– Dekane, ką jums pačiam reiškia Tėvo diena? Kokių turite su šia diena susijusių prisiminimų?
– Savo tėvą prisimenu dažnai ir pagalvoju, ką jis būtų pasakęs, kaip būtų elgęsis vienoje ar kitoje situacijoje. Tėvo dienos minėjimas susijęs su ypatinga meile ir ilgesiu. Jau ilgą laiką ši diena man reiškia Tėvo kapo aplankymą ir pabuvimą kartu mintimis.
Mano vaikystė praėjo sovietiniais laikais, tuomet tokios dienos neminėdavome. Na, o dabar, prisiminimai apie Tėvo dieną labai šviesūs ir susiję su tuo, kad pats esu tėvas, mano vaikai kasmet anksti ryte pradžiugina pasveikindami malonia staigmena.
– Mūsų tėvų atminimas lieka mumyse visados – garbingai jį nešame per savo gyvenimą. Ką šiandien norėtumėte pasakyti savo tėvui?
– Tėvo netekau gana anksti – sunki liga nutraukė jo gyvenimą sulaukus 60 metų; tais metais man gimė sūnus. Mano tėvo gyvenimas buvo nelengvas – jį augino seneliai, vėliau jo teta, o būdamas paauglys „išėjo“ į savarankišką gyvenimą.
Liko daug kas nepakalbėta, nepasidalinta mintimis, o svarbiausia, niekada nepadėkojau už man suteiktą galimybę pabūti šioje Žemėje ir patirti, kas tai yra gyvenimas su visomis spalvomis ir atspindžiais. Belieka tik mintimis pabūti su juo, dėkoti, apsikabinti ir patylėti.
– Pats esate dviejų vaikų tėtis. Ar pasikeitė pasaulis tapus tėčiu?
– Turiu sūnų ir dukrą. Sulaukus savo vaikų, gyvenimas įspūdingai pasikeičia – tampi atsakingas už juos, už jų gyvenimo pradžią. Įsijungia rūpinimosi instinktas – galvoji, kaip jiems seksis, kaip bus toliau, o jeigu suserga, juk nei vienas vaikas to neišvengia, tai jau visai neramu ir stengiesi visais būdais padėti, palengvinti ligos kančią.
– Jūsų manymu, sunkiau būti mažų, ar suaugusių vaikų tėčiu ir kodėl?
– Tėvu savo vaikams išlieki visą gyvenimą, ir visiškai nesvarbu, kokio amžiaus yra vaikai. Sunkumas būti tėvu, manyčiau, yra gana sąlyginis. Kol vaikai maži yra vieni rūpesčiai: dygsta pirmasis dantukas, skauda pilvuką, nenori miegoti naktį, suprastėja apetitas, suserga peršalimo liga. Bet žinai, kas viskas eina į priekį, vaikas auga, stiprėja, pradeda vaikščioti, kalbėti ir šie pasiekimai atperka nemigo naktis, nerimą.
Kai geriau pagalvoji, tų sunkumų net nebuvo, tik įspūdinga (dažnai ir labai maloni!) gyvenimo patirtis.
Su vaiko atėjimu į pasaulį įgyji tiek daug naujų patirčių: pirmas savo kūdikio paėmimas ant rankų, pirmas sauskelnių pakeitimas, pirmos maudynės ir pan. Visa tai atperka laikinus sunkumus. Kita vertus, kai geriau pagalvoji, tų sunkumų net nebuvo, tik įspūdinga (dažnai ir labai maloni!) gyvenimo patirtis, kuri gali pasikartoti arba ne.
Suaugę vaikai yra suaugę žmonės su savo mintimis, siekiais, bet, kaip minėjau, nepriklausomai nuo jų amžiaus, jie visą gyvenimą išlieka vaikais savo motinai ir tėvui. Ir toliau jų gyvenimas, nepriklausomai nuo amžiaus, tėvams išlieka svarbus. Vaikai palaipsniui tampa nepriklausomi, bet jų rūpesčiai ir sunkumai yra ir tėvų širdies skausmas ir, jei tik yra galimybės, visuomet stengiesi padėti, patarti.
– Kokios svarbiausios tradicijos jūsų šeimoje? Kokius dalykus, išmoktus iš savo tėvų, perdavėte / siekiate perduoti savo vaikams?
– Mano šeimoje visuomet buvo pagarba, tolerancija vienas kitam. Labai norėčiau, kad ir mano vaikai visuomet jaustų pagarbą žmogui, toleranciją kitų nuomonei, būtų empatiški.
– Kokią matote savo vaikų ateitį, ar esate laimingas jų gyvenimo kelio pasirinkimu?
– Sūnus pasirinko mediko kelią. Jo noras būti gydytojų pasireiškė nuo mažų dienų. Būdamas pradinuku jau kalbėjo, kad nori būti chirurgu, ir to sistemingai siekė.
Ar aš laimingas, kad pasirinko tokį kelią? Atvirai pasakysiu – taip. Jo pasirinkimas reiškia, kad ateityje mus sies ne tik tėvo-sūnaus ryšys, bet ir profesinė bendrystė. Dukra šiemet baigia gimnaziją ir yra apsisprendimo kelyje, kur toliau eiti, kokią studijų programą rinktis. Šiuo atveju galiu tik patarti, bet pasirinkimą padarys pati. Koks jis bebūtų, aš ją visuomet palaikysiu.
– Ar šeimoje kalbate apie darbą? Šešerius metus jūsų sūnus studijavo Medicinos fakultete, kuriam vadovaujate. Gal sulaukėte iš jo pastabų? O gal šios aplinkybės jums leido fakultetą pamatyti „kitomis akimis“?
– Žinoma, kaip galima nekalbėti apie darbą, juk jis sudaro gana nemažą gyvenimo dalį. Be abejo, sūnus, studijuodamas Medicinos fakultete, neretai pasakydavo, kokie yra pedagoginio proceso nesklandumai, kuo studentai nepatenkinti, ką, jų manymu, reikėtų daryti kitaip. Dažniausiai išsakyti pastebėjimai buvo logiški ir taiklūs.
Studentai yra mūsų bendruomenės dalis ir jų nuomonė yra labai svarbi! Tokie pokalbiai ir pasidalinimai man pačiam leido susidaryti visapusišką įspūdį, kaip realiai vyksta studijų procesas mūsų fakultete.
– Kas yra sunkiau: auklėti vaikus ar vadovauti VU Medicinos fakultetui?
– Vienareikšmiai galiu atsakyti – vadovauti VU Medicinos fakultetui. Fakultetas labai didelė šeima, kurioje daug šeimos narių, kiekvienas jų su savo mintimis, idėjomis, susiformavusia pasaulėžiūra, gyvenimo stiliumi ir elgesiu. Ir visus reikia bandyti suprasti, priimti tokius, kokie yra.
– Dažna nuomonė, kad įstaigos vadovas, tam tikra prasme, yra tarsi visų darbuotojų „tėvas“, turintis pagirti ir pabarti, kartais priimti sunkius sprendimus. Taigi klausimas – ar tėvystė „veža“?
– Įstaigos vadovo pareiga – įsiklausyti, suprasti ir padėti kiekvienam bendruomenės nariui, o po to priimti sprendimą. Barti ar šaukti – ne mano darbo stilius. Aš visuomet tikiu, kad diskutuojant, kalbantis su kolegomis, galima išspręsti visas atsiradusias problemas, ar kylančius bereikalingus ir niekur nevedančius ginčus. Na, o puikiai atliktas darbo užduotis – visuomet smagu pagirti ir padėkoti.
Taigi, tėvystė visais atžvilgiais yra įdomi gyvenimo patirtis ir tikrai „veža“.
Simonas Utkus apie savo tėvą: „Jo kantrybė ir pakantumas – neišsenkantys“
Tėvo diena – tai dar viena puiki proga pabūti kartu su visa šeima ir šiek tiek daugiau dėmesio skirti tėčiui. „Ši šventė, ne mažiau svarbi, nei bet kuri kita. Tėtis man – ypatingas žmogus. Jis niekada nepamokslauja, nepakelia balso, nepriekaištauja“, – sako S.Utkus.
Anot Simono, tėčio auklėjimas pasireiškia ne moralizavimu, o savo paties rodomu pavyzdžiu: „Tikriausiai todėl man niekada nekilo pagunda vartoti alkoholį ar rūkyti. Norėjau išmokti, kaip tėtis, visada tvirtai pasakyti „ne“. Už tai tik dar kartą noriu padėkoti.“
Paprašytas papasakoti įsimintiniausią jųdviejų su tėčiu nutikimą, Simonas buvo atviras: „Tikriausiai, įsimintiniausias abiejų nuotykis – vairavimo pamokos. Kentėjo ne tik jo automobilis, bet ir mūsų ausys (dėl pastovaus aplinkinių pypsėjimo). Vieną kartą nesugebėjau pravažiuoti sankryžos net iš 5-ojo karto, bet ir šioje situacijoje tėtis išliko ramus. Jis turi labai daug gerų savybių, bet jo kantrybė ir pakantumas – neišsenkantys.“
Tėvo pavyzdys padarė stiprią įtaką pasirenkant studijas. „Tiek tėtis, tiek močiutė man nuo mažų dienų – geriausi gydytojų pavyzdžiai. Nesąmoningai visada norėjau būti panašus į tėtį, bet pasirinkti gydytojo profesiją visgi nusprendžiau pats“, – sako šeštakursis.
Supratus, kad nėra nieko įdomiau už medicinos mokslus, pasirinkti studijas jam buvo nesunku: „Mačiau kiek daug tėtis dirba – tai neišgąsdino, o tik paskatino dar labiau stengtis.“
Šių metų absolventas tikina, kad būti gydytoju paskatino noras padėti žmonėms ir faktas, kad neatrado įdomesnės ir paslaptingesnės srities. Tokią nuomonę apie medicinos studijas, anot Simono, suformavo specifinė tėčio literatūra apie įgimtas ir paveldimas ligas (su keistais paveikslėliais!).
Be to, vaikinas dar lankydamas mokyklą spėjo pamatyti gydytojų darbą ligoninėje „iš arti“: „Turėjau galimybę kartu su jaunųjų medikų būreliu stebėti įvairias operacijas. Kadangi egzaminus išlaikiau labai gerai, o apie nieką kitą net nesvarsčiau – pirmasis žingsnis link medicinos buvo sėkmingas.“
Sėkmingi buvo ir visi kiti žingsniai, nes šiemet būsimasis gydytojas jau baigia vientisąsias medicinos studijas. Paklaustas, ar studijų metu jautė išskirtinį dėmesį dėl pavardės, Simonas prisipažįsta, kad dėmesio buvo, tik „sunku pasakyti, dėl ko“.
„Buvau kurso seniūnas – tekdavo daug bendrauti ir spręsti įvairius organizacinius klausimus, atsidurti įvykių sūkuryje. Atstovaujant tiek kursą, tiek save asmeniškai, visada svarbu pasitempti ir nieko nenuvilti. Kaip man sekėsi? Tikriausiai to reiktų paklausti mano dėstytojų, – sako absolventas, šiuo metu laukiantis baigiamojo egzamino rezultatų ir diplomų teikimo šventės. – Įveikta labai daug, todėl džiugu bus gauti įvertinimą už visas 6-erių metų pastangas. Žinoma, smagu diplomą gauti iš brangiausio žmogaus – tėčio. Jį ne tik myliu, bet ir gerbiu. Tikiuosi, kad jis manimi pelnytai didžiuosis.“
Sėkmingai pabaigtos studijos puiki dovana tėvams. Ko dar Simonas palinkės savo tėčiui Tėvo dienos proga? „Jau metus laiko sunkiai serga jo mama, tad tėčiui tenka didžiulis rūpestis, ją slaugant ir prižiūrint. Norėčiau palinkėti stiprybės ir ištvermės!“, – linki S.Utkus.
