Beveik 37-erių Gintarė su vyru Karoliu jau dešimt metų gyvenimą kuria Anglijoje. Čia gimė visi trys jų vaikai – Liucė (8 m.), Magdė (6 m.) ir Vincas (1,5 m.), tačiau, kaip sako Gintarė, net ir prabėgus tiek metų, ji Anglijoje nesijaučia sava.
„Net po dešimties metų turiu tą stiprų jausmą, kad esu imigrantė. Galbūt dėl to, kad neturime čia savo namų, galbūt, kad dėl savo perfekcionizmo vis dar jaučiu kalbos barjerą ir nesijaučiu galinti save išreikšti visu šimtu procentų. Buvo svarstymų grįžti gyventi į Lietuvą, bet yra daug dalykų, kurie man Anglijoje patinka ir mus laiko čia, bet niekada negali žinoti, ką atneš gyvenimas“, – sako Gintarė.
Šiandien mes su ja kalbame apie tokį spalvingą, įdomų, jautrų ir gražų jų šeimos pasaulį: gyvenimą, iššūkius, kovą su vėžiu, papuošalų kūrimą, mokslą namuose ir begalę kitų dalykų. Gintarė atvira ir nuoširdi iki kaulų smegenų – jos mintys įkvepia ir drąsina.
Gintarė priduria, kad dabar, kaip turbūt ir dauguma, yra apimta sumišusių jausmų.
„Toks keistas laikas, pilnas nežinomybės ir neužtikrintumo. Stengiamės, kiek įmanoma, išlaikyti mūsų įprastą gyvenimo būdą, kad vaikai kuo mažiau pajustų pandemiją, bet tikrai nėra lengva, nes dabartinės aplinkybės paveikė ne vieną mūsų gyvenimo sritį. Šiuo metu gyvenu savo šeima, šeimos verslu ir kova su vėžiu. Trys pagrindiniai dalykai, kurie sukasi mano galvoje“, – pasakoja pašnekovė.
– Kovojate su vėžiu. Ką šiuo metu patiriate?
– Aš susirgau odos vėžiu – mažiausiai agresyvia forma. Tačiau mano situacija labai neeilinė, nes vėžys išplitęs po visą mano vyno dėmę, kuri dengia dešinę mano veido pusę. Tai radiacijos, kuria buvo bandoma panaikinti mano gimties dėmę vaikystėje, pasekmė.
Artimiausios operacijos metu bus imamas mėginys visur aplinkui ir reikia tikėtis, kad jis neišplitęs niekur kitur. Kitas žingsnis – plastinė operacija, kurios metu bus šalinamas vėžys. Problemiška, nes plotas ant veido ir labai didelis – arti akies, nosies, lūpų. Prisipažinsiu, kad gąsdina mane tiek pati operacija, tiek laikotarpis po jos, bet kitos išeities mano atveju nėra.
Elektrochemoterapija, kuri veiksminga gydant odos vėžį, nebūtų tokia veiksminga mano atveju ir dėl vyno dėmės – gydytojai negalėtų matyti, ar ji suveikė. Laukiau daugiau nei metus konsultacijos su plastikos chirurgu vėžio susirgimų skyriuje, nes dėl koronaviruso vizitai buvo atšaukti keletą kartų, o ir gydytojų konsiliumas negalėjo nuspręsti, koks gydymo planas būtų geriausias. Mano atvejis bus naudojamas kaip pavyzdys mokymo tikslais.
– Anksčiau buvote žinoma dėl savo meilės vintažui, išskirtinio stiliaus. Ar vis dar gyvenate vintažo dvasia?
– Taip, vintažą vis dar myliu, bet mano spintoje vintažinių rūbų neberastumėte tiek daug, kiek anksčiau, dėl paprastų priežasčių. Po vaikų gimimo pasikeitė formos ir dauguma vintažinių rūbų yra mažų dydžių, taip pat kirpimas nėra tinkamas mano figūrai, o su vaikais norisi kuo daugiau patogumo, bet vis dar pirmenybę teikiu rūbams iš antrų rankų ir mažų verslų bei gamintojų, nes turiu siekiamybę sukurti kapsulę savo spintoje. Labai neblogai sekasi.
– Papasakokite apie šeimos verslą. Kaip pradėjote kurti papuošalus?
– Mes turime mažą šeimos verslą Myliu Design ir dirbame drauge su vyru. Kuriame papuošalus iš sidabro, vario ir šiek tiek dirbame su auksu.
Šis verslas gimė prieš trejus metus labai netikėtai – taip susiklostė aplinkybės. Man buvo pasiūlyta mokinio vieta pas juvelyrę, kuri gamino atminimo papuošalus su kremacijos pelenais, mamos pienu, placenta ir pan.
Po kiek laiko supratau, kad man emociškai per sunku gaminti tokio tipo papuošalus ir tuo metu buvau patyrus ne pirmą savo persileidimą, todėl nusprendžiau darbo atsisakyti ir pradėti savo verslą. Kadangi vienai buvo per sunku viską suderinti, įtraukiau ir vyrą.
Esu be galo dėkinga, kad turime galimybę dirbti namuose, nors tuo pačiu ir nėra lengva suderinti. Meluočiau, jei sakyčiau, kad lengvai pavyksta (šypsosi). Bet kadangi dirbam abu, tai žymiai lengviau, nes galime padėti ir palaikyti vienas kitą.
Mane kurti įkvepia viskas ir tuo pačiu niekas (šypsosi). Sunku pasakyti, bet greičiausiai idėja gimdo idėją. Kartais nežinau, ar pati kažką sugalvojau, ar tai tik atgarsis to, ką mačiau ir kas įvyko.
Mane žavi natūralios tekstūros ir gamtos motyvai. Mūsų papuošalai gana minimalistiniai, tinkami kasdienai, nėra pretenzingi, todėl puikiai atitinka lėtos mados principus. Jie neišeis iš mados rytoj ir gali būti garderobo dalis daugelį metų.
Aš pati retai puošiuosi ir net nenešioju vestuvinio žiedo, bet turiu vieną mėgstamiausią žiedą, kurį pasiimu iš dėžutės labai dažnai; tai žiedas su mėnulio veidu. Planuoju greitu metu ir pakabuką priglausti į savo dėžutę, nes Vincas truputį paaugo, ir tikimybė, kad mažos rankytės nutrauks nuo kaklo, sumažėjo (šypsosi).
– Judate dabar madingu lėtu gyvenimu ritmu. Ką jis jums reiškia?
– Lėtas gyvenimo būdas yra mano siekiamybė. Manau, kad gyvenant didmiestyje, iš esmės yra sunkiau gyventi lėtai, nes esame nutolę nuo gamtos ir sunku sekti jos ritmu. Mūsų gyvenime to skubėjimo ir lėkimo mažiau, nes mes dirbame namuose, bet to, mūsų vaikai neina į mokyklą, tai mums nereikia kas rytą skubėti ir lėkti.
Galime gyventi savo ritmu, bet turiu svajonę persikelti į mažą miestelį ar kaimą, kur būtų daug daugiau gamtos aplink ir būtų lengviau stebėti ir pastebėti, kaip viskas keičiasi, gyventi didesnėje vienybėje su gamta.
Tai pat stengiamės gyventi, kiek įmanoma, tvariau. Tikrai nesame idealūs, bet aš manau, kad kiekvienas mažas žingsnelis svarbus. Pavyzdžiui, augant pirmai dukrai, naudojome daugkartines sauskelnes, bet kai gimė mūsų antroji dukra, man visko buvo tiesiog per daug, todėl daugkartinės sauskelnės taip ir išgulėjo nepaliestos.
Dabar, augant sūnui, vėl naudojame daugkartines sauskelnes ir servetėles. Perkame pilstomas higienos ir valymo priemones, stengiamės pirkti ir palaikyti mažas parduotuves ir kūrėjus, renkamės daiktus iš antrų rankų ir labai apmąstome savo pirkinius.
Daug kalbame su vaikais apie vienkartinio naudojimo plastiką ir daiktus. Taip pat sekame zero waste idėja savo versle - mūsų įpakavimas yra iš perdirbto ir perdirbamo kartono ir visai be plastiko. Naudojame eko sidabrą, kai kuriuos akmenis perkame iš mažų verslų, kuriems svarbu, iš kur tie akmenys atkeliauja.
– Neleidžiate vaikų į mokyklą ir mokote juos namuose. Kas lėmė tokį sprendimą ir kaip tai priima jūsų vaikai?
– Taip, mūsų vaikai į mokyklą neina. Vyriausioji dukra trumpai lankė darželį, kuris iš esmės buvo puikus ir atitiko mano požiūrį į mokymą, bet aš vis dar kažkiek gailiuosi, nes dukrai ten niekada nepatiko. Dar dabar esu išsaugojusi piešinį, kur ji nupiešus save sėdinčią prie stalo ir verkiančią.
Namie mokyti pirmiausia pasirinkome todėl, kad dukra atrodė gerokai per maža eiti į mokyklą. Anglijoje vaikai mokyklą pradeda lankytis ketverių, ir mes matėme, kad ji tikrai nepasiruošusi.
Kadangi tuo metu nežinojom apie namų mokymą, svarstėme grįžti į Lietuvą, kai dukra bus mokyklinio amžiaus. Aš tikrai nesu nusiteikusi prieš mokyklas, nes jos reikalingos dėl įvairių priežasčių, ir dabar dažnai pasvarstau, ar mes tikrai priėmėme teisingą sprendimą. Bet auginant vaikus tokios mintys turbūt neišvengiamos. Šiuolaikinis gyvenimo būdas ir tempas labai atitolina tėvų ir vaikų ryšį, o, mano manymu, tai yra labai svarbu auginant vaikus.
Mokymui namuose ypatingas pasiruošimas nėra būtinas, bet kiekvienoje šeimoje šis procesas gali atrodyti visiškai skirtingai. Labiausiai tam reikia pasiruošti morališkai, nes labai sunku rasti laiko pabūti su savimi ir savo mintimis, ypač, kai nėra šalia senelių ir artimųjų. Neturime planų leisti vaikus į mokyklą, nebent norėtų patys arba pasikeistų įstatymai, bet vėlgi, negali žinoti, ką atneš rytojaus diena (šypsosi).
– Atvirai dalinatės apie patirtus persileidimus. Ką galite patarti kitoms šeimoms, kurios tai patiria?
– Kai po mergaičių gimimo nusprendėme prisikviesti trečią vaikelį, netekome trijų mažylių. Persileidimai nebuvo vėlyvi, visi trys apie trečią nėštumo mėnesį, bet, man atrodo, kad nuo akimirkos, kai pamatai teigiamą nėštumo testą, tas mažylis jau gyvena mintyse, svajonėse ir ateities planuose.
Dėl to, kad mano persileidimai įvyko gana anksti, aš jaučiausi lyg neturėčiau teisės gedėti. Man labai padėjo tai, kad aš atvirai kalbėjau apie tai, kas įvyko, bet kiekviena šeima randa savo būdus, kaip kovoti su skausmu.
Kai pradėjau lauktis Vinco, pradžia nežadėjo nieko gero, pamenu, kaip vieną vakarą atsisėdau ir verkdama rašiau ilgiausią laišką, kuriame paleidau tas sielas, kurios neužsiliko, ir labai prašiau tos rusenančios naujos gyvybės pasilikti. Pasakojau, kaip visi jo laukia čia ir ilgisi. Nežinau, ar sutapimas, ar ne, bet tą kartą jis pasiliko. Gydytojai niekada nerado priežasties, kodėl mes patyrėme tiek persileidimų, ir sakė, kad mums tiesiog nepasisekė.
Vinco atėjimas į pasaulį buvo labai ramus ir gydantis. Mano antroji dukra gimė ligoninės koridoriuje ir ją priėmė vyras, todėl jau su Vincu likome namuose. Mane labai palaikė akušerė, kuri prižiūrėjo antrąjį nėštumą. Ir nors gimdyme buvo ne ji, bet mums labai pasisekė, nes į namus atvyko labai patyrusi akušerė, kuri per daug nesikišo ir Vincui užgimus gailėjosi, kad negalėjo atsivežti į mūsų gimdymą akušerijos studentės (šypsosi).
Kitiems, kurie turėjo panašios patirties, patarčiau negraužti savęs. Žinau, kad kyla šimtai ir tūkstančiai klausimų, kodėl taip įvyko, ir dažnai moterys kaltina save, o ir kiti svarstydami, kodėl taip nutiko, tik įpila dar daugiau žibalo į ugnį. Dauguma tokių atvejų, jei nėra jokių medicininių priežasčių, yra nelaimingas atsitiktinumas ir kai kuriems ta nelaiminga korta iškrenta kelis kartus iš eilės.
– Kaip įsivaizduojate save, savo šeimą po 5–10 metų?
– Dabartinės situacijos fone neplanuoju toli į priekį ir stengiuosi gyventi šia diena (šypsosi). Bet po 5–10 metų įsivaizduoju save gyvenčią atokiame Velse, apsuptą miškų ir kalnų, galinčią išlaikyti savo šeimą iš mūsų verslo.
Norėčiau dar vieno mažylio, bet nežinau, ar dar pasiryšime tam dėl nesėkmingų nėštumų iki gimstant sūneliui. Norėčiau gyventi kiek įmanoma tvariau ir lėčiau, bet manau, kad tai ateis su laiku, nes jau dabar judame ta linkme.
