Neretai šalies visuomenė pasipildo gražių pietietiškų bruožų turinčiais vaikais, kai jų susilaukiama po atostogų Turkijoje ar Egipte. Vaikai gimsta ir tada, kai būsima mama neplanuoja su vaiko tėvu likti ilgam, nes jau pirmomis santykių dienomis supranta, kad tai „ne jos romano herojus“.
Atostogos su „viskas įskaičiuota“
Gabrielė, vos sulaukusi 30 metų, nebegalėjo ramiai žiūrėti į mamas, gatvėje stumdančias vežimėlius su kūdikiais. Ir į atostogas Turkijoje su „viskas įskaičiuota“ ji galiausiai išvyko viena, planuodama užmegzti atsitiktinį romaną ir susilaukti vaiko.
Planas buvo įgyvendintas – po kurio laiko gimė berniukas, kurio kilmės šalis – akivaizdžiai ne Lietuva. Beje, Gabrielės draugė tokiu pat būdu vaiką „parsivežė“ iš Egipto. „Kam tas vietinis „tėvelis“, jei matai, kad sukurti šeimos su juo nepavyks. Užsienietis nieko apie tai nežino – nekels jokių problemų nei man, nei vaikui“, – juokiasi merginos.
„Tėvelį“ iškraustė be didelio gailesčio
Mantė su didžiausiu džiaugsmu ruošiasi dukros vestuvėms, laukia anūko. Dukra – jos gyvenimo šviesulys ir pasididžiavimas. Ir visai nesvarbu, kad ši greit pati mama tapsianti mergina gimė iš nevykusių santykių. Mantei buvo 33-eji, kai ji sutiko panašaus amžiaus vaikiną, kurį priėmė pas save gyventi.
„Pažinties pradžioje jis atrodė visai perspektyvus: pinigų turėjo, nes prekiavo metalais. Deja, tas verslas tęsėsi neilgai ir jokio kito darbo jis nebeieškojo. Kai dukrai buvo pusantrų metų, jo daiktus sudėjau į šiukšlių maišus ir iškrausčiau. Nuo tada jo nematėme“, – be jokio gailesčio pasakoja pašnekovė.
Kam tas vietinis „tėvelis“, jei matai, kad sukurti šeimos su juo nepavyks. Užsienietis nieko apie tai nežino – nekels jokių problemų nei man, nei vaikui
Moteris sako, kad jos dukra tėvo nematė ir nepažįsta, neturi net jo pavardės ar įrašo apie tėvystę gimimo liudijime. „Matydama, kad iš mano išrinktojo nebus šeimos žmogaus, jo nerašiau net į vaiko gimimo dokumentus. Ten įrašyta mano brolio pavardė ir tėvo vardas. Alimentų niekada nesitikėjau ir neprašiau, vaiką auginau viena“, – pasakojo iki šiol naujos šeimos taip ir nesukūrusi moteris.
Gimimo liudijimas be tėvo – įmanoma misija
Kiekvienas šalyje gimęs vaikas yra registruojamas ir jam išduodamas gimimo pažymėjimas, šią funkciją atlieka civilinės metrikacijos skyriai.
„Registruodami vaiką civilinės metrikacijos skyriaus darbuotojai remiasi vaiko tėvų ar vieno iš jų pareiškimu ir gydymo įstaigos išduotu pažymėjimu. Iš tiesų, pasitaiko atvejų, kai mama registruoja vaiką civilinės metrikacijos skyriuje ir nenurodo vaiko tėčio.
Tokiu atveju, kai tėtis yra nežinomas, jis nėra įrašomas į vaiko gimimo liudijimą“, – pasakoja Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Pagalbos vaikams ir šeimoms skyriaus vyresnioji patarėja Ugnė Klingerė.
-
Po 5 metų nesėkmių Adelė pastojo per kelis mėnesius: tikina, kad tereikėjo išvalyti organizmą
-
Seimas atmetė siūlymą pagalbinį apvaisinimą leisti nesusituokusioms poroms
-
Vadina stebuklu: po 15 metų laukimo ir 30 tūkst. eurų gydymui Ugnė su vyru vaikelio sulaukė kitaip nei tikėjosi
-
Kitoks kelias į gyvybę: kodėl negalintieji susilaukti vaikų važiuoja į Estiją, Latviją ar Turkiją?
Vienišės – dažnos klientės
Medicinos centro „Jolsana“ akušerė-ginekologė Jolanta Sąlygienė pasakoja vienišų moterų savo konsultacijose sulaukianti dažnai.
„Vienišos moterys nori išsitirti, išsiaiškinti, ar neturi nevaisingumo problemų. Lietuvoje Pagalbinio apvaisinimo įstatymas leidžia šią procedūrą atlikti tik pacientėms, esančioms santuokoje arba sudariusioms partnerystės sutartį.
Deja, partnerystės įstatymas Lietuvoje vis dar nėra priimtas, tad asmenys, kurie nėra santuokoje, ar vienišos moterys neturi galimybės pasinaudoti pagalbinio apvaisinimo procedūromis ir susilaukti vaikų.
Neretai siekdami savo svajonės susilaukti vaikų, šie pacientai važiuoja į užsienį. Sudėtinga suprasti, kodėl tokios pat procedūros jie negali gauti savo gimtojoje šalyje. Gaila, kad dalies parlamentarų siūlymas papildyti Pagalbinio apvaisinimo įstatymą ir leisti vienišoms moterims susilaukti vaikų tokiu būdu neperlipo net pirmojo laiptelio.
Mūsų šalis kenčia nuo didelių demografinių problemų, sprendimo būdai – akivaizdūs, bet ryžto juos daryti nėra. Mažai valstybei kiekvienas gimęs vaikas – didžiulis turtas, o apibrėžti pagalbinio apvaisinimo procedūras santuokos kontekste, mano nuomone, senokai nebėra racionalu.
Gyvename laisvesniame pasaulyje ir turime keistis kartu su juo. Nors Pagalbinio apvaisinimo įstatymas po truputėlį yra taisomas, pavyzdžiui, nebereikia amžiams saugoti šios procedūros metu sukurtų embrionų, Seimas turės priimti dar daug pataisų, nes dabartinis įstatymas turi daug spragų“, – tikisi J.Sąlygienė.
Skyrybų aukomis nesirūpina?
Gydytoja svarsto, kad daugelis savo aplinkoje pažįstame bent vieną šeimą, kurioje tiek tėčio, tiek mamos vaidmenį atlieka vienas suaugęs asmuo.
Šių šeimų vaikai užauga ir tampa visaverčiais visuomenės nariais. Tie, kurie neturėjo mamos, jos modelį suranda tetose, močiutėse, tie, kas neturėjo tėčio – dėdėse ar seneliuose.
„Šių šeimų vaikai užauga ir tampa visaverčiais visuomenės nariais. Tie, kurie neturėjo mamos, jos modelį suranda tetose, močiutėse, tie, kas neturėjo tėčio – dėdėse ar seneliuose.
Nemanau, kad tėtis yra tik žodis, asmens vardas ir pavardė, lygiai taip pat kaip ir mama. Tai yra kur kas daugiau... Deja, kartais biologiniai tėvai yra kur kas mažiau, nei dėdės ir tetos, močiutės ir seneliai.
Klausimas, kas bus vaiko tėvas, jei vienišoms moterims leisime susilaukti vaikų, mano manymu, neturi būti keliamas. Gyvename socialiniame pasaulyje. Taip stipriai laukiamas vaikas tikrai suras tėčio modelį, kaip jį rado milijonai be tėčių augusių vaikų“, – savo asmeniniu požiūriu dalijasi J.Sąlygienė.
Laukiama įstatymų tobulinimo
Jaunos moterys vis labiau domisi socialiniu šaldymu (angl. social freezing). Toks šaldymas leidžia moterims, kurios šiuo metu vaikų neturi ar kol kas neturi tinkamo partnerio, su kuriuo norėtų turėti vaikų, – pasiilginti vaisingumo periodą. Tuo dažnai domisi moterys, kurios jaunystėje nori siekti karjeros, o motinystę atidėti kiek vėlesniam laikui. Užšaldytas lytines ląsteles galima laikyti dešimt metų ir ilgiau. Ši procedūra ypač populiari Vakarų Europoje, pamažu populiarėja ir mūsų šalyje.
Lietuva – maža šalis. Ar išpopuliarinus spermos donorystę nekyla kraujomaišos grėsmė? „Spermos donorams yra keliami dideli reikalavimai, donorystė yra neatlyginama, savanoriška. Lietuvoje nuo vieno spermos donoro gali gimti net penki vaikai.
Mano manymu, tai per didelis skaičius. Pavyzdžiui, Anglijoje, kurioje gyvena 60 milijonų gyventojų, nuo vieno spermos donoro gali gimti tik trys vaikai.
Universitetinėse ligoninėse sperma donorystei gali būti gaunama ir iš kitų šalių spermos bankų, kas privačiose klinikose yra draudžiama. Svarbiausia, kad 2016 m. priimtas Pagalbinio apvaisinimo įstatymas vis dar tobulinimas. Manau, pakeitimai, leisiantys išvengti ir tokių grėsmių, bus padaryti“, – tikisi J.Sąlygienė.
Įsipareigoti bijo, bet trokšta vaikų
Psichologė Viktorija Gončarova sako, kad klausimas turėtų skambėti taip – ar šiuolaikinė moteris gali sau leisti gimdyti vaiką viena?
Viskas atsiremia į finansus. Šiais laikais tiek moterys, tiek vyrai gali gyventi vieni. Nebeliko būtinybės gyventi su kažkuo, nes dviese lengviau pasirūpinti buitimi, išgyventi.
Iš tiesų įdomu padiskutuoti, kodėl šiuolaikinė moteris neina įprastu ar labiau teisingu būdu: nesistengia išlaikyti puikių santykių su potencialiu vaiko tėvu, nesiveržia ištekėti ir sukurti šeimos.
„Viskas atsiremia į finansus. Šiais laikais tiek moterys, tiek vyrai gali gyventi vieni. Nebeliko būtinybės gyventi su kažkuo, nes dviese lengviau pasirūpinti buitimi, išgyventi. Robotizacija, žmonių materialinė nepriklausomybė leidžia būti savarankiškiems net vaikų auginimo klausimu“, – sako V.Gončarova.
Būna netgi porų, kurios susipažįsta sulaukusios daugiau nei 30 metų, kai kiekvienas turi savus būstą, stabilius finansus ir tai tampa iššūkiu jų bendro gyvenimo planavimui, iškyla dilema, kur gyventi. Niekas nenori patirti sunkumų, nėra pasitikėjimo, žmonės bijo suklysti.
„Daug laiko atima karjera. Kita vertus, laikas bėga vis greičiau. Net skaičiau apie mokslinius tyrimus, pagal kuriuos teigiama, kad anksčiau žmonės galėjo remtis informacija, surinkta iki 50 metų. Šiandienos informacinis srautas toks greitas, kad informacija nekinta tik penkerius metus ir kasmet spartėja.
Kokios išvados peršasi? Kad kažkuo remtis, tikėti – labai sudėtinga. Kasdien mus pasiekia daugybė naujos informacijos, net nėra kada su ja susipažinti. Dirbančiam žmogui nelieka laiko niekam kitam, o ypač santykiams, tad vis labiau daugėja vienišių, kuriems būti su kažkuo labai sudėtinga“, – sako V. Gončarova.
Vaikas – lengvai pasiekiama laimė. O kas toliau?
Profesionalai konstatuoja, kad į psichologus pagalbos vis dažniau kreipiasi karjeros aukštumų pasiekusios, finansiškai nepriklausomos, simpatiškos damos, kurios praeityje turėjo nenusisekusių santykių.
„Santykiams reikia pastangų, o jos tam neturi laiko. Norint turėti artimus santykius tenka išgyventi pažeidžiamumą, o to niekas nenori. Šiuolaikiniai žmonės lengvai meta turėtus santykius, nes tai pastangos, įtampa ir t. t.
Norint pašalinti neigiamus aspektus reikėtų gebėti susitarti, nevengti dialogo, mokėti konfrontuoti, t. y. gebėti rūpintis, o visa tai nelengva. Dažnas renkasi patylėti, užgniaužti pyktį viduje, o galiausiai lengvai išsiskirti“, – akcentuoja profesionalė.
Psichologė nesutinka su pasakymu, kad vaiko gimdymas „sau“, be planuojamos šeimos, šiandienos visuomenės atstovams – jokia problema.
„Žinoma, sunkumų bus, bet moterys, jausdamos tiksintį biologinį laikrodį, nepaisydamos nieko, vaiko trokšta lyg artimo žmogaus savo gyvenime. Joms tai didžiulis džiaugsmas, tačiau ir atsakomybė“, – sako ji.
Ar sprendimas susilaukti kūdikio vienai nėra savanaudiškas vaiko atžvilgiu? „Žinoma. Moterys į vaiką žiūri kaip į lengvą būdą pasiekti džiaugsmą ir malonumą. Nupirkai vaikui ledų, nusivedei papramogauti, ir jis laimingas.
Labai daug mamų perka geras emocijas tarsi linksmindamos vaikus, tačiau auklėjimas gerokai sudėtingesnis procesas: ribų apibrėžimas, įtampos... Deja, jos linkusios sakyti, kad vaikui nupirkau viską, o jis nesielgia taip, kaip tikėtasi.
Dažniausiai per didžiausias metų šventes šios mamos pasijaučia dar labiau vienišos, o vaikai užduoda neparankius klausimus – kur mano tėvas, kodėl kiti vaikai juos turi?
Tenka atsakinėti. Būna moterų, kurios linkusios kalbėti vaikui suprantama kalba ir pateikti logišką paaiškinimą, o kitos linkusios slėpti. Jei moteris išdrįs išsakyti tai, kad vaiko tėvas gyvena atskirai, nes nesusiklostė santykiai, nėra blogai.
Vaikai sugeba priimti gyvenimo vingius be didelių klausimų. Tiesiog yra, kaip yra. Jie gyvenimo realybę priima natūraliai, neserga depresija. Kodėl Afrikos vaikai laimingi net skurde? Nes jie kitokios realybės nė nematė. Ir tai vaikus gelbėja“, – sako psichologė.
