„Žaislynėlis“ – dar visai jaunas verslas, tačiau feisbuke turi 5 tūkstančius sekėjų. Tiesa, žmonės reikalingų prekių suranda ne tik per socialinį tinklą, bet ir atvažiuoja į jaukiai įrengtą parduotuvėlę Gargžduose.
„Mes patys gyvename Endriejave, tad į darbą tenka važiuoti apie 15 kilometrų. Tačiau mums tai visai nesudėtinga“, – sako 15min projekto „Versli šeima“ dalyvė R.Jokšienė.
– Roberta, kodėl žaislai?
– Man visuomet patiko žaislų pasaulis. Pasineri – ten tiek visko įdomaus! Be to, mano mama visą gyvenimą kuo nors prekiavo, tai veikiausiai ir aš tą prekybininkės geną paveldėjau.
Prekyba naudotais žaislais iš pradžių buvo papildoma mano veikla šalia pagrindinio darbo – siuvykloje dirbau gravere. Žaislams skirdavau savaitgalius, tačiau greitai to laiko ėmė nebeužtekti, žinutės ir skambučiai mane pasiekdavo ir dirbant siuvykloje.
Žaislų paklausa ypač išaugo paskelbus šalyje karantiną. Tada jau ir vyras išėjo iš darbo, pakuodavo siuntas klientams, kurių vis daugėjo. O aš tas siuntas, važiuodama ryte į darbą, išsiųsdavau. Taigi, dirbom jau ne tik savaitgaliais, o beveik kasdien.
– Jeigu veikla plėtėsi, veikiausiai žaislai namuose greitai nebeišsiteko?
– Tikrai taip. Ir patys nesupratome, kaip taip greitai atėjo ta diena, kai per žaislus namuose neturėjom kur kojos padėti (šypsosi). Taigi, reikėjo galvoti apie specialias patalpas daiktų saugojimui ar net fizinę parduotuvę.
Kaip tyčia karantinas pakoregavo mano mamos veiklą – ji uždarė savo drabužių parduotuvę ir tas patalpas pasiūlė mums. Sako, pamėginkit, pažiūrėkit, gal jums visai tiks.
– Ir tiko?
– Taip, tik neilgai džiaugėmės. Jas betvarkant sušlubavo mano sveikata, pasijutau blogai. Gydytojai rado smegenyse auglį... Išoperavo, tačiau nesijaučiau tvirta: po operacijos ligoninėje gulėjau 10 dienų, sanatorijoje gydžiausi dar mėnesį. Tad vyras, kuris tik turėjo įrengti žaislų parduotuvę, perėmė viską: namų ūkį, sodą, daržą, mūsų dviejų vaikų priežiūrą, taip pat ir verslą.
Šis laikotarpis prieš pusantrų metų buvo savotiškas testas ne tik jam, bet ir man. Galiu prisipažinti, kad iš pradžių vyru nepasitikėjau, nemaniau, kad jis susitvarkys su žaislų verslu. Kaip amžina perfekcionistė, esu visada linkusi galvoti, kad aš geriau žinau, geriau moku ir geriau padarau. Viskas turi būti pagal mano standartus (šypsosi). Tačiau vyras pasakė tokį pavyzdį: įsivaizduok, jog tave, kuri nieko nesusigaudo apie automobilių dalis, paprašo dirbti parduotuvėje ir nieko nepaaiškina! Sukis, kaip moki.
Tie vyro žodžiai mane privertė susimąstyti ir būti atlaidesnei.
– Taigi, vyrui kliuvo „išbandymas žaislais“?
– Taip – nieko apie juos nesuprasdamas, ėmė vystyti šeimos verslą. Kai sustiprėjau, darbus pasidalijome: vyras rūšiuodavo žaislus, fotografuodavo, o aš juos dėdavau į feisbuką, aprašydavau, nurodydavau kainą, susirašinėdavau su klientais. Paskui Mindaugas jau viską perėmė – ir aprašus, ir kainas.
Dabar vyras apie visus žaislus žino tiek, kad kartais net aš jo klausiu (juokiasi). Žodžiu, tas mano išankstinis nepasitikėjimas vyru buvo tik mano problema – Mindaugas kuo puikiausiai su viskuo susitvarkė.
– Kaip surandate naudotus žaislus?
– Verslui svarbiausia rasti patikimą tiekėją – mes tokius turime Anglijoje, iš ten tie žaislai ir atkeliauja. Bendraujame nuo pat verslo pradžios. Jie veža ne tik žaislus, bet ir kalėdines dekoracijas, personažų kostiumus karnavalams.
– Viena verslo pusė – juo džiaugtis, kita – sudėtingas kelias iki to džiaugsmo, kai reikia įvairių dokumentų, ypač prekiaujant naudotais daiktais. Kaip įveikėte popierizmo etapą?
– Kaip jau minėjau, mano mama labai versli, yra prekiavusi ir maistu, ir drabužiais, tai mačiau visą verslą iš arti ir beveik visus principus žinojau.
Be to, dar anksčiau esu prekiavusi dėvėtais drabužiais, bet man nepavyko, gal todėl, kad nelabai traukė. Taigi, tą visų reikalingų dokumentų sutvarkymo etapą perėjau jau nemažai žinodama.
Dabar galiu pasakyti, kad būtent tas popierizmas ir stabdė mane imtis taip norimo žaislų verslo. Tikrai turi nusiteikti, kad bus sunku. Popierizmas yra bene sunkiausias ir nemaloniausias darbas, kai turi išsiaiškinti visus įstatymus, mokesčius, kokias formas reikia pildyti kiekvieną mėnesį. Gal būčiau ir anksčiau pradėjusi verslauti, bet atgrasydavo vien mintys apie visų dokumentų ruošimą.
– Roberta, tikriausiai viską žinote apie žaislus, tendencijas ir kas dabar „ant bangos“?
– Tikrai sekame naujienas, stengiamės pasiūlyti tai, kuo vaikai domisi. Tačiau klientai pastebi ir kitą dalyką – kad mūsų parduotuvėje yra ir išskirtinių dalykų, kurių nerasi kitose parduotuvėse.
Didesnė dalis mūsų prekių – lavinamieji žaidimai. Norime, kad vaikai ne tik daiktu džiaugtųsi, bet jis kažkuo būtų naudingas, vystytų vaiko įgūdžius, gebėjimus. Taip pat mums svarbi kokybė: jei žmogus perka nebe naują žaislą, vis tiek norime, kad jis juo liktų patenkintas.
Žaislų industrijos tendencijomis domimės žiūrėdami filmukus, klausinėdami vaikų. Galiu pasakyti, kad vis dar populiarūs „Marvel“ personažai – Betmenas, Žmogus Voras, galiūnas Halkas.
Nenuslūgęs dar Elzos iš „Ledo šalies“ populiarumas, mažesnieji geidžia savo mylimų personažų – kiaulytės Pepos (angl. Peppa Pig), šuniukų patrulių (angl. Paw Patrol).
Prieš šventes išauga kostiumų paklausa. Jų stengiamės pasiūlyti gerokai anksčiau. Tarkime, Helovino kostiumais ir kaukėmis prekiavome jau spalio viduryje. Kalėdinė prekyba irgi bus ankstesnė. Be to, pastebėjau, kad herojų kostiumai visada populiarūs: jais puošiamasi per gimtadienius, o ir šiaip vaikams patinka žaisti lauke, vaidinant kokį Žmogų Vorą.
– Jūsų žaislų galime rasti ne tik feisbuke, parduotuvėlėje Gargžduose, bet dar prekiaujate ir turgeliuose. Pasiteisina tos išvykos?
– Taip, labai. Vasarą visi mūsų savaitgaliai išvykose po didžiuosius turgus – Dituvos, Rietavo. O darbo dienomis apvažiuojame aplinkinius kaimus. Mes net autobusiuką tam reikalui nusipirkome, nes nebetelpame į lengvąjį automobilį. Gyvename Endriejave, tai apsukame apylinkes.
Beje, tada mamos pasiūlytų patalpų prekybai teko atsisakyti dėl mano ligos – tiesiog tuo metu buvo ir taip daug rūpesčių. Tačiau vėliau, kai pajutome, kad mums tikrai gerai sekasi, nutarėme, kad norėtume parduotuvės, nors ir mažos.
Todėl nusipirkome kioskelį Gargžduose, kuris, beje, stovi šalia tos buvusios parduotuvės (šypsosi). Čia telpa ir naudoti žaislai, ir nauji. Pastarieji atsirado vyro iniciatyva. Aš visuomet norėjau prekiauti naudotais, tačiau Mindaugas, įsitraukęs į verslą, kol sveikau, sakė, kad reikėtų pasiūlyti ir naujų. Vyras stengėsi ir manė, kad kai atsigausiu po ligos, viską vieną perimsiu ir prekiausiu, o jis ieškosis jau „rimto“, kito darbo. Tačiau tam žaislų versle taip liko. Dirbame abu.
– Atsiųstoje nuotraukoje mačiau ir sūnų, kuris padeda įrengti parduotuvę. Vaikus irgi įtraukiate į verslą?
– Dukra Rugilė (3,5 m.) ir modeliu pabuvo, kai reikėjo kostiumus pareklamuoti. O sūnus Tautvydas (12 m.) padėjo parduotuvę įrengti. Dabar su tėčiu važiuoja ir į turgelius, padeda tvarkingai viską išdėlioti, taip pat ir man padeda, kai atsivežame siuntą, žaislus valyti, rūšiuoti. Mūsų vaikai būna ir patys pirmieji žaislų bei žaidimų testuotojai.
Mūsų vaikai būna ir patys pirmieji žaislų bei žaidimų testuotojai.
Dar vienas dalykas – kad vaikų kambariuose nesikauptų žaislai, mes turime taisyklę: kai ateina siunta, jie gali pasiimti daiktą, kuris patinka, tačiau turi pasiūlyti į jo vietą vieną iš savo turimų, bet gal jau atsibodusių žaislų. Aišku, būna išimčių, ne visada kažką noriai išmaino (šypsosi).
Kiekvieną vasarą rengiame žaislų dovanojimo renginį – išdėliojame ant žolės tai, ko nepardavėme, kas nepateko į parduotuvę, ir kviečiame visus vaikus, suaugusiuosius išsirinkti ir pasiimti, ko jie labiausiai nori. Sulaukėme įvairiausių žmonių iš bendruomenių, darželių. Matėme, kad ta mūsų iniciatyva visiems labai patiko.
Kalėdoms nepasiturinčioms šeimoms irgi dovanojame žaisliukų, supakuojame ir nuvežame. Mes tikime, kad dovanoti džiaugsmą yra prasminga.
– Dirbate kasdien, vasarą – dar ir savaitgaliais. Ar randa laiko jūsų šeima pažaisti? Ką labiausiai mėgstate visi drauge veikti?
– Man atrodo, kad mes su vyru todėl ir dirbame su žaislais, kad patys esame kaip vaikai – net būdami parduotuvėje žaidžiame. O su vaikais vėsiais ir tamsiais vakarais žiemą žaidžiame stalo žaidimus, vasarą – einame pasilaistyti su vandens šautuvais. Tiesa, aš dar dėliones padėlioju, bet daugiau niekam šeimoje tai neįdomu.
– Per dvejus verslo metus abu su vyru vienas kitą geriau pažinote. Kokia dabar nuomonė apie Mindaugą, kuriuo iš pradžių ne itin pasitikėjote?
– Mes įsitikinome, kad esame tikrai darni, gera komanda, kad vyras ir žmona versle gali sutarti ir netgi labai gerai! Be to, bendra veikla mus labai suvienijo kaip porą, sustiprino bei atnešė privalumų – mes net neturime teisės susipykti, nes juk reikės bendrauti, kalbėtis dėl verslo. Ateina toks džiaugsmas, matant, kad viską padarėme patys – be jokių paskolų.
Kitų metų kovą bus trylika metų, kai esame susituokę, bet niekada negalėjau pagalvoti, kad būsime tokia stipri šeima ir komanda. Ištvėrėme gyvenimo siųstus išbandymus, vienas kitą palaikome, o tai džiugina labiausiai.
