Šiandien gausi šeima glaudžiasi Portugalijoje, Kaškaišo mieste. „Iš tikrųjų viskas įvyko gana staigiai – išvykome į Moldovą, vėliau į Bukareštą, kur mus pasitiko evakuacinis autobusas iš Kaškaišo. Iš pradžių atvykome į Lisaboną, o paskui – į pabėgėlių centrą. Čia mus viskuo aprūpino – nuo medicininės pagalbos iki visų reikalingų daiktų ir namų.
Kaškaiše skiriamas didelis dėmesys ukrainiečiams, visur kabo Ukrainos vėliavos, tad šiandien čia jaučiamės saugūs. Portugalai jaučia didelę simpatiją ukrainiečiams, jausmas toks, kad mus nuoširdžiai priima. Iš tiesų aš net nežinojau, kad šioje šalyje antra pagal skaičių yra ukrainiečių diaspora. Tiesa, nemažai ukrainiečių gyveno iki karo, o ir dabar atvyksta iš įvairių miestų, pavyzdžiui, Mariupolio“, – pasakojo Oksana, pasiryžusi su šešiais vaikais išvykti iš Odesos, kurią pastaruoju metu vis dažniau bombarduoja Rusija.
Odesa – pats jaukiausias miestas
Pašnekovė sakė, kad pirmomis karo dienomis buvo labai sunku suprasti, jog prasidėjo karas, ir nuspręsti, ką daryti toliau, todėl Odesą paliko neiškart.
„Odesa – mūsų namai, čia mūsų pažįstami, draugai. Užsidarė darželis, mokykla, tačiau manėme, kad viskas kažkaip susidėlios. Stengėmės gyventi įprastai ir dėl savęs, ir dėl vaikų, tačiau situacija vis blogėjo. Rusai pradėjo bombarduoti namus, gyvenamuosius kvartalus, mokyklas. Mes supratome, jog visgi reikia išvykti, kad vaikai būtų saugūs.
Buvo sunku – Europoje mūsų niekas nelaukė, nes neturime pažįstamų ar giminaičių, tad išvykome remdamiesi kitų patirtimi – tų, kurie jau buvo išvažiavę ir galėjo pasidalinti, kokia situacija“, – pasakojo Oksana.
Moters teigimu, ji yra ketvirtos kartos odesietė, o jos vaikai – penktos, todėl Odesa jai labai brangi.
„Mano senelis buvo mūsų žymios futbolo komandos „Čornomorec“ direktorius, o aš pati užaugau istoriniame Odesos centre, todėl aš – odesietė iki pat šaknų. Tai – mano miestas. Man Odesa – pats šilčiausias, pats jaukiausias, mano gimtasis miestas. Net pati Odesos filosofija yra tokia, kad nacionalizmas visada buvo atgrasus! Odesa yra daugiatautis miestas, kur žmones visada vertino ne pagal tautybę, o pagal tai, koks esi. Mes turime savo pokštus, randame, iš ko pasijuokti – į viską žvelgiame su humoru ir šypsena“, – kalbėjo O.Kobeleckaja.
Ji pridūrė, kad Odesoje pasiliko jos tėtis ir gyvena jos bute. „Galvojome, kad tai saugesnis rajonas, nes mamos ir tėčio butas yra prie stoties. Tačiau visai neseniai bombos krito visai šalia... Situacija labai įtempta.
Kai 2014-aisiais prasidėjo protestas prieš prezidentą ir buvo atimtas Krymas bei kitos Ukrainos dalys, labai bijojome, kad ir mus užpuls. Tačiau tai virto lėtai besitęsiančiu konfliktu. Odesoje buvo daug žmonių, kurie persikėlė iš Luhansko ir Donecko ir per tuos metus jie virto savais, susikūrė namus, verslą, darbus. Per tuos metus mes prie visko pripratome ir svajojome, kad viskas baigsis. Tačiau, kad bus toks karas, niekas netikėjo ir negalvojo“, – liūdnai kalbėjo Oksana.
Man Odesa – pats šilčiausias, pats jaukiausias, mano gimtasis miestas.
Pašnekovės teigimu, ukrainiečiai dabar palaiko ir didžiuojasi savo prezidentu ir tuo, kaip jis elgiasi vykstant karui: „Jis daro viską dėl Ukrainos pergalės ir karo baigties.“
Vienintelė Ukrainoje
Oksana – vienintelė Ukrainoje, susilaukusi iškart penkių vaikų. Paklausta, kaip jautėsi, kai sužinojo, kad laukiasi penketuko, ji nusijuokė ir atsakė, kad kaip Alisa Stebuklų šalyje.
„Buvo sunku suprasti, kad tai vyksta su manimi. Kaip dabar žmonėms gyvenimas suskilo į dvi dalis iki karo ir dabar, taip ir man tuo metu gyvenimas pasikeitė. Iki penketuko gimimo gyvenimas buvo įprastas: namai, vaikas, vyras, planai... Ir staiga atliekant ultragarsą man sako: „Vienas, du... penki, gali būti ir šeštas.“
Aš galvoju, nesuprantu, apie ką kalba gydytoja. Iki penketuko gimimo man dvynukai atrodė tikras heroizmas. Niekada nesvajojau apie dvynukus, neįsivaizdavau savęs kaip daugiavaikės mamos, tuo metu daugiau dėmesio skyriau darbui, įvairiems planams, savęs lavinimui. Ir staiga man sako – penketukas! Aš skaitydavau apie tokius atvejus pasaulinėje spaudoje ir man tai atrodė kaip stebuklas. Buvo sunku susivokti, atrodė, kad esi paraleliniame pasaulyje“, – prisiminė Oksana.
Ji sakė, kad pirmieji dveji metai buvo tikrai sunkūs, nors padėjo ir gydytojai, ir paties miesto valdžia – paskyrė butą.
„Reikėjo laiko, kad atsirastų režimas, be to, medikai mus nuolat stebėjo, turėjome galimybę pasisamdyti auklę. Turbūt ketvirtį laiko teko praleisti ligoninėse, nes vaikučiai sirgo, kadangi buvo neišnešioti, su silpnu imunitetu – puldavo tai pneumonijos, tai kitos ligos, tad jaučiausi lyg sukčiausi rate.
Dabar tikrai lengviau – vaikai serga kur kas mažiau, tačiau atsiranda kiti dalykai: visi su savo charakterio ypatumais, visi nori dėmesio, reikia spręsti tarpusavio konfliktus ir mokėti laviruoti“, – juokiasi Oksana.
Vaikai mėgsta pabrėžti, kokie jie skirtingi
Paklausta apie vaikų charakterius, moteris sako, kad vaikai skirtingi, su savo nuomone ir požiūriu ir netgi mėgsta pabrėžti, kokie jie yra skirtingi.
„Denisas yra ramus, paklusnus, geras, lėtesnis, tačiau labai švelnus; Vladislavas ryškesnis – mėgsta protestuoti, daryti viską savaip, tačiau tuo pačiu jis mielas; Davidas, kuris gimė pats smulkiausias, yra aktyvus, negali nusėdėti vietoje, labai mėgsta techniką ir viską, kas su ja susiję, yra savarankiškas.
Iki penketuko gimimo man dvynukai atrodė tikras heroizmas.
Mergaitės – dvi koketės, štai Oleksandra yra suaugusi ne pagal amžių, labai teisinga, mėgsta vadovauti, o Daša –mėgsta vadovauti, pasitelkia gudrumą“, – pasakojo Oksana.
Ji sakė, kad vyriausia dukra Alisa labai džiaugėsi, sužinojusi, kad turės penkis brolius ir seseris, tačiau tuo metu, kai gimė penketukas, jai dar nebuvo trejų metų, tad mergaitė buvo visai mažytė. „Alisai buvo nelengva – mama prapuolė, matėmės retai, nes buvau ligoninėje, tad jautėsi pavydas dėl tėvų dėmesio. Ji labai temperamentinga, gyva“, – apie vaikų charakterius pasakojo penketuko mama.
Ar didelėje kompanijoje pavyksta išvengti konfliktų? Pasak Oksanos, pasitaiko visko. Vienu metu jie gali būti kaip komanda, o kitą kartą susipykti.
„Būna, jie susitaria, kad, pavyzdžiui, mergaitės nedraugaus su berniukais, o štai po penkių minučių mergaitės pačios tarpusavyje susipyko, po kiek laiko, žiūrėk, jau susitaikė. Sakyčiau, kad kas penkias minutes jų nuotaikos keičiasi. Tačiau jie vienas kitam patys mylimiausi ir artimiausi žmonės, kurie vienas nuo kito pavargsta, tačiau gyvenimo vienas be kito neįsivaizduoja“, – sakė pašnekovė.
Paklausta, ar ji viena augina vaikus, Oksana pasakojo, kad vaikų tėtis jų nematė nuo šešių mėnesių amžiaus, tad pagrindinis rūpestis tenka jos pečiams. „Vaikai buvo maži, tad iš pradžių nieko nesuprato, o vėliau, mes pasikalbėjome apie tai, kad tėtis mus paliko. Jie yra žinomi vaikai, tad tiesos nenuslėpsi“, – sakė moteris.
Svajoja sugrįžti namo
Oksana sakė, kad didžiausia motyvacija ir įkvėpimas jai yra vaikai. „Vaikai yra mano variklis. Mano didžiausias noras – kad jie būti laimingi, mylėtų save ir pasitikėtų savimi, būtų sveiki, mylimi. Mokau juos padėti kitiems, rodyti meilę, dalintis tuo, ką turi, būti teisingus, vertinti laisvę. Tai yra būtent tos savybės, kurias aš pati vertinu. To tik žodžiais neišmokysi“, – aiškino moteris.
Paklausta apie svajones ji sakė, kad šiandien yra tik viena svajonė – jog karas greičiau baigtųsi ir ji su šeima galėtų grįžti namo. „Ir, žinoma, kad vaikai augtų sveiki ir laimingi“, – sakė O.Kobeleckaja.
