia užsitarnauti ir vienas paprasčiausių būdų tiesiog leisti laiką su jais ir būti geru pavyzdžiu, nepraleisti išties svarbių detalių, nes jie atsimena – ar tai buvo pažadas, ar sutarta veikla, ar mokytojas išsiskėlė tikslą sakydamas, jog jį pasieks ir panašiai. Aš labai tikiu paprasta taisykle: kaip tu darai bet ką, taip darai viską. Labai džiaugiuosi tuo, ką daro Rimantas, kokį pavyzdį kuria jo paramos grupė.
– O jūs, kai buvote vaikai, paaugliai – turėjote savo pavyzdžių? Influencerių?
A.Pelegrimas: Taip, tai mano senelis. Jo namuose leisdavau vasaras. Senelis buvo Lietuvos kurčiųjų draugijos aktyvus narys, poetas ir rašytojas, pynėjas. Labai darbštus ir nuoseklus žmogus. Niekada nemačiau jo tiesiog sėdinčio, jis visą laiką kažką veikdavo. Pindavo krepšius, skaitydavo, rašydavo, prižiūrėdavo daržą ir su manimi dar šachmatais žaisdavo.
Ir Rimas man pavyzdys ne tik dėl savo veiklos su sergančiais vaikais, bet krepšinio filosofijoje. Ne veltui buvo vadinamas geležiniu Rimu. Dirbdavo, rodydavo pavyzdį, kaip galima pasiekti rezultatus.
R.Kaukėnas: Aš manau, kad kiekvienas iš mūsų turime į ką atsigręžti, atsispirti nuo kito sėkmės istorijos. Išties mes labai jas gaudome, norime sužinoti paslaptį, kaip kitam pavyko. Gal tas žmogus mums pasakys, ką jis darė, papasakos, kaip sėkmę pasiekti lengviau, greičiau ar parodys kitą – tiesesnį – kelią.
Kalbant apie save, aš kadaise daug analizavau. Svarsčiau, kodėl kažko nemoku, nesuprantu, kodėl aš esu būtent toks. Pradėjau galvoti, ką reikia keisti, kad pasiekčiau savo tikslus? Galiausiai viską ėmiau daryti du kartus daugiau ir pastebėjau, kad rezultatai ėmė augti. Tik vėliau atėjo supratimas apie krūvio sumažinimą, nes atradau įrankius, būdus, kaip efektyviau galiu pasiekti savo tikslą.
A.Pelegrimas: Pradedi nuo sunkaus...
R.Kaukėnas: Taip, o tik paskui – smart. Pamenu, keldavausi penktą ryto, prieš pamokas mane veždavo į treniruotę. Sportavau su keliomis komandomis, ėjau į sporto salę. Tai, žinoma, veikia. Bet kas toliau? Kaip aš tobulėsiu? Pradėjau analizuoti save. Štai to ir norėtųsi: kad vaikai patys imtų galvoti, analizuoti. Tai kelias į sėkmę. Didelis skirtumas, kai tu skaitai knygą, nes tau liepia, ir kai pats nori ją skaityti.
– Kalbant apie vaikų, paauglių motyvavimą, reikia taip pat atrasti tinkamus instrumentus. Rimantai, jūsų atveju tai – krepšinis? Be to, kad jūsų paramos grupė padeda onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams, neseniai tapote Moksleivių krepšinio lygos prezidentu. Kodėl? Ir kokia jums ši patirtis?
R.Kaukėnas: Esame auganti visuomenė, o mūsų raida tampa vis greitesnė, dinamiškesnė. Prie to turi prisitaikyti ir vaikai. Norėdami viską suprasti, vaikai turi būti savarankiški, sugebėti atskirti, kas yra gerai, kas blogai. Tai nėra paprasta, o informacijos perteklius net ir sporte vaikus gali paveikti. Pastebiu, matau tai iš savo dukterų.
Norėdami viską suprasti, vaikai turi būti savarankiški, sugebėti atskirti, kas yra gerai, kas blogai.
Kalbant apie krepšinį, jis yra komandinis žaidimas. Tačiau krepšinis keičiasi, tampa modernesnis ir jame yra svarbus individualus paruošimas, augimas. Kalbu ne tik apie fizinį pasirengimą, bet ir charakterio ugdymą, bendravimą, etiketą ir panašius dalykus. To Lietuvoje labai stinga. Negalima visko suvesti tik į sportą. Turi būti visuma.
Jei tu individualiai nesugebi kažko padaryti – komandoje to nepadarysi tikrai. Tada vaiko progresas yra slopinamas, nustumiamas į šalį. Turėtų būti atvirkščiai – pirmoje pozicijoje ne komandiniai rezultatai, bet visų pirma dėmesys vaikų individualiam ugdymui, augimui.
A.Pelegrimas: Rimas gerai pastebėjo. Jokia sistema neturėtų būti aukščiau individualių stiprybių. Panašūs dalykai vyksta ir mokyklose, ne tik krepšinyje. Jei mes specializuojamės ir siekiame labai aukštų egzaminų rezultatų, galime užgožti mokinio stiprybes, neatkreipti dėmesio į jo gabumus kitoje srityje. Galime nepastebėti talento.
R.Kaukėnas: Vienas iš pavyzdžių, įrankių kalbant apie motyvaciją yra savanorystė. Šių metų Vilniaus knygų mugėje kartu su mokykla pristatysime rožines knygas, kurių viršelius kūrė vaikai ir mokytojai.
A. Pelegrimas: Rimas kalba apie pinknyges. Šią idėją sugalvojome prieš penkerius metus. Perskaitytas knygas „aprengdavome“ nauju, išskirtiniu vaikų, mokytojų ir tėvų kurtu rožiniu – pink – viršeliu. Vėliau ši idėja išaugo, prisijungė Rimanto paramos grupė. Dabar žmonės aukoja mums knygas, mes jas pinkiname, parduodame, o pinigai keliauja onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams. Šioje akcijoje yra daug sąmoningumo, sukuriama pridėtinė vertė.
Taip vaikai keičia pasaulį. Jie mato, kad gali knygas parduoti, surinktas lėšas panaudoti geriems tikslams. Per penkerius metus surinkome nemažą sumą. Pinigai yra svarbūs sergančių vaikų šeimoms. Jų reikia, nes susidūrus su tokiu iššūkiu, be finansų – niekur.
R.Kaukėnas: Momentas, kad vaikai prisideda tiesiogiai, yra labai stiprus. Jie supranta, jaučia, kad galbūt kažkam išgelbėjo gyvybę. Vaikams kyla klausimai: kodėl, dėl ko aš tą darau? Klausimai priverčia susimąstyti. Knygų viršelių kūrimas yra ne namų darbai, tai – kas kita. Kitoks tikslas.
Vaikai, kurie prisiliečia prie tokių darbų, akcijų, atranda kitokį gyvenimo supratimą. Ir patys sau atsako į klausimus, kodėl svarbu padėti kitam, užjausti, prisidėti. Kas žino, gal ateityje jie irgi įkurs savo paramos fondus, o gal važiuos į misiją Afrikoje? Tai tikrai gali pakeisti jų gyvenimus, tai be galo svarbu.
– Kaip vaikams padėti ugdyti individualumą, charakterį, motyvaciją?
A.Pelegrimas: Visų pirma reikia gero pavyzdžio, žmogaus, kuris padėtų, paskatintų. Ir nebūtina iš karto lipti į didelius kalnus – užtenka laiptų. Kitaip tariant, mažų dalykų. Mes mokykloje turime tradiciją – lipame laiptais, nesinaudojame liftu. Tai yra pasitenkinimo atidėjimas: nors man liftu patogiau, bet užlipsiu. Beje, liftu nesinaudoja ir mokytojai, kurie mokiniams yra pavyzdžiai.
Arba nori deserto, bet sakai sau, kad suvalgysi jį po geros valandos. Tai maži dalykai, nuo kurių pradedamas ugdyti charakteris. Aš nuoširdžiai tikiu, kad charakteris yra ugdomas, kad jis ugdomas per pavyzdžius.
R.Kaukėnas: Iki šiol prisimenu savo matematikos mokytoją Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijoje. Jos pamokose neužteko tik gerai išspręsti uždavinį, nes buvo dar vienas momentas – turėjai būti pirmas. Kaip aš laukdavau tų pamokų, nes jos man asocijavosi su lenktynėmis. Be to, pirmiesiems trims, teisingai išsprendusiems užduotis, nebūdavo namų darbų. Tai, atrodė, kažkas tokio! Ir štai tai tikroji motyvacija.
Vidurinėje mokykloje tiek gerai išmokau matematiką, kad vėliau, studijuojant JAV universitete, studijos pasirodė juokingai lengvos prisiminus mokyklą.
A.Pelegrimas: Kartais visuomenė ir tėvai maišo terminus. Sako: reikia griežto mokytojo. Ne griežto, o reiklaus. Taip pat tokio, kuris gerbtų mokinį. Ir atvirkščiai – mokiniai turi gerbti mokytoją. Bet ne todėl, kad jis mokytojas, kad jis suaugęs žmogus. Pagarbą reikia užsitarnauti.
R.Kaukėnas: Ar dar tikiu tuo, kad negalima tiesiog įgrūsti informacijos – taip vaiko neišmokysime. Jis išmoks tada, kai mes su vaiku susitarsime.
Sako: reikia griežto mokytojo. Ne griežto, o reiklaus. Taip pat tokio, kuris gerbtų mokinį.
Dažnai nerandame kelio, kaip kalbėtis su vaikais, galvojame, kad jei pasakėme – taip padaryta ir turi būti. Taip, jei yra taisyklės, jei esate susitarę. Bet jei ne – tu turi išaiškinti vaikui, kodėl. Jis turi suprasti.
A.Pelegrimas: Man labai patiko Rimo pastebėjimas apie sunkų darbą krepšinyje. Manau, kad jei mokyklos nesivaikytų reitingų, rezultatų, paremtų standartizuotais testais, o įgalintų vaiko stiprybes bei ugdytų charakterį, sugebėtų gana anksti identifikuoti mokinio stiprybes menuose, kalbos suvokime, gamtos moksluose – būtume ne tik krepšininkų, bet ir Nobelio premijos laureatų šalis.
R.Kaukėnas: Būtent.
A.Pelegrimas: Atrasti stiprybes ir jas įgalinti yra svarbiausias mokytojo, trenerio uždavinys.
