Į Peliuko pamėgtą parką
Elwyno Brookso White‘o knyga mažiesiems „Stiuartas Litlis“ JAV buvo išleista 1945 m. Beje, tai buvo pirmasis kartas, kai rašytojas pabandė kurti vaikams. Jis pasakoja apie žmonių šeimoje gimusį Peliuką Stiuartą ir jo adaptaciją gerokai didesnių artimųjų pasaulyje. Stiuartas – neeilinis peliukas: didelė drovaus ir linkusio pafilosofuoti mažylio širdis liepsnoja nuotykių aistra.
Stiuartas Litlis su šeima gyvena Niujorke ir svajoja pasivažinėti autobusu Penktąja aveniu, laimėti burlaivių lenktynes Centriniame parke, tačiau daugiausia nuotykių mažylis patiria pasiryžęs surasti pradingusią draugę paukštelę Margalę.
Simpatiškas baltapūkis miniatiūriniais drabužėliais pasipuošęs kalbantis peliukas netruko užkariauti skaitytojų širdis. Apie Stiuarto nuotykius vėliau buvo sukurta ir animacinių filmų trilogija, kurią matėme televizorių ekranuose.
Vienoje svarbiausių knygos scenų peliukas dalyvauja burlaivių lenktynėse, vykstančiose Centriniame parke įrengtame tvenkinyje „Konservatorijos vanduo“. Šiandien Niujorko gyventojai ir miesto svečiai toje pat vietoje gali išsinuomoti iš nuotolio valdomus burlaiviukus ir lenktyniauti. Kiekvieną šeštadienį 10 val. ten renkasi būriai vaikų ir suaugusiųjų, norinčių dalyvauti linksmose varžybose ar audringai palaikyti jų dalyvius.
Pas neklaužadą iš Švedijos
Jau kelerius metus Lietuvoje, Gyventojų registro duomenimis, vienas populiariausių berniukams suteikiamų vardų yra Emilis. Nenuostabu, juk tokiu vardu pavadintas rašytojos Astridos Lindgren ypatingas herojus. Kam gali nepatikti neklaužada šviesiaplaukis velnių prišveitęs, bet geraširdis ir labai sumanus penkiametis? Kaip rašoma knygoje „Emilis iš Lionebergos“, toks berniukas gyveno mažame Švedijos kaimelyje Lionebergoje.
Jis krėtė įsimintinas, balsu kvatotis verčiančias išdaigas, bet niekada to nedarė iš piktos valios, taip tarsi nutikdavo netyčia – žaidžiant, nepagalvojant apie pasekmes, kliaunantis vaikišku naivumu. Vis dėlto už pokštus tekdavo atsakyti.... Kaskart iškrėtus kokią kiaulystę (kaip rodėsi suaugusiesiems), Emiliui grėsdavo beržinė košė, bet vikrus berniukas išvengdavo įpykusio tėvo bausmės pasprukdamas ir užsirakindamas malkinėje.
Durys turėjo kabliuką ir iš lauko, tad perpykęs tėtis jį užkabindavo siekdamas priversti berniuką ilgėliau pagalvoti apie savo poelgį. Tačiau sukti galvą išdykėlis laiko turėdavo ne per daugiausia, nes tuoj čiupdavo peiliuką ir droždavo kokią nors figūrėlę. Padauža su mėlyna kepurše buvo taip dažnai baudžiamas, kad knygai baigiantis medinukų susikaupė visas šimtas...
Dar daugiau įvairiausių figūrėlių galima pamatyti nuvykus į Lionebergą Švedijoje. Gimtajame Emilio kaimelyje, turinčiame vos apie 200 gyventojų, įrengta garsioji herojaus malkinė. Joje iš medžio išdrožtas pats padauža ir šimtai medinių figūrėlių – jas čia suvežė vaikai iš viso pasaulio.
Emilio malkinė stovi prie pat parko, į kurį kiekvieną ketvirtadienį iš aplinkinių miestų suvažiuoja daugybė senovinių automobilių ir mopedų. Kaip juokauja lionebergiečiai, šis kassavaitinis senovinių transporto priemonių paradas skirtas visokio amžiaus nutrūktgalviams berniukams – nuo vienų metų iki šimto…
Daugiau – naujausiame žurnalo „Ji“ numeryje.
