Taip jaučiasi vienose Kauno kapinėse sutikta Eleonora. Moteris, artėjant Tėvo dienai, atvyko prisiminti išėjusį tėvelį, atgulusį čia amžinojo poilsio. Artėjant šiai svarbiai datai, Eleonora su šeima pasistengė atnaujinti tėvelio kapą ir šiandien ji stovi šalia išskirtinės kapavietės.
Vietoj didžiulio antkapinio akmens, ant granito plokštėmis dengtos kapavietės, išskirtinis kalvystės paminklas – šakas tiesia medis, simbolizuojantis gyvybės, pasaulio, o gal čia besiilsinčios šeimos giminės medį, rašoma „Vienuolių akmenys“ pranešime žiniasklaidai.
Vietoj paminklo – giminės medis
„Tai visada buvo šeimos kapavietė, todėl norėjosi, kad ji tokia ir liktų. Man, tiesą sakant, neatrodo gražios didžiulės kapavietės, kur kiekvieną kartą palaidojant artimą, statomas naujas paminkliukas ar ant senojo bandoma atrasti vietos naujiems užrašams.
Todėl iškeliavus tėčiui, ėmiau galvoti, kaip mums elgtis, kad ne tik įprasmintume jo atminimą, bet ir nepadarytume netvarkos. Ilgai ieškojau, kas galėtų padėti sukurti išskirtinį paminklą. Išskirtinį ne savo dydžiu ar kaina, o tokį, kuris atspindėtų mūsų šeimą, čia besiilsinčius ar dar tik atgulsiančius žmones, būtų kaip tam tikra istorija“, – pasakoja Eleonora.
Moteris neslepia, kad paminklo kūrėjo ieškojo ilgai: „Lankiausi pas daug paminklus kuriančių žmonių, bet vis nerasdavome to tinkamo varianto mums. Tuomet pažįstami rekomendavo, kad Neveronyse dirba labai gabi paminklų kūrėja. Paskaičiau atsiliepimus apie įmonę ir nusprendžiau kreiptis į juos. Būtent čia buvo pasiūlyta šeimos, giminės medžio idėja kapavietei.
Kai tai išgirdau, atrodė, kad tai yra tai, ko aš visą laiką ieškojau. Dabar atvykusi čia, kiekvieną kartą grožiuosi kapaviete, ji man tapo jaukia vieta pabūti su išėjusiais artimaisiais, o ne šalta kapo vieta liūdesiui. Juk šis medis – tai ir amžinojo gyvenimo simbolis, ir gyvybės simbolis, ir kartu giminystės ryšio simbolis. Kiek daug prasmių ir prisiminimų jame telpa.“
Nori kurti istoriją, o ne pardavinėti paminklus
Pakalbinta įmonės atstovė, išskirtinių paminklų kūrėja Daiva Švobienė sako, kad daugybė žmonių į juos kreipiasi pagal rekomendacijas arba paskaitę gražius atsiliepimus apie jų darbus. Moteris neslepia, kad šis darbas jai labai patinka. „Gal kažkam atrodo keista mėgti kurti paminklus, bet aš myliu savo darbą.
Nenoriu pardavinėti paminklų, noriu kurti istorijas, kurios padėtų prisiminti išėjusį žmogų.
Nes į jį žiūriu kiek kitaip. Nenoriu pardavinėti paminklų, noriu kurti istorijas, kurios padėtų prisiminti išėjusį žmogų. Tai ir stengiuosi padaryti, kai į mus kreipiasi klientai. Pirmiausia noriu išgirsti jų istoriją, nes būtent ją ir turi papasakoti paminklas“, – sako D.Švobienė.
Paklausta, ką patartų žmonėms, kurie galvoja apie artimo žmogaus kapavietės tvarkymą, D.Švobienė sako, kad vis daugiau žmonių ieško išskirtinių paminklų.
Ji turi kelis patarimus tiems, kurie galvoja apie paminklą, bet nežino, kaip išsirinkti.
- Kurkite istoriją. D.Švobienė sako, kad paminklas turi pasakoti istoriją ir jis gali atspindėti konkretų žmogų: „Pastebiu, kad artimą žmogų atspindintis paminklas lemia artimųjų jausmą, atvykus į kapines. Pavyzdžiui, turiu klientus, kurių išėjusiai mamai sukūrėme išskirtinį gervės formos paminklą, nes jų mama labai mėgo gerves. Mes su daugeliu savo klientų palaikome santykius ir jau atlikus darbus. Dabar jie sako, kad kiekvieną kartą vykdami į kapines jaučia tam tikrą palengvėjimą, jie sako: „važiuojame pas gerves.“ Taip net ir išėjus mamytei, jie kuria savo šeimos istoriją ir formuojasi tam tikra jų šeimos tradicija.“
- Galvokite apie priežiūrą. Nors Lietuvoje kurį laiką buvo įprasta, kad kapavietėje būtinai augtų gyvos gėlės, D.Švobienė sako, kad šiandien vis daugiau žmonių renkasi dengti kapavietes granito plokštėmis. Tai minimalios priežiūros reikalaujantis sprendimas, kuris yra ilgaamžis. Atvykus į kapines, nebereikia gaišti laiko kapo tvarkymui, pakanka nušluoti plokštes, o likusį laiką galima būti maldoje su artimuoju.
- Nesivaikykite madų. Tam tikras paminklų tendencijas galima pastebėti vaikštant kapinėse. Tačiau D.Švobienė sako, kad yra sprendimai, kurie nepavaldūs laikui ir visuomet atrodo stilingai: „Dažniausiai patariu žmonės nesivaikyti madų, pagalvoti apie kažką solidaus, bet universalaus. Tegul tai bus kažkas asmeniško. Pavyzdžiui, teko kurti paminklą netikėtai išėjusiai moteriai. Jos vyras atėjo ir papasakojo, kad per pirmą pasimatymą jai buvo padovanojęs statulėlę su širdele, kurią ji visuomet laikė ant savo darbo stalo. Užsakydamas paminklą, jis atnešė ir parodė ją. Sukūrėme paminklą su širdelės motyvais pagal tą statulėlę, kuri moteriai visą gyvenimą buvo brangi. Stilingas, subtilus darbas, visuomet atrodys skoningai ir niekada neišeis iš mados.“
Pabaigai D.Švobienė pasako ir svarbiausią patarimą – apie mirtį reikia kalbėti su savo artimaisiais. „Kapavietės tvarkymas visuomet yra aptariamas artimųjų, šeimos rate. Kai netektis ištinka netikėtai, sunku sugalvoti, kokį paminklą rinktis. Dažniausiai pradedame galvoti, kas mums gražu, o kas gal nelabai.
Todėl dažnai patariu žmonėms nebijoti pasikalbėti apie tai, kaip norėtume, kad atrodytų mūsų kapavietė. Tai neturi būti tabu, tai gali būti svarbus pokalbis, palengvinantis sprendimus artimiesiems tuomet, kai jų prireiks. Juk kiekvienas norime įgyvendinti išėjusio paskutinįjį norą“, – sako D.Švobienė.
