„Dirbu klestinčioje ir besiplečiančioje įmonėje, gaunu solidų atlyginimą, turiu geras perspektyvas kilti karjeros laiptais, todėl visą laiką maniau, jog mano darbas – tai mano svajonių darbo vieta ir geriau būti tiesiog negali. Tačiau dabar galvoju visiškai kitaip ir ieškausi darbo kitur. Prieš dvejus metus supratau, kad įmonėje, kurioje dirbu, klimatas nėra palankus tėvystei arba vyrams, kurie nori prisiimti atsakomybę vaikų auginimo klausimais arba tiesiog būti tėčiais.
Žmonai besilaukiant pirmagimio kolegoms užsiminiau, jog svarstome apie galimybę, jog vaiko priežiūros atostogų eičiau aš. Mano kolegos, tarp jų – ir kolegės, buvo gerokai nustebusios, niekas nepriėmė mano pasvarstymų rimtai ir pradėjo laidyti užuominas, jog vyras turi dirbti, o ne būti namų šeimininke, nes tai nėra tinkama veikla vyrui.
Sulaukdavau komentarų, esą tai yra tiktai mada, kuri greit praeis, nes vyrai tiesiog nesugeba taip gerai prižiūrėti savo vaikų, kaip motinos. Ir kokia motina gali patikėti vaiko priežiūrą vyrui?
Kadangi nesu lengvai paveikiamas, į tai nekreipiau daug dėmesio ir to nesureikšminau, o ir tėvystės atostogų išėjo žmona, tad nebuvo reikalo šių diskusijų plėtoti. Nors kolegos sužinoję, jog lieku dirbti, kone sveikino, jog aš atsikvošėjau, kad neišėjau auklės žaisti.
Nors kolegos sužinoję, jog lieku dirbti, kone sveikino, jog aš atsikvošėjau, kad neišėjau auklės žaisti.
Mūsų dukrai paaugus ir pradėjus eiti į darželį, prasidėjo kas kelias savaites pasikartojantys sirgimo periodai. Tad man pasiėmus biuletenį ir grįžus į darbą po jo, jausdavau visų aplinkinių nepasitenkinimą ar net priekaištus – negi žmona negali su vaiku pabūti arba kodėl jūs auklės nesusirandate, jei vis sergate?
Čia reikia pasakyti, jog mano darbo pobūdis man leidžia dirbti nuotoliniu būdu, tad visuomet likdamas namuose prižiūrėti savo sergančios dukrytės visus darbus dirbdavau namie, nors to daryti net ir neturėjau. Tad nei mano darbas, nei mano kolegos nuo to, jog aš dirbau ne biure, o namie, tikrai nenukentėjo. Nebent nuo minties, kaip vyras gali sau leisti užsiimti tokiais niekais, kaip sergančio vaiko priežiūra.
Galiausiai visą šią atmosferą vainikavo mano ir mano vadovo metinis pokalbis, kuriame jis paklausė, kaip čia taip įvyko, jog jau antrą kartą per 6 mėnesius aš einu prižiūrėti sergančio vaiko? Kas yra mūsų šeimoje blogai, jog vaiką prižiūriu aš? Ar mano žmona negaluoja? Ir juoko forma pridūrė, jog tik mano prašymo mamadieniui tetrūksta, ir, suprask, visos mano karjeros perspektyvos bus sužlugdytos.
Galiausiai visą šią atmosferą vainikavo mano ir mano vadovo metinis pokalbis, kuriame jis paklausė, kaip čia taip įvyko, jog jau antrą kartą per 6 mėnesius aš einu prižiūrėti sergančio vaiko?
Viršininkas man aiškino, jog šios įmonės praktikoje vyrai savo žmonų namie nepavaduoja. Taigi tėviškai patarė, jog susidėliočiau prioritetus, pasikalbėčiau su kolegomis, kurie taip pat turi vaikų ir puikiai tvarkosi – suprask, jie niekada nėra dėl vaiko neišėję į darbą.
Pokalbio pabaigoje man buvo pasakyta, jog, nepaisant mano šeimyninių problemų, jis vis dėlto manyje mato potencialą, tačiau tie namų reikalai mane atitolina nuo darbo, ir jis nebėra tikras, ar aš tikrai sieju savo ateitį su šia įmone ir kad turiu susiimti bei pasistengti tai įrodydamas.
Jis, kaip padalinio vadovas, negali toleruoti, jog toks geras darbuotojas, kuriam jis esą jaučia didelę simpatiją, rodytų tokį prastą ir neatsakingą pavyzdį kitiems.
Po šio pokalbio man tapo aišku, jog šios kompanijos išorinis blizgesys, demonstruojama tolerancija yra labai toli nuo realybės... Vis dar čia dirbu, bet progai pasitaikius žadu palikti šią įmonę.“
