Autistiški vaikai vienoje mokykloje
Mokykloje mokosi 192 mokiniai, iš kurių 5 – turintys regos sutrikimą, o likusieji – autistiški. Visi vaikai turi didelių ir labai didelių ugdymosi poreikių, ugdymo spektras apima tiek gabius, tiek mokymosi sunkumus patiriančius vaikus. Mokykloje yra 23 klasės, kuriose mokosi po 6-7 mokinius. Kiekvienoje klasėje dirba mokytojo padėjėjas. Mokykla yra dešimtmetė, o vėliau tenka priimti sprendimą: toliau mokytis bendrojo lavinimo mokyklose, profesinėse mokyklose ar dalyvauti socialinių įgūdžių programose.
„Tai, ką turime dabar, yra nuostabus rezultatas, nes pradžia buvo išties sudėtinga: mums paskirtos Kauno aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro patalpos buvo nepritaikytos autistiškiems vaikams, o mokytojų, galinčių dirbti su šiais vaikais, trūko. Tačiau labai vieningai su tėvais, specialistais, mokytojais ir savivaldybės atstovais sutelkėme jėgas ir kūrėme mokyklos erdves, klases, kad jos atitiktų autistiškų vaikų poreikius“, – prisimena R. Juknevičienė.
Direktorė patikslina, kad pirmenybė patekti į mokyklą yra Kauno miesto gyventojams ir tiems, kurie lanko darželį: „Tačiau turime daug pavyzdžių, kai į mūsų mokyklą patenka ir vaikai iš kitų miestų. Viena mamytė savo atžalą 5 metus kasdien atveždavo iš Alytaus, o šiandien buvęs mūsų mokyklos ugdytinis mokosi Alytaus bendrojo ugdymo mokykloje. Mama įsitikinusi, kad jos sprendimas vežioti vaiką į mūsų mokyklą buvo vienas geriausių gyvenime. Turėjome ugdytinį iš Vilniaus. Kai kurie tėveliai netgi pakeitė gyvenamąją vietą ir persikėlė į Kauną, kad jų vaikas galėtų mokytis mūsų mokykloje.“
Aplinkos pritaikymas
„Visada vertiname, kokie vaikai ateina į mokyklą, ir nuolat tobuliname aplinką bei edukacines erdves. Tai, ką sukūrėme prieš dešimt metų, nereiškia, kad tinka šiandienai. Mes reaguojame į vaiką, į aplinką ir aplinkybes, nuolat mokomės, semiamės žinių, nesustojame ir einame į priekį. Stengiamės užtikrinti, kad kiekvienas mokinys mokykloje jaustųsi saugus ir matomas“, – sako R. Juknevičienė.
Pasak direktorės, aplinkos pritaikymas reiškia, kad viskas yra apgalvota, sukurtos ir įrengtos nusiraminimo erdvės, atskiros zonos, kur vaikai gali jaustis saugūs. Taip pat didelis dėmesys skiriamas dienotvarkės sudarymui: „Svarbu, kad vaikai tiksliai žinotų, kas ir kada vyks, kada užsiėmimo pradžia ir pabaiga, ar ateis svečių, ar bus pokyčių. Pavyzdžiui, turi būti muzikos pamoka, o mokytojas susirgo ir vaikai neinformuoti. Tai gali sukelti stresą ir daug vaikų praras emocinę pusiausvyrą, gali pradėti netinkamai elgtis.“
Mokiniai ugdomi ne tik mokykloje, aktyvus socializacijos procesas vyksta ir neformalioje aplinkoje. Ugdytiniai kartu su mokytojais dažnai lankosi įvairiose vietose: muziejuose, renginiuose, sporto salėse, baseinuose, parkuose – visur, kur eina jų bendraamžiai. R. Juknevičienė ir jos komanda siekia suteikti savo mokiniams ne tik akademines žinias, bet ir paruošti juos gyvenimui. Mokykla ypač daug dėmesio skiria socialinių ir gyvenimo įgūdžių lavinimui, dedamos visos pastangas, kad kiekvienas vaikas gautų išsilavinimą, atitinkantį jo individualius poreikius ir gebėjimus.
R. Juknevičienė aktyviai įtraukė ir vaikų tėvelius į mokyklos aplinkos kūrimą, kad jie taptų neatsiejama bendruomenės ir komandos dalis. Pagal poreikį centras teikia psichologinę pagalbą tėvams, organizuoja tėvų savipagalbos grupės, teikia pagalbą autistiškų vaikų broliams bei seserimis, nes tai yra labai svarbu – jų vaikystė taip pat kitokia, jie irgi susiduria su didžiuliais iššūkiais. Taip rodomas teigiamas ir prasmingas pavyzdys, kaip tėvai gali veiksmingai dalyvauti ugdymo procese ir kaip mokykla gali atliepti visų šeimos narių poreikius.
Vieninga komanda
„Mūsų mokyklos sėkmę lemia tai, koks personalas dirba. Svarbu, kad mokytojas priimtų ir suprastų vaiką, žinotų kuo ir kaip gali jam padėti. Viskas prasideda nuo noro padėti vaikui, noro tobulėti, ieškoti individualaus priėjimo prie kiekvieno. Galiu pasidžiaugti, kad su komanda esame susitelkę ir vieningai dirbantys dėl autistiškų vaikų gerovės“, – dalijasi R. Juknevičienė.
Direktorė akcentuoja, kad dabar jie jau išaugo į didelę mokyklą su gausiu kolektyvu, o personalas užaugo kartu su mokykla: „Niekas neparuošė mokytojų specialiai mūsų mokyklai. Tikrai reikia žinių ir asmeninių gebėjimų suvaldyti klasę. Nors klasėse tik po septynis mokinius, tačiau jie visi turi specifinių poreikių: vienas nekalba, kitas turi elgesio problemų, trečias hiperaktyvus ir t.t. Daug mūsų specialistų iš mokytojo padėjėjo išaugo į mokytojus, specialiuosius pedagogus, psichologus.“
„Tiek savo komandos narius, tiek bendraujant su kitų mokyklų mokytojais, skatinu neskirstyti vaikų į „lengvus ir sunkius.“ Niekada negali žinoti, kada jis parodys savo potencialą. Turėjome visai nekalbantį, socialiai apleistą mokinį ir nutarėme jį perkelti į stipresnę klasę, kad galėtų mokytis. Pirmasis pusmetis buvo labai sunkus, ir galvojome, kad teks grįžti atgal, tačiau lūžis įvyko, vaikas pradėjo bendrauti, pradėjo kalbėti, ko galvojome niekada nebus. Šiandien jis yra savarankiškas ir profesinėje mokykloje mokosi plytelių klojėjo profesijos. Tokių atvejų yra ne vienas, labai svarbu išlaukti“, – pasakoja R. Juknevičienė.
Pavyzdys kitiems
Lietuvos autizmo asociacija „Lietaus vaikai“ laikosi principo, kad kiekviena šeima turi teisę pasirinkti tinkamą ugdymo variantą savo autistiškam vaikui, atsižvelgiant į jo unikalius poreikius ir gebėjimus. Kaune gyvenančios ir autistiškus vaikus auginančios šeimos turi nuostabų variantą – galimybę pasirinkti mokyklą, kurioje ne tik užtikrinama palanki aplinka plačiąja prasme, bet teikiamas šiuolaikinis ir kokybiškas ugdymas.
R. Juknevičienė kasdienio darbo ir išskirtinio atsidavimo dėka sugebėjo sukurti autistiškiems vaikams ir jų šeimoms saugumo uostą. Jos nepaliaujamas įsipareigojimas autistiškų vaikų gerovei, kokybiškam ugdymui, atvirumas tėvų įsitraukimui į procesą, noras dalytis žiniomis daro unikalų poveikį Lietuvos autistiškų mokinių ugdymui.
„Kai atėjau dirbti į įstaigą, galvojau, kad nepavyks, nes buvo labai sunku vienoje vietoje matyti tiek daug vaikų, kuriems reikia pagalbos. Bet po pusmečio supratau, kad jie yra tokie patys vaikai kaip ir visi, tik reikia ieškoti kitokių būdų, kaip jiems padėti, kad jie atsiskleistų. Kai įsitraukiau į darbą ir pradėjau matyti rezultatus – tai buvo pats didžiausias postūmis eiti toliau. Šis darbas ir bendruomenė man pačiai yra didelė dovana: aš galiu realizuoti save, įveikti iššūkius, parodyti, kad neįmanoma yra įmanoma. Dirbantiems ugdymo įstaigose linkiu vieno – pažinti vaiką, suprasti jo poreikius, sukurti aplinką, kurioje vaikas galėtų mokytis“, – linki R. Juknevičienė.
Parengta pagal Agnės Bykovos straipsnį „Lietaus vaikai“ žurnale.
