Vyras ir po skyrybų padėjo auginti vaikus
Renatos vyras mirė pernai prieš pat Kalėdas. Dar jaunas vyras susirgo plaučių uždegimu, kuris komplikavosi ir baigėsi mirtimi.
„Taigi tapau našle, kai jau keletą metų buvau išsiskyrusi. Tai buvo mano antra santuoka, kurioje susilaukiau trijų vaikų. Dabar jiems 10, 7 ir 6 metai.
Nors gyvenome atskirai, buvęs vyras turėjo labai stiprų ryšį su vaikais, reguliariai su jais bendraudavo. Kaip tėtis jis buvo tikrai nuostabus – vaikai nuolat jautė jo dėmesį, pagal galimybes jis visur juos pasiimdavo su savimi. Vaikams jo mirtis buvo didžiulė netektis, tuo pačiu – ir man, kadangi mes su juo buvome per pusę pasidalinę vaikų priežiūros krūvį.
Skyrybos buvo mūsų abipusis susitarimas. Nusprendėme, kad mūsų santuoka dėl įvairių priežasčių negali tęstis.
Aišku, po skyrybų buvo sunku. Mamos aš neturiu – esu našlaitė nuo 19 metų, taigi pagalbos iš šalies neturėjau. Tėčio, brolių ir sesių taip pat neturiu. Su vyru vaikus auginome patys, nes jo mama gyvena kitame Lietuvos krašte. Tačiau dabar galiu padrąsinti visas moteris – išgyventi tikrai įmanoma“, – tikino pašnekovė.
Vieniša 4 vaikų mama darbdaviams neįdomi
Kai vyko skyrybos, Renata dar buvo jauniausio vaiko priežiūros atostogose, bet darbo, į kurį galėtų grįžti, neturėjo. Jos etatą darbe panaikino ir, jau išeidama šių atostogų, ji su darbdaviais buvo sutarusi, kad į darbą toje įmonėje nepretenduos. Taigi teko registruotis Darbo biržoje.
„Kol vaikai buvo maži, jie dažnai ir smarkiai sirgo, taigi tuo metu sunkiai būčiau galėjusi dirbti. Gyvenau iš pašalpų.
Tai buvo labai sudėtingas periodas, juolab kad su vyru buvome užgyvenę tūkstantinių skolų, kurias skyrybų metu pasidalinome. Tik dabar jas baigiu išsimokėti. Vėliau Darbo biržoje baigiau mokymus ir pradėjau dirbti pardavimų telefonu srityje. Po to sekė kiti darbai, nes siekiau didesnio atlyginimo.
Įsidarbinti paprasta nebūdavo, nes daug kas nenorėdavo priimti vienišos daugiavaikės mamos. Tik paskutinėje darbovietėje, kurioje užsilikau iki šiol, buvau maloniai nustebinta, kai pokalbio metu išgirdau: „Koks kieno reikalas, kiek jūs turite vaikų. Tai jūsų asmeninis dalykas.“
Įsidarbinti paprasta nebūdavo, nes daug kas nenorėdavo priimti vienišos daugiavaikės mamos.
Kadangi darbas buvo pamaininis, slenkančiu grafiku, taip pat ir naktimis, iš karto susiderinau su buvusiu vyru, ar jis prižiūrės vaikus, kai aš dirbsiu. Kol buvo gyvas, jis puikiai šią pareigą atliko. Dabar tėtį pavaduoja mano vyresnysis sūnus, kuriam šiuo metu devyniolika metų. Labai juo džiaugiuosi ir didžiuojuosi. Ne kiekvienas jaunuolis apsiimtų tai“, – atviravo moteris.
Nori atidaryti „kitokią“ kavinę
Šiuo metu, kad užtikrintų savo šeimos gerovę, Renata plėšosi tarp dviejų darbų. Be pagrindinio darbo ji dirba tarptautinėje tinklinėje kompanijoje „World Healthy Living Foundation“ (Lietuvoje jai atstovauja Sveikatos klubas „Gyvenk sąmoningai“).
Kompanija gamina tam tikrus sveikatingumo produktus, taip pat organizuoja su sveika gyvensena ir sąmoningu požiūriu į savo kūną susijusius seminarus. Tokius seminarus veda ir Renata. Moteris tikina, kad patirtis šioje kompanijoje jai suteikė daug pasitikėjimo savo jėgomis ir subrandino verslo idėją, kurią ji planuoja įgyvendinti su savo drauge ir kolege minėtoje kompanijoje.
„Nebenoriu dirbti pamaininio darbo. Vaikai tikrai nepasakys „ačiū“ už tą laiką, kai manęs nemato. Sveikata dėl naktinio darbo taip pat ėmė šlubuoti, o aš dar jauna, man bus tik 40 metų.
Bekalbant su kolege apie nuosavą verslą ši idėja pasirodė patraukli. Pajaučiau, kad jau paaugau tiek, jog sugebėsiu. Tačiau norint pradėti verslą reikia žinių, o man jų trūksta“, – pasakojo pašnekovė.
Taip, ieškodama žinių, moteris atsidūrė portalo „Versli mama“ organizuojamuose verslumo kursuose – „Vasaros akademijoje“, kuri vyksta Vilniaus universiteto Verslo mokykloje. Daugiavaikių šeimų asociacija, kuriai priklauso Renata, pasiūlė jai dalyvauti konkurse – parašyti motyvacinį laišką, kodėl nori mokytis verslo pagrindų, ir laimėti galimybę studijuoti nemokamai. Ir Renata, vienintelė iš 250 asociacijos narių, gavo šią teisę.
„Motyvaciniame laiške ir pabrėžiau, jog noriu daugiau žinių, kad susikurčiau kitokį gyvenimą. Juk stovėdama prie puodų ir klausydama internetinių paskaitų negausiu to paties, ką gaučiau gyvose paskaitose.
Ne į visas paskaitas pavyksta ateiti, nes dirbu pamaininį darbą, tačiau visada pasižiūriu paskaitų vaizdo įrašus, padarau namų darbus. Rugsėjo mėnesį turėsiu kursų baigimo pažymėjimą ir startuosiu su savo vizija. Sukaupto kapitalo neturime, taigi reikės rašyti verslo planą ir kreiptis dėl paskolos.
Mūsų idėja – atidaryti kavinę, tačiau tai nebus kavinė, į kurią atėjai, užsisakei kepsnį, pavalgei ir išėjai. Turime visokių minčių, ką žmonės dar galės ten veikti, bet dar nenoriu sakyti – reikia patikrinti, kiek ir kokiais mastais tai realu įgyvendinti. Norime, kad ši kavinė skirtųsi nuo visų kitų, taip pat norime pritaikyti ir mūsų turimas sveikatingumo žinias“, – vardija Renata.
Kaip ji viską spėja?
Paklausta, ar gali patvirtinti vyraujančią nuostatą, kad vaikų turinčiai moteriai, norinčiai padaryti karjerą, reikia milžiniškų pastangų, Renata tikino, kad viskas yra įmanoma.
„Po skyrybų aš supratau, kad man niekas neišties pagalbos rankos, kad visko turiu siekti pati. Ir jeigu aš noriu gyventi geriau, turiu pasistengti.
Noriu visoms pasakyti: nebijokime svajoti, nes kai tik pradedame svajoti, vienu ar kitu keliu svajonės išsipildo. Tiesa, ne visada užtenka vien pasvajoti, dar reikia nebijoti veikti ir nebijoti nesėkmės, nes būna ir taip. Tuomet tiesiog pergalvoji, ką reikia daryti kitaip.
Man dažnai užduoda klausimą, kaip aš viską spėju, juolab kad reikia skirti dėmesio ir vaikams, jie eina į būrelius, į kuriuos juos reikia nuvežti, po to pasiimti. Kiekviena mano diena – suplanuota, visi įvykiai įrašyti į kalendorių, kitaip nieko nespėčiau.
Žinoma, ne viskas vyksta pagal planą, kažkur užtrunku ilgiau. Ne visada spėju vaikus suvežioti, tuomet prašau sūnaus pagalbos. Mokslo metais nueiti į visus vaikų renginius dėl pamaininio darbo taip pat nepavykdavo, bet yra kaip yra, užsidirbti pinigų pragyvenimui taip pat reikia“, – svarstė pašnekovė.
Gal ne iš karto pavyks įkopti į Everestą, bet kiekvieną dieną lipdamas į kalną vis tiek užkopsi.
Moteris neslepia – būna dienų, kai ir jai nusvyra rankos ir nieko nebesinori.
„Tuomet stengiuosi pailsėti, padaryti sau ką nors malonaus, kur nors pasivaikščioti, su drauge susitikti. Stengiuosi neužsikabinti už šių būsenų, nekreipti į jas didelio dėmesio, nes negaliu sau to leisti. Ir patys vaikai kartais mane išvaro, sako, eik, mama, ir tu kur nors pailsėti.
Taigi tos niūrios mintys apninka, bet kitą rytą atsibundi ir vėl eini toliau. Gal ne iš karto pavyks įkopti į Everestą, bet kiekvieną dieną lipdamas į kalną vis tiek užkopsi. Svarbiausia nepasiduoti“, – tikino pašnekovė.
