Profesorius pasakoja, kad internetas palengvino intymių poreikių tenkinimą, todėl vyrams, kuriems pornografija pasiekiama per keletą minučių, įsipareigoti šeimai ir vienai partnerei tampa vis sunkiau. Motyvacijos kuriant ilgalaikius intymius ryšius atranda retas. Iš JAV kilęs mokslininkas Lietuvoje santykius tyrinėja pastaruosius porą metų. Anot jo, lietuvių ir amerikiečių požiūris į santykius ir draugystę drastiškai skiriasi.
– Pasakykite, profesoriau, kokie pagrindiniai skirtumai tarp to, kaip myli lietuviai ir kaip santykius kuria amerikiečiai?
– Pirmiausia, vertėtų pakalbėti apie draugystę. JAV požiūris į draugą yra visiškai kitoks nei Lietuvoje. Kadangi Amerikoje daugelis gyventojų nuolat kraustosi į skirtingas vietas, kelis kartus su žmogumi nuėjus į kavinę, jį jau gali vadinti savo draugu.
Lietuvoje, kadangi dauguma vienoje mokykloje mokosi nuo pat vaikystės, artimai bendrauja su tais pačiais žmonėmis nuo mažų dienų, draugo samprata smarkiai skiriasi. Čia po poros susitikimų tokio statuso tikrai nepasieki. Lietuvoje susirasti draugą užtrunka žymiai ilgiau nei Amerikoje.
Tad kartu skiriasi požiūris ir į romantinius santykius. Pirmiausia, amerikiečiai poroje dažniausiai yra draugai ir tik po to romantiniai partneriai. Santykių, kurių pagrindas ne draugystė, o tik seksualinė ar romantinė trauka, ten yra labai mažai. Čia, kadangi draugo samprata yra kitokia, juo tampama per daug ilgesnį laiką. Taigi poros kuriamos aistros ir traukos pagrindu.
Pastebėjau, kad lietuviai po skyrybų, greičiausiai, dėl tos priežasties daug greičiau atsigauna nei amerikiečiai. JAV žmonės, net ir trumpiems santykiams pasibaigus, kartu praranda ir draugą, todėl atsigavimo procesas dažnai užtrunka gerokai ilgiau.
– Kokių dar skirtumų pastebėjote?
– Pastebėjau, kad Lietuvoje seni žmonės gyvena tarsi savo atskirame pasaulyje. Aišku, skirtumai tarp vyresnio amžiaus žmonių JAV ir Lietuvoje yra dramatiški. Amerikoje pas vyresnius žmones yra sukaupta didžioji dalis pinigų. Jie dažniausiai turi erdvius būstus, gyvena pasiturinčiai, todėl išėję į pensiją gali toliau mėgautis gyvenimiškais malonumais, nes jiems turi daugiau laiko.
Lietuvoje, man pasirodė, seni žmonės gyvena tarsi alternatyvioje realybėje. Na, sakykime, vien tai, kaip jie mato gyvenimą Vilniuje. Amžėjančių Lietuvos gyventojų realybė yra labai pragmatiška. Jie pasaulį mato per filtrus: kur pigiausia dešra, kur geriausi kiaušiniai, kur patogiausia nueiti į bažnyčią. Man, stebėtojui iš šalies, atrodo, kad Lietuvoje kitokie poreikiai vyresniems žmonėms neegzistuoja. Tačiau klystate manydami, kad senoliams seksas nebeįdomus. Dar ir kaip jiems tai rūpi.
Jie pasaulį mato per filtrus: kur pigiausia dešra, kur geriausi kiaušiniai, kur patogiausia nueiti į bažnyčią.
Svarbus ir bendravimas, be kurio kiekvienas žmogus lėtai miršta. Kanadoje pradėtas labai įdomus eksperimentas, kuris, panašu, pradeda teisintis. Tyrime dalyvaujančios jaunos šeimos įsikelia pas senesnius žmones gyventi į jų didelius, bet ištuštėjusius namus. Taip vyksta socializacija tarp kartų, jaunoms šeimoms išgyventi tampa daug ekonomiškiau, o senoliai jaučiasi mažiau vieniši. Manau, kad jūsų šalies vyriausybė taip pat turėtų daugiau pamąstyti apie didesnę amžėjančios populiacijos integraciją į visuomenę.
– Kodėl sakote, kad šeimos, kaip institucijos, ateitis yra nyki? Jai lemta keistis?
– Na, vertinant visus pokyčius, taip, deja, atrodo. Viską iš esmės keičia technologijos. Pabandykite pagalvoti – vyras, kuris anksčiau kurdavo ilgalaikius santykius su moterimi, prieš skirdamasis turėdavo įsivertinti porą dalykų. Pirmiausia – kur po skyrybų jis galės gauti sekso, antra – kur ir kaip jis susiras antrąją pusę. Tai padaryti iki interneto buvo tikrai sudėtinga.
Kokia situacija dabar? Besiskiriantis vyras visiškai nepergyvena, nes žino, kad per tris minutes gali susirasti tokių pornografinių fantazijų, kokių jam norisi ir pasitenkinti savo poreikius pačiam, tad spaudimas tuoktis dėl fizinių malonumų bent jau iš dalies išnyksta.
Be to, norint susirasti partnerę – tereikia užsiregistruoti internetinėje svetainėje ir ten greičiausiai pasipils pasiūlymų gausa. Žmonės nebemato prasmės tiek daug stengtis dėl monogaminių santykių, kuriuos kurti, kaip žino kiekvienas bandęs, tikrai nėra lengva.
Tenka mokytis priimti kitą žmogų, taikstytis su erzinančiomis jo savybėmis, ištverti nuobodulį, išleisti didžiąją dalį savo biudžeto bei laiko auginant vaikus. Anksčiau vaikų auginimas būdavo paprastesnis, daug padėdavo vyresnieji giminaičiai, be to, gerokai pigesnis.
Šiuo metu daugelis jaunų žmonių net nesiskiria. Ilgalaikių santykių jie paprasčiausiai nesukuria. Visuomenė tampa vis vienišesnė. Matote, kuo daugiau pasirinkimo, tuo sunkiau išsirinkti. Kaip tu gali būti tikras, kad partneris iš programėlės išties yra geriausias, jei taip arti visi kiti variantai?
– Kas laukia toliau?
– Vienas dalykas, ką išlaisvino internetas, – įvairiausios seksualinės alternatyvos. Tas pats nutiko ir JAV. Be to, tas pats pastebima ir Lietuvoje. Dabar čia homoseksualūs santykiai yra dažni, jų niekas nebeslepia. Žmonėms lengva vienas kitą atrasti.
Taip pat daugelis, suvokę, kad monogamija jų poreikių nebepatenkina, ieško kitų alternatyvų. Taip vis labiau populiarėja poliamorija, t. y. meilė daugiau nei vienam partneriui tuo pačiu metu.
Be interneto susirasti tokias bendruomenes ir partnerius jose labai sudėtinga. O dabar įsivaizduokime, kad jūs panorėjote tapti poliamore, ar bent jau apie tai sužinoti daugiau. Įvedėte užklausą internete ir už kelių minučių jūs jau jungiatės prie poliamorikus vienijančios grupės. Taip pat su BDSM, aseksualumu ir kitomis fantazijomis. Daug laisvės bei galimybių ieškoti ir savęs, ir bendraminčių.
– Tai, profesoriau, manote, kad šeimas pakeis poliamoriški santykiai?
– Aš ne Dievas, ateities nespėju, bet nemanau, kad poliamorija išstums monogamiją. Daugelis žmonių iš prigimties yra linkę į monogamiją, savo partneriu dalytis su kitais nenori, be to, vargti kuriant keletą santykių vienu metu yra pasiryžęs toli gražu ne kiekvienas.
Manau, kad žmonės kuo toliau, tuo labiau taps vienišesni. Aišku, nematau nieko panašaus, kas signalizuotų gimstamumo didėjimą. Jis, mano manymu, ir toliau taip pat mažės.
Manau, kad žmonės kuo toliau, tuo labiau taps vienišesni.
– Sakėte, kad moterims ši situacija yra labai nenaudinga...
– Taip. Moterys iš prigimties yra labiau linkusios kurti monogaminius, ilgalaikius santykius. Jos ieško įsipareigoti galinčių vyrų. Stiprioji lytis – priešingai. Užkariavimas, kaip ir atsakomybės vengimas, yra daugelio vyrų genuose. Pabandykite įsivaizduoti, kas atsitiktų, jei skelbimą apie tai, kad ieško seksualinės partnerės, įdėtų vyras. Į jį greičiausiai atsiliepusių nebūtų. Na, o analogiškoje situacijoje – jei moteris įdėtų skelbimą, kad ieško seksualinių nuotykių, greičiausiai, atsiliepusių būtų šimtai.
Vyrai internete leidžia sau būti grobuonimis ir kol kas nematau jokių prošvaisčių, kad situacija keistųsi. Kinta santykių kūrimo realybė. Tiesa, vieną išeitį matau. Galvoju, kad netolimoje ateityje žmonės vis labiau pradės burtis į artimas bendruomenes. Pavyzdžiui, toks gyvenimo būdas sparčiai populiarėja Švedijoje ir Norvegijoje. Teko girdėti ir apie taip gyvenančius ir Lietuvoje.
Gyvenant bendruomenėje, paprasčiau auginti vaikus, mažesnis spaudimas iš aplinkos antrosioms pusėms, todėl būtų paprasčiau išvengti skyrybų. Tad, galbūt tai ir yra mūsų ateitis – grįžimas prie ištakų – gyvenimo artimose bendruomenėse.
