Lietuvoje prasidėjus nuotoliniam mokymui, šeimos ėmė netenkinti pamokų kokybė. Vilniečių šeima įžvelgia ir problemą – nors Švietimo, mokslo ir sporto ministerija nedraudžia parengiamosios klasės vaikų ugdyti namuose, tačiau tada vaikas „prapuola“ iš mokinių registro. Taip pat neaišku, kaip turi būti skaičiuojamos ugdymo valandos, kurių reikia vaiką perkeliant į kitą klasę.
R.Reimerio šeimos gyvenimas ir dienotvarkė dabar gerokai pasikeitę. Nors jie su žmona visu krūviu dirba savo darbus, šešias valandas per dieną skiria septynmečio sūnaus ugdymui, įskaitant ir sportavimą.
„Mes su žmona pasidaliname po 3 valandas per dieną. Apie 7 valandas mums dar lieka laiko dirbti savo darbus, dėkinga tai, kad abu karantino darbus dirbame namuose. Mūsų diena labai pailgėjusi. Antra vertus, daugiau laiko yra ir bendravimui su vaikais“, – 15min GYVENIMUI sakė R.Reimeris.
Netenkino mokymo kokybė
R.Reimerio sūnus lankė privačią mokyklą. Šiemet jis baigs parengiamosios klasės kursą.
„Parengiamoji klasė – tai nei mokykla, nei darželis. Tačiau vaikai mokosi, yra jų atsakomybės, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos patvirtintos metodikos, kaip turėtų vykti toks mokymas.
Paskelbus karantiną, nuo kovo vidurio sustojo fizinis ugdymas. Laukėme veiksmų iš mokyklos, jie parengė planą, kurį žadėjo pristatyti per dvi savaites, nes situacija visiems buvo netikėta“, – sakė vilnietis.
Dvi savaites vaiko užimtumu rūpinosi tėvai, o praėjus šiam laikui sako supratę, kad mokykla yra nepasirengusi tęsti mokymo.
Mokytoja vaikams siųsdavo internete rastas ir skenuotas užduotis, o kai kurias iš jų buvo sunku įskaityti dėl prastos dokumentų kokybės. Antra vertus, tokių užduočių rasti internete nėra sunku ir tą gali padaryti patys tėvai.
Mokytoja siųsdavo skenuotas užduotis, o kai kurias iš jų buvo sunku įskaityti dėl prastos dokumentų kokybės.
Per dieną mokytoja su vaikais nuotoliniu būdu bendraudavo apie pusvalandį, tad vienam vaikui ji skirdavo vos kelias minutes laiko.
„Ir bendravimas buvo apie nieką: nebuvo nei nuoseklumo, nei metodikos, nei kokybiško turinio. Į kritiką jokios reakcijos nebūdavo, tik pasakoma: supraskite, kad ir mums, kaip įstaigai, sunku“, – pasakojo vyras.
Kalbėdamas apie tai, kodėl nepavyko rasti bendros kalbos su mokykla, R.Reimeris sako apie tai kalbėjęs ir su kitais tėvais, kurių vaikai mokosi vyresnėse klasėse. Mokyklos pozicija buvo šalta ir priešiška neigiant, kad ugdymo procesas ir kokybė yra neužtikrinami.
„Kaip supratome, raktinis trukdis yra pats mokytojas, kaip asmuo. Kaip jis mato pasikeitusias galimybes, iššūkius? Kitose klasėse mokytojai lengvai perėjo į virtualią erdvę, jie suprato, kokie yra iššūkiai, juos išaiškino tėvams, kalbėjo, kaip bus toliau, ką galima spręsti, o ko greičiausiai išspręsti nepavyks. Visiems buvo ramu. Mūsų atveju to ir trūko“, – pasakojo vyras.
Mokyklai tėvai siūlė įsigyti mokamo turinio, kurio yra internete ir kurį perka taip pat ir valstybinės mokyklos. Tačiau mokykla į tokius siūlymus taip pat nesureagavo.
Mokymo programa nėra sudėtinga
Už savo teikiamas paslaugas mokykla sumažino įmokas – tėvams pranešta, jog mokėti reikės 20 proc. mažiau.
„Mes supratome, kad turime patys dirbti su savo sūnumi ir mokėti mokestį. Tai pasirodė visiškai neracionalu. Supratome, kad variantas yra mums patiems prisiimti didesnę atsakomybę, mes patys turime užtikrinti ugdymą.
Pasvarstėme, kad iki mokslo metų pabaigos liko du mėnesiai, per kuriuos karantinas greičiausiai nesibaigs. Pasidarė gaila lėšų, kurias mes mokėtume už absoliučiai nesuprantamą dalyką.
Tada iš Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos pasiėmėme mokymo programų gaires, sudėliojome programą, ko turi mokytis vaikas. Ji nėra labai sudėtinga. Kiekvienas tėvas ar mama, turintys išsilavinimą, gali suteikti vaikui tas žinias“, – sakė R.Reimeris.
Šeima sūnui nupirko pratybas, sugalvojo įvairių papildomų dalykų, atrado sporto užsiėmimus, kuriuos nuotoliniu būdu veda karatė treneris bei pati šeima, taip pat pasinaudojo Kembridžo universiteto metodika, sukurta mokytis anglų kalbos. Pasak R.Reimerio, į sūnaus ugdymą jie su žmona bando žvelgti kūrybiškai, vadovaujasi savo susikurta dienotvarke.
„Ir ėmėmės patys tą daryti, suprasdami, kad teks skirti nemažai laiko. Keičiamės. Kai dirba žmona, aš mokau, kai dirbu aš – ji. Sūnus gauna ir savarankiškas užduotis.
Nors mums krūvis yra padidėjęs, tačiau juk prasidėjus nuotoliniam mokymui jis padidėjo visiems tėvams. Tėvai, ypač auginantys tokio amžiaus vaikus, negali nuo to atsiriboti“, – teigė R.Reimeris.
Bendravimas – vienas iš vaiko poreikių
Prieš priimdami sprendimą mokyti sūnų namuose, tėtis ir mama išklausė septynmečio sūnaus nuomonės.
„Mes klausėme: ar tu jautiesi, kad mokaisi; ar vyksta užduočių atlikimas? Jam taip pat neatrodė, kad tie dalykai yra. Mes paaiškinome, kas laukia pradėjus mokytis namuose, klausėme, ko jis pats norėtų. Pavyzdžiui, sūnus norėjo fizinio aktyvumo“, – sakė R.Reimeris.
Kalbėdamas apie kylančius iššūkius mokantis namuose, R.Reimeris įvardijo, jog vienas iš jų – palaikyti ritmą, režimą.
„Tai yra būtinas metodinis dalykas. Yra valandos, ir tomis valandomis turi vykti pamokėlės, tarp jų – pertraukos. Tai namuose sunku užtikrinti. Tačiau sūnus suprato, prisitaikė ir teigiamai reaguoja“, – kalbėjo pašnekovas.
Vaikui mokantis namuose turi būti patenkinimas ir dar vienas poreikis – bendravimo. Pasak R.Reimerio, tai – labai svarbu: „Mes vakarais leidžiame jam susiskambinti Skype, Zoom programomis su buvusiais bendraklasiais. Jie gali pakalbėti apie savo dieną, apie savo žaidimus. Yra ir lengvo bendravimo, vaikai pasidalina savo dienos įspūdžiais.“
Nutraukus sutartį vaiko nebelieka mokinių registre
Kalbėdamas apie vaiko mokymą namuose R.Reimeris akcentavo, jog ministerija parengiamosios klasės vaikų nedraudžia ugdyti namuose.
„Prieš priimant šį sprendimą aš parašiau Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai, paklausau. Jie išaiškino, kad jokiais būdais nerekomenduoja kaip nors elgtis, tik tiesiog pateikia informaciją. Mes su žmona šią informaciją perskaitėm kelis kartus ir supratome, kad parengiamojoje klasėje galima mokyti vaiką namuose, kad tai leidžiama.
Jei mes nutraukėme sutartį su mokykla, sūnus yra išbrauktas iš mokinių registro. Tad ir vėl nežinau, kaip bus rudenį, kai jis eis į pirmąją klasę?
Yra reikalingas tam tikras skaičius valandų, kurį reikia surinkti. Tad dalį tų valandų sūnus jau turės iš mokyklos, dalį valandų turime garantuoti mes.
Tačiau kaip yra Lietuvoje? Nėra jokios sistemos, kaip mokymo namuose valandas reiktų apskaičiuoti. Nebent mes sakysime, kad mes ugdėme ir tos valandos gali būti įskaičiuotos? Kol kas aš neįsivaizduoju, kaip tai suveiks sūnui einant į kitą klasę.
Yra dar viena aplinkybė. Visi mokiniai, kai jie mokosi, patenka į mokinių registrą, į kurį vaiką įtraukia pati mokymo įstaiga. Jei mes nutraukėme sutartį su mokykla, sūnus yra išbrauktas iš mokinių registro. Tad ir vėl nežinau, kaip bus rudenį, kai jis eis į pirmąją klasę?
Man atrodo, kad sūnus pirmai klasei bus geriau pasirengęs, nei mokykla būtų sugebėjusi jį parengti. Raginčiau ministeriją šiuos klausimus išspręsti. Manau, kad bus ir daugiau tėvų, kurie turės galimybes mokyti vaikus namuose. Jei į šiuos klausimus ministerija atsakytų, tuomet drąsiau jaustųsi ir tėvai“, – sakė R.Reimeris.
