„Būčiau jauna – gimdyčiau penkis“
„Mažiuko gimimas nebuvo tik mūsų su vyru noras – atsiklausėme ir vyresnėlio Ugniaus, tarėmės ir su juo. Tikrai nenutiko, kad pastojau ir štai – staigmena“, – aiškina moteris.
Ugnius yra Vilijos sūnus iš pirmosios santuokos. Su dabartiniu vyru Vilija susituokė, kai pirmagimiui buvo 15-ka. Trejus metus su vyru Deimantu moteris svarstė, ar ryžtis dar susilaukti vaiko.
„Vyras kūdikio norėjo nuo pat pradžių, tik man tas svarstymas užtruko: galvojau, ar tikrai noriu antro, o bene svarbiausias klausimas buvo – ar sugebėsiu abu vaikus mylėti vienodai. Galvoti vėl apie palutes, apie nemigos naktis, maitinimus, kai vyriausiajam tuoj 18-ka, nėra taip paprasta, todėl, kaip jau ir minėjau, tarėmės visi, kokia ta mūsų šeima nori būti.
Ugnius visad norėjo sesės ilgais juodais plaukais, tačiau taip išėjo, kad gavo brolį. Vilija Ugnių gimdė 20-ties, o Jorį – beveik 38-erių. Dabar vyresnėliui – 29-eri, o jaunėliui – 11-a.
„Kai dabar į juos žiūriu, galvoju: būčiau jauna, gimdyčiau penkis. Net ir tada, kai laukiausi Jorio, niekada negalvojau, ar mano amžius tinkamas, kiek man bus po dvidešimties, kai jau Joris užaugs.
Taip, kai važiuodavau į klinikas tikrintis, matydavau, kad esu bene vyriausia tarp visų nėščių moterų. Tais laikais vyresnio amžiaus nėščioji nebuvo jau toks dažnas reiškinys. Dabar viskas kitaip. Juk kai pagalvoju, mano mama tapo močiute 36-erių, o aš šiek tiek vyresnė antrąkart tapau mama“, – pasakojo V.Tarulienė.
Buvau studentė, bet neėmiau jokių akademinių. Jaunystė savo daro – viską galima ištverti
Studijas baigė su vaiku ant rankų
Moteris mano, kad prieš 30 metų merginos tikrai brandžiau galvodavo apie motinystę ir atsakomybę nei šiuolaikinis jaunimas. „Manau, kad mes buvome labiau užgrūdinti. Dabartiniai dvidešimtmečiai su užgriuvusiai tėvystės rūpesčiais kažin ar susidorotų – tokie silpnesni, panikuojantys dėl smulkmenų atrodo“, – sako Vilija.
Moteris tikina, kad veikiausiai jos „užsigrūdinimui“ įtakos turėjo šeima. „Buvau jauniausia, sesuo 10-čia metų vyresnė, brolis – 8-eriais. Prižiūrėjau keturis vaikus – du brolio, du sesers, be to, aštuntoje klasėje po pamokų dirbau aukle. Taigi vaiko auginimas man nebuvo jokia naujiena. Nejutau nei baimės, nei panikos.
Nors pirmą kartą gimdžiau 20-ties, labai džiaugiausi motinyste. Nėštumas nebuvo lengvas, nuolat ligoninėje gulėdavau dėl gresiančio priešlaikinio gimdymo, bet nieko – per sesiją pagimdžiau. Buvau studentė, bet neėmiau jokių akademinių. Jaunystė savo daro – viską galima ištverti“, – prisimena moteris.
Vilija sukūrė šeimą anksti. Po vidurinės įsidarbino prekybos bazėje, neakivaizdžiai studijuoti nusprendė prekių žinovo specialybę. Po dvejų metų susilaukė sūnaus Ugniaus.
„Kol mokiausi, vaiku pasirūpindavo vyras. Tokie laikai buvo – blokada, bedarbystė, gyvenom tik iš mano motinystės išmokos. Grupiokės, atsimenu, eidavo valgyti, o aš – ne. O už ką? Taip su vaiku ant rankų ir diplominį parašiau, ir jį apsigyniau. Sunkiai vertėmės, bet kažkaip išgyvenom“, – prisiminimais dalijasi Vilija.
Neleido pirmagimio į darželį – vežiodavosi į Lenkiją
Atėjo metas Ugniui eiti į darželį, bet šis jam nepatiko. „Darželis buvo šalia namų, tai kartą per pietų miegą vienom giedrytėm per balas parėjo namo ir paprašė gailiai: „Mamyte, nebevesk manęs daugiau į darželį…“ Ir, žinokit, nebevedžiau.
Per sunkmečius verslavau: porą metų važinėjau į Latviją – iš ten veždavausi apatinį trikotažą, o paskui – į Lenkiją: į ten – su alkoholiu, cigaretėm, atgalios – su mėsa ir buitinėm prekėm, o vaikas – su manim, ant galinės automobilio sėdynės“, – tokią motinystę atsimena moteris.
Dabar Ugnius turi savo nedidelį verslą. Vilija juokauja, kad „vaikas gimė su mašinyte rankoj“ – nuo pat mažens domėjosi automobiliais, per juos susipažino su spalvomis bei skaičiais. Gal iš tiesų įtakos padarė tos nuolatinės kelionės į Lenkiją?
Viena pakuotė sauskelnių – visoms mamoms
Kaip atrodė ta motinystė prieš beveik 30 metų? „Atsimenu, sauskelnės buvo brangios. Į Prienų vaistinę atveždavo vieną pakuotę, o mes, visos mamos, jį pasidalindavom – kad galėtume vaiką į lauką išnešt ar pas daktarą nuvest.
Kai auginau Ugnių, menkiausia sloga atrodydavo baisinga liga, o jei viduriuodavo, imdavausi už galvos, kai ten, kaip pasirodydavo, tik dantys dygsta... Gal ir vaikas neramus būdavo labiau ne dėl konkrečios priežasties, o kad pati stresuodavau.
Su Joriu buvau ramesnė, gal labiau savimi pasitikėjau, elgiausi protingiau ir užtikrinčiau. Viskas buvo kitaip.
Atsimenu, Ugnius sirgo, teko vieną namuose palikti, kol dirbsiu. O vaikas sugebėjo duryse raktą skersai palikti... Teko duris laužti, nes nemokėjo atsirakinti. Esu ir per balkonus į antrą aukštą lipus... Visokia ta motinystė buvo, kai mobilių telefonų neturėjom, o ir tas paranojos laipsnis jaunystėj didesnis. O štai su Joriu tokių nutikimų jau nebuvo.
Dėl to nepritekliaus auginant Ugnių buvau sau pasakius: kai jau antrą vaiką auginsiu, jis turės viską. Ir turėjo. Bet dabar galiu užtikrintai pasakyti – rankinis darbas yra brangiausias. O kas iš tų gražių gultukų? Čia gal tik mūsų, suaugusiųjų, įsivaizdavimas, kas yra svarbu, čia tik mes norim visko gražaus ir naujo, bet vaikams ne gultukai ir barškučiai yra svarbiausia, o tėvų meilė, šiluma bei artumas. Žodžiu, viskas, kas telpa sąvokoje „šeima“ – saugumas, supratimas, išklausymas, palaikymas. Tai yra vertybė – to negausime net prabangiausiuose salonuose.
Štai Ugnius jau išėjęs gyventi atskirai, bet mūsų santykiai šilti, žinome, kas vyksta vienas kito gyvenime. Kai jis paauglys buvo, tekdavo ir iki pusės penkių ryto kalbėtis, atvirauti, aiškintis... Žinot, visokios meilės ir panašiai.
Nesvarbu, kad miego trūkdavo, tačiau per tuos pokalbius iki paryčių smarkiai ūgteli ir vaikai, ir tėvai, ryšys sutvirtėja, kai vaikai žino, kad gali viską pasisakyti, ir tėvai stengsis suprasti, palaikyti. Būtent tai yra šeima“, – sako Vilija.
Studijavo Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute
Su Vilijos vyro šeima – irgi įdomūs sutapimai: Deimanto tėvų amžiaus skirtumas toks pat, kaip Deimanto ir Vilijos, šešeri metai, o uošviai Deimanto susilaukė būdami tokio pat amžiaus, kaip ir Vilija su Deimantu, kuomet jiems gimė Joris.
Nors jau treji metai šeima gyvena be Ugniaus, Joris labai ilgisi brolio, visuomet laukia jo atvažiuojančio. „Ugnius Joriui yra autoritetas, nes žino – visada pagelbės, užstos, pasirūpins. Vyresniojo nuomonė mažyliui labai svarbi.
Manau, kad vaikus auginame ne tam, kad įkinkytume juos į darbus. Jie privalo turėti savo gyvenimą.
Ir augindama jutau Ugniaus rūpestį – visad pasiūlydavo man pailsėti. Grįžęs iš mokyklos sakydavo: „Mamyte, pabūsiu su Joriu, eik pasivaikščioti.“
Tačiau niekada Ugniaus siūloma pagalba nepiktnaudžiavau. Gal mano asmeninė patirtis vertė mane taip elgtis? Pati auginau sesers ir brolio vaikus, todėl nelabai norėjau perkelti savo pareigų naštą kitam. Manau, kad vaikus auginame ne tam, kad įkinkytume juos į darbus. Jie privalo turėti savo gyvenimą.
Ar skirtingi broliai? Taip, labai: Ugnius, kaip jau sakiau, yra pakvaišęs dėl automobilių, o Joris linkęs į kūrybą, lanko meno mokyklą – dainuoja, groja gitara, skambina pianinu, dalyvavo „Muzikos talentų lygoje”, įvertintas tarptautiniuose konkursuose. Joris penktokas, po pamokų, vežioju jį į repeticijas, užsiėmimus”, – apie šeimos gyvenimą pasakoja Vilija.
Moteris sako, jog dabar ji trokšta tik ramaus ir sėslaus, anot jos, „nematomo gyvenimo“. Ir priežastis yra –11 metų dalyvavo politiniame gyvenime, studijavo VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI).
Vilija atvira – politika buvo nelengvas išbandymas, kuris labai daug ko išmokė: patylėti, pakentėti, nusivalyti purvą ir eiti toliau. Tačiau po vienų rinkimų Vilija pasakė – nebenoriu daugiau – ir išėjo.
Tačiau tai paliko žymę. „Dabar gyvenu ramiai, kaip vadinu, pasislėpus. Man gerai mano artimoje šeimoje. Ko daugiau bereikia, kad būtum laimingas?“ – retoriškai klausia Vilija.
Apie meilės ir lytėjimo galią
Apie laimę šeimoje moteris užsimena ne atsitiktinai. „Šeima – mano turtas, mano džiaugsmas. Geriausiai jaučiuosi su savo artimais ir mylimais žmonėmis.
Mes užaugome tokie šalti vaikai. To meto tėvai mūsų neglaudė, neglostė, nebučiavo, nesakė, kokie mes brangūs, protingi, kaip jie mumis didžiuojasi. Tokie laikai buvo, kai meilė ir švelnumas buvo laikomi silpnybe. Todėl tą meilę savyje reikėjo patiems užsiauginti. Gal dėl to aš ir savo vaikams tiek jos skiriu? Šeima juk yra kumštis, visi laikosi drauge – ar lengva, ar sunku.
Atsimenu, su savo vaikais žaisdavau „kalėjimą“ – kai suspaudi glėby ir nepaleidi, nors tas pagautas muistosi. Vaikams taip patikdavo!.. Net ir tada, kai laukiausi Jorio, Ugnius jau buvo paauglys, bet vis tiek to artumo jam reikėdavo, bėgdavo gauti tą „kalėjimo“ glėbį...
Su savo tėvais niekuomet nekalbėjau apie asmeniškus dalykus, savo išgyvenimus, nebuvo tokio artimo ryšio. O kai man sakė, kad nieko gero nebus, kad persistengiu su savo vaikais, dabar galiu pasakyti – ne, nepersistengiu, neturėjau ir neturiu dėl vaikų jokių problemų. Džiaugiuosi ryšiu su abiem. Nes meilė daro stebuklus“, – atvirauja Vilija.
