Viačislavas – subrendęs vyras, vieną po kitos sukūręs dvi šeimas. Abiejose – po du vaikus. Keisčiausia, kad su pirmąja šeima jis iki šiol neblogai sutaria – ir su vaikais, ir su buvusia žmona.
Su antrąja moterimi jis nebuvo susituokęs – gal čia slypi dalis konflikto? Turi du mažamečius vaikus, su kuriais jam, kaip pats teigia, visais įmanomais būdais yra trukdoma susitikti. Akyse nyksta ryšio su vaikais likučiai, ir tai jokiems vaiko teisių sargams nerūpi.
Vyras įsitikinęs, kad turi paaiškinimą – tėvų atstūmimo sindromas. Dėl šio termino psichologai ir psichiatrai ginčijasi, tačiau aišku viena – kad ir kaip pavadinsi, esmė lieka ta pati – kažkas naudojasi savo galia vaikams ir už jų meilę reikalauja išpirkos. O kartais tai virsta tiesiog vyrų kankinimo būdu ir žiauriu moters kerštu.
Nutraukti ryšiai su vaikais
Jau dvejus mes vyksta nesutarimai ir teisinės kovos dėl bendravimo su vaikais. Per tą laiką tėvui buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl smurto prieš vaiką, nors tokio dalyko iš tiesų nebuvo.
Vyras lyg ir išteisintas ir nenubaustas, tačiau buvęs tėvo ir vaikų ryšys per tą laiką nutrauktas, sugadintas. Tėvas žino ir tai, kad tokiu atveju šiuos nutrauktus ryšius vaikų teisių apsaugos institucijos turi stengtis atstatyti, tačiau taip nėra. Institucijos atsisako tai daryti, o kai kurios žadėjo atsakyti per tris mėnesius.
Visi tarsi rūpinasi, kad tėvas jokiu būdu negautų vaikų dažniau ar ilgiau.
Vietoj to vaiko teisių saugotojai solidarizuojasi su mama, o iš paskos – darželio auklėtojos. Dar prieš tai prie ydingos situacijos prisidėjo ir teismai. Visi tarsi rūpinasi, kad tėvas jokiu būdu negautų vaikų dažniau ar ilgiau – tik teismo nustatytomis trečiadienio valandomis. O ir tuo metu vaikai paprastai „suserga“ ar kas kita nutinka.
Šioje vietoje reikia patikslinti – jeigu specialistams atrodo, kad tėvas yra nevykęs, jie privalo jį auklėti ir visais įmanomais būdais atkurti ryšį su vaiku. Ryšys turi būti skatinamas ne tik išskirtinai tarp vaiko ir tėvo. Vaikas turi teisę artimai pažinoti savo senelius, dėdes, tetas ir pusbrolius.
Nuo rugsėjo tėvas renka buvusios sugyventinės pažeidimus, stengiasi fiksuoti kiekvieną akimirką, praleistą su vaikais. Dėl viso pikto, nes buvusioji, pasitardama su teisininkais, tikrai sugalvos kokį nors skundą. Nors vyras kalba apie paliaubas, tačiau tai vis tiek panašu į karą.
„Atsitraukiu nuo kovos. Geriau sukursiu ką nors gražaus. Supratau, kad konfliktas beprasmis. Tiesiog baigsiu statyti namą, kuriame galės svečiuotis visi mano vaikai“, – vijo blogas mintis šalin vyras, tačiau istoriją, kad ir kaip sunku apie tai mąstyti be emocijų, papasakojo.
Dar pasakė, kas jį verčia nenuleisti rankų – mažasis sūnus, kuriam dabar dveji, ir darželinukė dukra. Vyras norėtų būti jiems pavyzdžiu. Ypač sūnui – jo manymu, jam gresia nemažas pavojus – mamos giminėje neapykanta vyriškai giminei tarsi užprogramuota iš kartos į kartą. Tik dėl to ir kovos. O gal dar pavyks sutarti geruoju?
„Noriu tiesiog normaliai gyventi su vaikais, o mane – baudžia. Su pirmosios santuokos vaikais esu geriausias draugas. O kiti vaikai jau manęs pradeda vengti. Tarsi tyčia būtų nustatomi prieš mane. Prie to prisideda ir vaiko teisių sargai, ir net darželis“, – tvirtina Viačislavas.
Sugyventinės kėslus išdavė peradresuoti laiškai
Po to, kai vyras paliko savo pirmąją šeimą, vėl buvo jausmai. Vėliau – vaikai. Vyras dabar galvoja, kad didžiausi pykčiai prasidėjo dar prieš gimstant antrajam vaikui. Santykiai ilgainiui tik blogėjo, kol virto į nuolatinę keršto akciją.
Motina visaip stengėsi įrodyti, kad vaikams kenkia bendravimas su tėvu.
„Draugai man jau seniausiai kalbėjo – susiradai „barakudą“, kuri tave išnaudoja. Netikėjau, o paskui ir pačiam tokios mintys kilo. Ji išlėkė gimdyti kartu su mama. Pro mane praėjo lyg pro tuščią vietą. Vėliau vaikui, nepasitarusi su manimi, davė vardą – tarsi iš kažkokio keršto“, – prisimena Viačislavas.
Prasidėjo skundai, nepagrįsti kaltinimai. Galimybę atkurti santykius pribaigė moters veiksmai. Ji pradėjo visiems skleisti, kad vyras smurtauja prieš vaikus. Slapta surado autoritetingą psichiatrą sostinėje, kuris taip pat slapta išrašė tai liudijančią pažymą, neišklausęs tėvo. Bylinėdamasi nuolat konsultavosi ne su vienu advokatu.
Planas buvo surikiuotas tobulai – tris mėnesius renkti pažymas iš psichiatro, gavus paskutinę, nepranešdama apie galimą smurtą teisėsaugos institucijoms, su vaikais išvyksti į užsienį atostogauti dviem savaitėms. Po atostogu mažas vaikas nieko neprisimins, o grįžusi iškart praneši policijai ir pateiki autoritetingo psichiatro išvadas. Po to teisėsauga apriboja tėvo bendravimą su vaiku. Pasirodo, tokią pažymą su autoritetingo psichiatro pavarde gauti nėra sunku. Motina visaip stengėsi įrodyti, kad vaikams kenkia bendravimas su tėvu.
Reikėjo trumpam duoti vaikus tėvui, o vėliau tiesiog apkaltinti smurtu. Surašai, jog kaimynai viską matė ir iškvieti policiją. Tik planas neišdegė. Viačislavas tuomet dar nebuvo prasitaręs, kad iš buvusio jų elektroninio pašto vis dar peradresuojami laiškai.
„Visus jos kėslus žinojau iš peradresuotų laiškų. Pasiėmiau vaikus ir nusivežiau į kaimą, kur kaimynai viską savo akimis kuo geriau matytų. Visur pristačiau vaizdo kamerų. Kai jos suplanuoti reikalai pajudėjo, nuvežiau psichiatrui įrodymus. Jis visas savo išvadas atšaukė ir tiesiog liepė mums daugiau kalbėtis. Skaudu buvo matyti kadaise artimo žmogaus ciniškai meluojančias akis“, – pasakojo Viačislavas.
Advokatai siūlė pirkti vaikų meilę
Dar psichiatras lyg tarp kitko užsiminė apie Tėvų atstūmimo sindromą. Dabar kartais taip vadinama situacija, kuri išsivysto išskirtinai vaikams po tėvų skyrybų dėl vieno iš tėvų valdžios vaikui dominavimo.
Advokatai taip pat skėstelėjo rankomis ir patarė – duosi vaikams pinigų, pamatysi juos dažniau. Siūlė pirkti dėmesį. Dalies sau tikisi ir vaikų motina.
Dažniausiai tėvų valdžios vaikui dalijimasis vyksta tarp motinos ir tėvo, bet pasitaiko ir senelių įsikišimo atvejų. Bet visada be išimties klausimas sukasi apie įtaką vaikui.
Veikia ir internetinis puslapis lietuvių kalba, vienijantis tuos, kurie kenčia nuo panašių situacijų. Daugiausia – vyrai. Taip pat yra moterų ar senelių, dėl kažkieno tyčinių veiksmų praradusių ryšį su vaiku, anūku.
Reikia pabrėžti, jog nėra kalbos apie tuos atvejus, kuomet vienas iš tėvų yra atskiriamas dėl labai rimtų priežasčių – vaiko žalojimo, apleidimo ir nesirūpinimo, dėl alkoholio ar narkotikų priklausomybės.
Viačislavas, nors ir reikalavo, kad institucijos atstatytų prarastą ryšį su vaikais, nieko nepešė. Advokatai taip pat skėstelėjo rankomis ir patarė – duosi vaikams pinigų, pamatysi juos dažniau. Siūlė pirkti dėmesį. Dalies sau tikisi ir vaikų motina.
Kaip veikia tai, ką Viačislavas ir daugelis kitų vadina jau minėtu atstūmimo sindromu? Vyras aiškina paprastai – moteris pasąmoningai įsivaizduoja, kad vaikas yra jos kūno dalis. Nekenčiamam vyrui ji nenori duoti savo kūno dalies nė minutei. Nei jam, nei jo artimiesiems. Nuo to kenčia visi, tačiau labiausiai – vaikas.
„Aš ligonių kaltinti nenoriu, bet psichiatrai ir vaiko teisių atstovai gali ir privalo priverstinai atstatyti ryšį su vaikais. Kai buvo laikas, jie tai galėjo padaryti lengvai. Dabar – daug sunkiau, tačiau viskas įmanoma.
Man patinka skandinaviškas modelis, kuomet vaikas vieną savaitę gyvena su motina, o kitą su tėvu. Gali būti ir taip, kad vaikai gyvena tuose pačiuose namuose, tik tėvai keičiasi vietomis.
Gyvenime didelę klaidą padariau, kad nežiūrėjau serialų. Būčiau supratęs moteris ir gyvenimo prasmę. Gal būtų lengviau nuspėti dabartinius įvykius“, – kalbėjo įskaudintas tėvas.
Psichologas primena – vaikus pamiršta ir tėvai, ir institucijos
Psichologas Arūnas Norkus, daug patirties turintis šeimos santykių srityje, teigia, kad minėto atstūmimo sindromo termino psichologai visuotinai nevartoja, tačiau visus šiuos požymius mato ir apibūdina paprastu terminu – manipuliacija. Viena pusė tuo užsiima, norėdama pakenkti kitai pusei. Lietuvoje agresyviąją pusę dažniausiai užima moteris, pas kurią lieka vaikai. Ją palaiko ir visos institucijos.
– Ar vyras, iškovojęs teisę į vaikus – unikalus ir retas reiškinys?
– Vaikui iš principo visada reikia abiejų tėvų. Kai vaikai kažkodėl visada lieka motinai – tėvas natūraliai pyksta.
Jei tėvas supranta, kad jo reikia vaikams, jis deda daug pastangų bendravimui, stengiasi domėtis jų gyvenimu.
Tuomet viskas išsilygina – vaikai nebejaučia streso dėl tėvų. Jei to nebūna, per laiką viskas tik blogėja – vaikai tiesiog nebenori su tėvu bendrauti.
– Jei nėra ryšių, gal jų ir nereikia? Ar jie tokie būtini?
– Dažnai pasitaiko, kad motina sugalvoja daug priežasčių neleisti vaikams susitikti su tėvu. Tėvas tokius atvejus turėtų fiksuoti teisiškai. Vaiko teisių apsauga yra tam, kad pagal Civilinį kodeksą užtikrintų vaiko ryšius ne tik su tėvu, bet ir seneliais, pusbroliais, dėdėmis. Kuo vaikas daugiau bendrauja, tuo jam geriau.
Vaikui bendravimas su tėvu yra gyvybiškai reikalingas. Dabar protingi tėvai ne tik prisiteisia galimybę susitikti, bet sudaro išsamią sutartį – ką vaikas turėtų valgyti ir ką veikti su tėvu ar motina.
Vaikui bendravimas su tėvu yra gyvybiškai reikalingas. Dabar protingi tėvai ne tik prisiteisia galimybę susitikti, bet sudaro išsamią sutartį – ką vaikas turėtų valgyti ir ką veikti su tėvu ar su motina.
Esu matęs 33 lapų sutartį, kurią peržiūrėjo abiejų pusių advokatai. Ten buvo tokie punktai, kad vaikui negalima žiūrėti televizoriaus, tėvas turi eiti pas klasės mokytoją, vežioti į būrelius. Buvo susitarta, nes nebuvo įmanoma niekaip kitaip.
Lietuvoje yra įmanoma, kad vaikas gyventų pas abu tėvus. Žinau atvejį, kur po skyrybų vaikas gyvena dešimt dienų pas tėvą ir dešimt pas mamą. Abiejuose namuose turi savo kambarį.
– Ar vaikų globos srityje nėra lyčių lygybės? O gal moteriai vaikai priklauso pagal prigimtį?
– Sakykime – juridiškai lygybė absoliuti, bet faktiškai – vyrai turi mažiau teisių vaiko globoje negu moterys. Čia veikia ir moteriškas solidarumas – darželiuose, vaiko teisių skyriuose dažniausiai dirba moterys ir viena kitą palaiko. Savo praktikoje esu susidūręs su atvejais, kai teisėja palaiko motinos pusę – moteris vargšė, o tėvas turi nuosavą namą, bet jam neleidžiama lygiaverčiai būti su vaikais.
Tai yra didesnė problema, nei istorijos herojaus minėtas sindromas. Didžiulė visuomenės dalis besąlygiškai galvoja, kad vaikams su tėvu bus blogiau. Kyla abejonių, ar tėvas sugebės pagaminti valgį, išskalbti drabužius. Vyrams reikia žymiai daugiau pastangų, jei nori globoti savo vaikus.
– Ar šioje istorijoje yra kokių panašumų su garsiąja Garliavos istorija, kuomet vaikas ilgai buvo laikytas be mamos, bet galiausiai jai atiduotas?
– Aš su Garliavos atveju esu susipažinęs gana išsamiai. Ten vaiko teisių specialistai tarpininkavo, kad būtų atkurtas ryšys tarp vaiko ir mamos. Vaikas viešai ir neviešai šaukė, kad nenori mamos, tačiau vyko reguliarūs susitikimai ir ryšys buvo atstatytas. Visada jį galima atstatyti.
Yra du būdai atkurti ryšį – teisinis, kuris reikalauja pinigų ir pastangų, ir mediacija – nešališkų asmenų tarpininkavimas. Tai gali būti ne tik vaiko teisių specialistas ar psichologas, bet ir socialiniai pedagogai, draugai, giminės ir visi, kurie turi tokių įgūdžių, mato situaciją racionaliai. Paprastai buvę sutuoktiniai nori keršyti vienas kitam visiškai negalvodami, kaip jaučiasi vaikas.
– Ar svarbus vaikams bendravimas su tėvu?
– Tokiuose konfliktuose kiekviena pusė tenkina savo nesuvoktus poreikius, bet ne vaikų. Ilgainiui tiesiog nutrūks vaiko ir tėvo ryšiai. Kai vaikas užaugs, galbūt jis pasakys mamai – kodėl draudei bendrauti su tėvu?
Sūnus neišmoks ir neįsisavins vyriško vaidmens, funkcijų, pavyzdžio. Tada sukurs savo šeimą ir kartos šias klaidas. Daugeliu atvejų jie nesugeba išsaugoti santuokos.
Mergaitė irgi – turės keletą skyrybų per tai, kad jau turi išmoktą modelį, kaip reikia elgtis su vyrais. Nemokės kurti tarpusavio pozityvių santykių.
Manote, tai nesvarbu? Tai yra absoliučiai didžiausias menas. Kai nugyveni šimtą metų ir bėgi mintimis per savo gyvenimą, nieko daugiau ir neprisimeni, tik santykius. Vieni teikia malonumą, o kiti – skausmą.
– Kaip jaučiasi vaikai ir atstumtas tėvas?
– Vyrai išgyvena kančią – ne tik paprastą skausmą. Tai sukelia pyktį. Dauguma tokių vyrų yra virtę vaikščiojančiais bankomatais, o vaikams pinigų juk nereikia. Pirkti vaiko dėmesį ir laiką – blogas patarimas. Kažkada vaikas pasakys – tėti, man nereikėjo tavo pinigų. Reikėjo tavęs šalia, o tavęs nebuvo.
Jei abu nori, psichologas gali padėti tą pyktį nukanalizuoti. Tuomet jie pradeda realiau žiūrėti į situaciją. Bet tai turi būti abiejų žmonių sąmoningas žingsnis – jokios prievartos.
Didžiulė visuomenės dalis besąlygiškai galvoja, kad vaikams su tėvu bus blogiau.
Blogiausia, kad tokiais atvejais vaikai jaučiasi kalti. Paklausi vaiko, o jis sako – aš kaltas, kad tėtis išėjo. Tą patį pasakė ne tik mažametis, bet ir 16 metų mergina. Visada vaikai jaučiasi kalti.
Ką vaikas jaučia, kai tėvai pykstasi? Didžiulę baimę – jie bijo. Kiekvienas barnis jiems lyg siaubas. Ką vaikas jaučia, kai mama niekina išėjusį tėvą? Juk jis jį myli – kaip jam jaustis? Ilgainiui pradeda nekęsti kartu, nes tai ištverti yra lengviau – tai patogesnė pozicija, tačiau ardoma vaiko psichika.
Mums reikėtų mokytis apie nesmurtinį bendravimą. Daugelyje užsienio mokyklų dėsto nuo pradinių klasių. Moko ne kaltinti kitus, o kalbėti apie save, pasakoti, kaip jautiesi. Tuomet mažiau rūpėtų, ką žmonės pagalvos, o labiau ieškotume, kas svarbu mūsų vaikams.
