Pasaulyje susidomėta XX amžiaus pradžioje
Renginyje „Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje 2019“ pristatytame pranešime „Gyvenimas be vaikų: vienos moterų kartos patirtys“ M.Gedvilaitė-Kordušienė kalbėjo apie tai, ką reiškia moteriai gyventi be vaikų. Ji nurodė, jog moksliniame diskurse šį klausimą imta kelti XX a. pradžioje.
„Amerikietė sociologė Margaret Movius yra pasakiusi, kad bevaikystė – ką ji įvardijo laisve nuo vaikų – galėtų būti kaip galutinis moters išsilaisvinimas. Ką reiškia būti be vaikų? Tai reiškia, kad nuo tavęs nuimama didžiulė neapmokamo darbo našta, didžiulė buities našta; tu turi daugiau laiko, daugiau galimybių savirealizacijai, gali lygiaverčiai dalyvauti viešajame sektoriuje. Ji, žinoma, kalbėjo apie savanorišką bevaikystę“, – išskyrė mokslininkė.
Dominuoja pronatalistinis požiūris
Kita vertus, pasak M.Gedvilaitės-Kordušienės, net ir praėjus daug laiko nuo M.Movius išsakyto požiūrio apie pasirinkimą neturėti vaikų, ji atkreipė dėmesį, jog moteris, neturinti vaikų, neretai jaučiasi ta „kita“.
„Pavyzdžiui, kiek domėjausi amerikiečių moterų patirtimis, viena teigė, kad, kai žmonės jos paklausia, ar ji turi vaikų, ir ji atsako, jog ne, dažnai jie išreiškia tarsi užuojautą“, – dalijosi pranešėja. Ji teigė, jog daugumoje Vakarų visuomenių dominuoja pronatalistinis požiūris, ir Lietuva – ne išimtis.
„2008 metų Europos vertybių tyrimo duomenimis (naujesnių rezultatų neturime), klausimui, ar moteris yra visavertė tik turėdama vaikų, Lietuvoje pritarė daugiau kaip 50 procentų žmonių, gimusių iki 1980-ųjų. Su tuo sutiko daugiau nei trečdalis respondentų, gimusių po 1980 metų “, – nurodė M.Gedvilaitė-Kordušienė.
Tad, mokslininkės požiūriu, galima teigti, kad Lietuva yra stipriai pronatalistinė šalis. „Lietuvoje motinystė dažnai apibūdinama kaip natūrali, esminė moters patirtis. Be to, socialinėse medijose, žiniasklaidoje visuomet sužinosime apie tai, jei kokia įžymybė susilaukė palikuonių. Tu nuolatos esi atakuojamas tokiomis žinutėmis“, – pridūrė pranešėja.
Lietuvoje motinystė dažnai apibūdinama kaip natūrali, esminė moters patirtis.
Vykdomas tyrimas apie moterų patirtis Lietuvoje
Pranešimo metu mokslininkė taip pat pristatė jos ir kolegų dr. Linos Šumskaitės, Vaidos Tretjakovos, dr. Gražinos Rapolienės, Lukaszo Kryžowskio vykdomo projekto „Bevaikystė Lietuvoje“ rezultatus.
Projekto metu lyginti dviejų kartų moterų (27–49 metų amžiaus ir 50–71 m. amžiaus grupių) požiūriai į tai, ką joms reiškia, kad jos neturi vaikų, bei kokie naratyvai nuvedė prie tokių gyvenimo aplinkybių.
Renginyje M.Gedvilaitė-Kordušienė pasirinko pristatyti vyresnės kartos – 50–71 m. amžiaus – moterų požiūrį, nes, jos teigimu, tos moterys greičiausiai nebesusilauks vaikų ir gali įvertinti savo gyvenimo kelią.
Įprastai išskiriamos trys priežasčių grupės
M.Gedvilaitė-Kordušienė paminėjo, jog mokslininkai, kalbėdami apie bevaikystės priežastis, yra linkę išskirti tris veiksnių grupes: „Vienas tipas būtų savanoriška bevaikystė, kai moteris pati sąmoningai pasirenka, kad visgi nenori turėti vaikų. Kita veiksnių grupė būtų fiziologinės (medicininės) priežastys. Trečia – išorinės aplinkybės, kai vaikų nesusilaukiama, nes, pavyzdžiui, nesurandama tinkamo partnerio ir panašiai.“
Kita vertus, ji pridūrė, jog šios veiksnių grupės yra labiau konceptualios, nes, kaip rodo atliktas tyrimas Lietuvoje, moterų gyvenimai išties yra labai įvairūs.
Dažna priežastis – tinkamo partnerio nesusiradimas
„Pirmiausia, kalbant apie taip vadinamą išorinių aplinkybių nulemtą bevaikystės tipą, projekto metu kalbinant vyresnės kartos moteris paaiškėjo, kad dažna vaikų neturėjimo priežastis buvo ta, kad jos tiesiog nesusirado tinkamo partnerio; buvo tokių, kurios neteko partnerio ar partnerystei su vyru nepritarė tėvai.
Iš jų buvo girdimi tokie teiginiai, kaip „neprileidau tokios minties, paprasčiausiai jos net negalėjo būti“, „kaip netekėjusi, vos ne vos pragyvenanti moteris gali norėti vaiko“, „juk labai svarbu šeima, palaikymas“. Taigi labai dažnai įvardijama, kad pirma – šeima, po to – vaikai. Tarsi partnerio neturėjimas neduoda teisės auginti vaiko“, – analizavo M.Gedvilaitė-Kordušienė.
Anot jos, dalis moterų per interviu pateikė ir fatalistinių argumentų, kaip „Dievas nedavė“, „likimo taip nuspręsta“, „negalėjau padaryti jokių sprendimų, nieko negalėjau pasirinkti“.
Mokslininkė taip pat išskyrė dar vieną išorinių aplinkybių nulemtą bevaikystės atvejį: „Viena moteris sakė, kad sovietiniais laikais ji dar nežinojo feministinių idėjų, bet jai jos buvo artimos. Ji teigė, kad, norint būti santykiuose, moters vaidmuo turėjo būti pasyvesnis; ji būtinai ta, kuri yra lankstesnė, nuolankesnė, kai tuo metu vyras priima sprendimus. Ir jai tai buvo nepriimtina.“
Savanoriškos bevaikystės atvejų beveik nėra
Pranešėja toliau tęsė, kad daugybė kalbintų moterų kaip ir nejautė motiniško instinkto, bet tyrėjams susidarė įspūdis, kad būtų atlikusios „tą pareigą“, jei būtų reikėję.
Mat paprašius moterų įvardyti, ar tai – savanoriška bevaikystė, jos kategoriškai teigė, kad ne, kad tai dėl gyvenime susiklosčiusių aplinkybių.
„Tarsi gyvenimo kelyje tokio pasirinkimo moterims nebuvo, tarsi jos negalėtų norėti neturėti vaikų. Dėl to šioje kartoje savanoriškos bevaikystės atvejų mes praktiškai neturime – tokių sunku surasti“, – papildė M.Gedvilaitė-Kordušienė.
Moterys atranda atsvarą
Kalbėdama apie fiziologinius (medicininius) veiksnius, dėl ko moterys nesusilaukia vaikų, mokslininkė teigė, jog tendencijos atskleidžia ir sveikatos politikos trūkumus arba jos nebuvimą.
„Buvo atvejų, kai moterys pasakojo, kad, gydytojams išsiaiškinus, jog partneris yra nevaisingas, joms tiesiogiai buvo siūloma susirasti kitą vyrą kaip problemos sprendimą; kitos sulaukdavo kaip ir žeminančių pasiūlymų, neva, ar neturi kaimyno“, – detalizavo M.Gedvilaitė-Kordušienė.
Anot jos, įdomu tai, kad nemažai tų moterų dirba darbus, kurie yra susieti su vaikais, ir taip jos randa tam tikrą atsvarą.
„Viena moteris išsireiškė, kad „kaip man tų vaikų gali trūkti, aš su jais praleidžiu nuo ryto iki vakaro“. Kita teigė, kad „turbūt nėra nuostabesnio dalyko šiame pasaulyje nei vaikai, ir tai, kad jų neturiu pati, tai nieko nereiškia; su jais daug būnu“, – pateikė pavyzdžius mokslininkė.
Be to, analizuojant fiziologines bevaikystės priežastis, M.Gedvilaitės-Kordušienės teigimu, išryškėjo pasyvesnis vyrų vaidmuo: „Jei pora nesusilaukia vaiko, tai moterys yra tos, kurios mina kelius pas gydytojus, o vyrams sunkiau ryžtis.
Pasitaikė vienas gana skausmingas atvejis, kada paaiškėjus, jog visgi nevaisingas yra vyras, jis negalėjo to pakelti, pradėjo žeminti moterį, dėl ko galiausiai tie santykiai nutrūko. Beje, iš pradžių buvo kaltinama moteris, nes ji buvo dešimt metų vyresnė nei vyras.“
Analizuojant fiziologines bevaikystės priežastis, M.Gedvilaitės-Kordušienės teigimu, išryškėjo pasyvesnis vyrų vaidmuo.
Nulėmė ir kompleksinės priežastys
Kaip dar vieną veiksnių grupę, dėl ko lietuvės moterys nesusilaukia vaikų, M.Gedvilaitė-Kordušienė įvardijo kompleksines priežastis.
„Tai gali būti išorinių aplinkybių ir medicininės bevaikystės priežastys, kada, pavyzdžiui, santuoka sukurta vėlai, ir tik tuomet paaiškėjo, kad partneris yra nevaisingas. Kita kompleksinių priežasčių grupė yra gyvenimo kelio, psichologinės šeimos struktūros nulemta bevaikystė, kai moterys įvardijo, kad, pvz., netinkamas tėvų auklėjimas, augimas nepilnoje šeimoje turėjo tam įtakos“, – kalbėjo pranešėja.
Ji taip pat išskyrė dar vieną grupę moterų, kurioms vaikų turėjimas nebuvo svarbus klausimas, prioritetinė sritis: „Visgi jos kaip ir nepripažįsta, kad tai savanoriška bevaikystė, tiesiog teigia, kad visi gyvenimo kelio įvykiai sutapo su tuo, kad tai nebuvo labai svarbu. Pvz., viena aktyvi moteris, kuri realizavo save viešoje sferoje, teigė, kad nepastebėjo, kaip prabėgo laikas, gyveno, ir viskas.“
Požiūriai į bevaikystę skiriasi
Aptardama moterų vertinimą, kaip jos priima faktą, kad neturi vaikų, M.Gedvilaitė-Kordušienė paminėjo, jog nemaža dalis teigė, kad „niekaip nesijaučia“, „jaučiasi normaliai“ ir nepatiria jokio spaudimo iš aplinkos.
Be to, kaip sakė mokslininkė, tas moteris netgi stebina, kad aplinkiniai yra tarytum reaguojantys jautriau. Pavyzdžiui, viena teigė, kad niekam nebuvo įsipareigojusi gimdyti vaikų ir nemano turinti „kažkokį talentą, kurį reikėtų perduoti iš kartos į kartą“.
„Kita grupė moterų yra tos, kurios nurodė, kad šiuo metu tą faktą vertina neutraliai, bet visgi jaučia, kad anksčiau tai buvo jautresnis klausimas, – tęsė pranešėja. – Dar viena grupė – tai moterys, kurios jaučia prieštaringus jausmus. Jos teigė, kad, pvz., „viskas dabar gerai, bet vienatvė ėdė“, „jaučiuosi ir gerai, ir blogai“.
Taip pat išskirčiau mažesnę grupę moterų, kurios vis dar jaučia sunkesnius išgyvenimus, kurioms tai – skaudi tema. Jos teigė, kad, pvz., „kartais liūdnai jaučiuosi“, „iki šiol sunku susitaikyti“, „skaudina socialinė aplinka“.
M.Gedvilaitė-Kordušienė išskyrė ir, jos teigimu, „klasikinį“ moterų pasisakymą, jog „skauda širdį matant motinystės pavyzdžius aplinkui“.
Taip pat ji pridūrė, kad lietuvės moterys neįvardijo, jog dėl vaikų neturėjimo jaučiasi tarsi „kitos“, tačiau per pokalbius buvo pastebėti tam tikri požymiai, tarsi rodantys tą „kitoniškumą“: pavyzdžiui, viena moteris teigė, jog, aišku, kad būtų ištekėjusi, normaliai gyvenusi, tai aišku, kad būtų gimdžiusi.
Pastebi ir privalumus
Mokslininkė paminėjo ir tai, kad kai kurios moterys įžvelgė ir tam tikrus bevaikystės privalumus.
„Jos teigia, kad galbūt būtų trūkę resursų pasirūpinti vaiku – tiek materialių, tiek psichologinių. Pvz., vienai moteriai atrodo, kad „būtų trūkę išminties, kantrybės“. Be to, tie privalumai išsakomi ir lyginant su sunkios motinystės pavyzdžiais“, – nurodė M.Gedvilaitė-Kordušienė.
Ji pateikė ir kitų moterų atvejų, kurios įžvelgė, jog nepaisant to, kad neturėjo savo vaikų, galėjo įsitraukti į giminaičių vaikų ar partnerio vaikų auginimo procesą; arba, kad turėjo daugiau galimybių keliauti darbo reikalais.
Jaučia mažiau spaudimo, nei tikėtasi
„Apibendrinant, sakyčiau, jog bevaikystės terminas yra kvestionuotinas – tarsi tu esi „nepilnas“, tau kažko trūksta. Visgi matome, kad nemažai daliai moterų, neturinčių vaikų, nieko netrūksta. Vėlgi, kai kurie atvejai rodo, kad moterų gyvenimai gali būti gausūs vaikų, nors jų pačios ir neturi: jos dirba mokytojomis, dalyvauja prižiūrint vaikus“, – teigė pranešėja.
Ji nurodė, jog galima kelti hipotezę, kad dalis tyrime dalyvavusių moterų galbūt iš tiesų ir nenorėjo vaikų, bet „paslėpė“ tai po partnerio neradimo ar kitais naratyvais.
Be to, anot mokslininkės, nors „kitoniškumas“ šiame kontekste visgi yra patiriamas, bet nebūtinai. „Tai buvo stebinantis rezultatas šioje moterų kartoje, nes tikėjomės, kad jos jaučia daugiau to aplinkos spaudimo“, – baigdama pranešimą išvada pasidalijo M.Gedvilaitė-Kodušienė.
