Šiemet birželio 25–29 dienomis Lietuvoje bus minima Vaikų globos savaitė. Likus trims savaitėms iki visose Lietuvos savivaldybėse vyksiančių renginių, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ir globos centrus vienijantis tinklas „Vaikai yra vaikai“ dalinasi įkvepiančiomis globėjų istorijomis, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Laikina globa, kai šeimoje ištinka krizė
Viktorija iki šiol prisimena naktį atvykusias pirmąsias 10 ir 16 metų mergaites bei vieną su jomis susijusį įvykį.
„Kartu žiūrėjome animacinį filmuką ir natūraliai vyresniosios mergaitės paklausiau, o kokia tavo svajonė, kur norėtumei nukeliauti. Ji pasisuko į mane, sužibusiomis akimis pasakė šalį, po to labai greitai nusisuko, susigūžė ir tyliai pratarė: „Niekada ten nenukeliausiu, nes mano tėvai neturi pinigų ir aš neturėsiu. Toks bus mano gyvenimas.“ Mane tai labai palietė. Matydami, kaip gyvena jų tėvai, vaikai tarsi bijo net pasvajoti. Mano tikslas – parodyti, kad gyvenimas gali keistis, tik reikia patikėti. Juk kiekvienas vaikas vertas laimės“, – neabejoja globėja.
Kartu su vyru Viktorija vaikus laikinai globai priglaudžia jau 1,5 metų, taip pat, pagal galimybes ir poreikius, vaikai iš globos namų svečiuojasi savaitgaliais, švenčių dienomis ar per atostogas.
„Laikinoji globa paskiriama tuomet, kai šeimoje ištinka krizė, kuri gali trukti nuo savaitės iki metų. Išsprendus biologinėje šeimoje susidariusią situaciją ir užtikrinus vaikui saugią aplinką, globotiniai grąžinami biologinei šeimai. Neretai vaikus tenka priimti naktį, juos nuraminti, išklausyti, užmigdyti. Vaikų amžius labai įvairus – jauniausiam tebuvo 4 mėn., o vyriausias – 17-metis”, – pasakoja Viktorija.
Šiuo metu jos namuose auga keturi globotiniai: 1,5, 3 bei 11 metų amžiaus vaikams nustatyta laikinoji globa, o 17-metei mergaitei nuo Kalėdų – nuolatinė globa (rūpyba). Kiekvienas vaikas turi savo erdvę ar kambarį, kur gali užsiimti savo mėgstama veikla.
Noras globoti pasiliko nuo paauglystės
Viktorija prisimena, kad apie globą pagalvodavo dar paauglystėje, kai savanoriavo, o vėliau dirbo organizacijoje, kur savaitgaliais ar per atostogas svečiuodavosi vaikai iš globos namų. Jie buvo panašaus amžiaus ir tuomet Viktorijai norėjosi su jais praleisti kuo daugiau laiko.
„Visuomet pamąstydavau, kad užaugusi, turėdama galimybių, būtinai globosiu. Apie budinčios globotojos veiklą susimąsčiau tik vėliau, jau pradėjusi giliau domėtis. Internete dažnai surasdavau straipsnius apie budinčius globotojus, kai nutikus staigiai krizei, vaikai čia ir dabar apgyvendami šeimoje. Man atrodė, kad galėtume vaikus priimti ir jiems padėti be išankstinio plano, lūkesčių, nesvarstant apie jų amžių“, – pasakoja Viktorija.
Su vyru ji ilgai svarstė dėl globėjų kelio pasirinkimo, kol galiausiai nusprendė atverti vaikams savo namų duris. „Buvo įvairių dvejonių. Svarsčiau, gal pradžioje reikia susikurti stiprų finansinį užnugarį, sąlygas, pakankamai uždirbti. Tačiau iš tiesų valstybė rūpinasi globotiniais ir kiekvienas vaikas turi savo krepšelį. Tad prieš dvejus metus apsisprendžiau ir nuėjau į Šilutės globos centrą. Ten iš karto patekau į GIMK mokymus. Po jų baigimo praėjus keliems mėnesiams prireikė ir budinčio globotojo paslaugų“, – prisimena Šilutėje dirbanti moteris.
Globėja džiaugiasi, kad artimieji, šeima, draugai itin palaikė jos apsisprendimą be jokių klausimų. „Palaikymo tiek iš draugų, tiek iš šeimos sulaukiu ir dabar. Nutinka įvairių situacijų, kai reikia pabūti su vaikais ar emocinės pagalbos, išklausymo, patarimo. Visiems labai dėkoju už tikėjimą ir geraširdiškumą“, – sako Viktorija.
Be išankstinių baimių – kur kas lengviau
Iki šiol globėja jaučia nerimą kaskart, kai vaiką reikia laikinai priimti ir apgyvendinti. Vis kyla klausimų – o jeigu jam bus labai blogai, neaišku, kaip reaguos, kaip reikės prie jo prieiti ir nuraminti, paguosti.
„Gyvenamosios vietos keitimas ir nežinomybė kiekvienam iš mūsų yra nelengva, o juo labiau vaikams. Atveriant duris jaučiu nerimą, tačiau visada įvykiai susiklosto geriau nei iš anksto galvoju. Pamažu suprantu, kad nereikia prisikurti išankstinių baimių, gyvenimas sudeda reikiamus taškus savaime“, – sako Viktorija.
Ji atvira – kartais užmezgami ryšiai būna stiprūs ir, globotiniams išsikrausčius, širdyje kurį laiką jaučiama tuštuma. Tiesa, kur kas stipresnis užplūsta palengvėjimas, kad pagaliau globojamo vaiko situacija išsisprendė ir jis gali grįžti į šeimą. Su kai kuriais buvusiais globotiniais Viktorija palaiko bendravimą ir vėliau, jiems išsikrausčius, pasiteirauja, kaip sekasi, aplanko jau namuose.
Mato vaikuose tai, kas geriausia
„Motinystė yra širdies veikla, nesvarbu, kad nepagimdei vaikučio. Renkuosi vaikuose matyti tai, kas geriausia, ir tai skatinti“, – sako Viktorija. Visi jos namuose apsigyvenę vaikai yra priimami kaip šeimos nariai, su meile, dovanomis ir dėmesiu. Globėja stengiasi paleisti visus lūkesčius, kokie vaikai turi būti, ir leisti sau priimti juos tokius, kokie yra, nebandant jų keisti.
Kiekviena situacija, kiekvienas vaikas augina ir pačią globėją. „Sakau vyrui, ar tu matai, kaip pasikeitė šis vaikas?“ Jis man sako, čia tu pasikeitei, tavo reakcija tapo ramesnė, užtikrintesnė. Tuomet suprantu, kad kiekvienas, net ir sudėtingas įvykis augina mane kaip asmenybę ir aš galiu vaikus įkvėpti“, – įsitikinusi Viktorija.
Jos teigimu, jeigu širdyje tikrai kirba mintys apie globą, nėra prasmės atidėlioti: „Per tą laiką, kol svarstome, galime užauginti ne vieną vaiką ir padėti jam krizinėje situacijoje.“
Visą informaciją apie globą ir įvaikinimą surasite www.globoscentrai.lt, taip pat paskambinę į nemokamą Vaiko teisių liniją 8 800 10 800.
