Paneigia mitą, kad žaislų nebuvo
I.Jovaišaitė-Blaževičienė teigė dažnai girdinti nuomonę, kad sovietmečių žaislų nebuvo ir tekdavo žaisti su tuo, kas po ranka pakliūdavo, ar žaislą pasidaryti patiems. Tačiau iš tiesų jų buvo. Ir daug.
„Taip, „Monopolį“ buvome persibraižę, bet buvo ir kitų stalo žaidimų. Mes jų tikrai nesipaišėme. Tuo metu didelės gamyklos prie savo pagrindinės produkcijos gamindavo ir žaislus.
Pavyzdžiui, šalia medinių baldų atsirasdavo ir medinės mašinytės ir pan. Taigi perteklius, apie kurį pastaruoju metu kalbama, nėra tik šiandieninis reiškinys, o pagrindinės žaislų grupės nesikeičia nuo Viduramžių. Lyginant žaislus, didžiausias pokytis – technologinis: atsirado daug elektroninių žaislų, naujų medžiagų, iš kurių jie gaminami.
Mes lygiai taip pat sėdėdavome prie kompiuterių varvindami akis, sprogdindami bombikes ir šokinėdami per skylutes.
Taip pat atsirado daugiau įvairovės. Pavyzdžiui, daug kas prisimena, kad anksčiau Mažeikių kompresorių fabrikas gamino garsiuosius keturis profesinius surenkamus žmogeliukus (mechanikas, kaminkrėtys, medikas, gaisrininkas). Šiandien pristatoma jau gerokai daugiau profesijų, yra netgi kuriamos atskiros žmogeliukų linijos: istorinė linija (akmens amžiaus figūrėlės), Viduramžių linija (riteriai), kosminė linija – (ateities žmonės) ir pan.“, – pasakojo pašnekovė.
Muziejaus atstovė sutiko, kad prieš 30 metų vaikai tikrai daugiau būdavo lauke, tačiau tai susiję ne su žaislais, o su technologijomis.
„Kartais vyresni žmonės sako: anksčiau pažiūrėdavome pusvalandį „Labanakt, vaikučiai“, ir viskas baigdavosi. Bet jeigu būtų rodę laidą ne pusvalandį, o valandą, ar po pusvalandžio mes būtume patys atsitraukę nuo televizoriaus? Ne.
Tarkime, mano karta augo, kai prasidėjo kompiuterių era. Mes lygiai taip pat sėdėdavome prie jų varvindami akis, sprogdindami bombikes ir šokinėdami per skylutes. Mat žaidimai dar buvo paprastučiai. Taigi žaidžiama visada su tuo, kas po ranka. O dabar po ranka kompiuteriai ir išmanieji telefonai“, – svarstė moteris.
Laikmečio visuomenės atspindys
I.Jovaišaitės-Blaževičienės teigimu, vaikystė yra labai integralus gyvenimo etapas, t. y. vaikai gyvena tokioje pat realybėje, kaip ir suaugusieji, o žaislai iš esmės atspindi to laikmečio visuomenę.
„Kai dabar sakoma, kad vaikai turi daug daiktų, daug žaislų, tai rodo, kad ir visuomenėje yra norma turėti daug daiktų.
Pastebėkime, kaip mes elgiamės su drabužiais. Jeigu drabužis suplyšta, mes jį išmetame, paprastai neadome ir nesiuvame, kaip anksčiau. Kai drabužį būdavo sunku gauti, jis brangiai kainavo, tuomet mes jį lopydavome ir stengdavomės prikelti antram gyvenimui. Dabar net kojinių nebeadome.
Taigi jeigu norime, kad vaikai pasitenkintų mažesniu kiekiu žaislų, turėtume visuotinai mažinti vartojimą, nes vaikai mokosi iš suaugusiųjų“, – pasakojo pašnekovė.
Pasak jos, pagal žaislus galima pasakyti, kada kas pasaulyje atsirado, nes žaislas paprastai yra tam tikro reiškinio pasekmė – pirma turėjo būti išrastas traukinys, tik tada atsirado žaislinis traukinukas. O kai dabar matome su dronais žaidžiančius vaikus, galime suprasti, kad ne vaikams tas dronas buvo sukurtas, o tai yra sumažintas daikto variantas vaikui pažaisti.
Kaip kinta mados
Taigi žaislų mados neatskiriamos nuo gyvenimo pokyčių, kai prasidėjus nepriklausomybei, kai visa mūsų pramonė sugriuvo ir gyvenimą teko kurti iš naujo. Pavyzdžiui, visi Stalino laikų žaislai privalėjo šypsotis.
„Aišku, žaislų mados keičiasi nuolat. Žaislai, kaip minėjau, yra labai geras sumažintas pasaulio atspindys. Pavyzdžiui, pagal tai, kaip aprengiamos lėlės, galime matyti vyraujančias madas. Vaikams tai aktualu – lėlė turi atrodyti šiuolaikiškai. Ir vaikai pagal lėlių drabužėlius labai tiksliai gali pasakyti, kuriam laikotarpiui ji priklauso, bent jau ta lėlė yra šiuolaikinė ar senovinė.
Taip pat lėlės labai keičiasi su gamybos technologijomis, naujų medžiagų pritaikymu. Turbūt didžiausias pokytis, kad lėlei dabar galima net sauskelnes pakeisti, ji gaminama iš silikono ir taip panaši į tikrą žmogų, kad net baugu.
Kita vertus, lėlė, kaip globos žaislas, sena kaip pasaulis, kadangi tai sumažintas žmogus. Tai ir vadinamasis migdukas, ir minkštas žaislas viename. Vaikams iki šiol reikia tokio draugo, jie turi poreikį susikurti tam tikrą socialinį modelį, vaidinti, su kažkuo kalbėtis.
Mergaitės dažnai žaidžia su lėlėmis, o berniukai susistato figūrėles ir kuria scenarijų, duoda joms užduotis, taip pat kalbasi su savo sumažintais draugais“, – teigė žaislų žinovė.
Buities žaislų šiandien vaikai neatpažįsta
Bene labiausiai pasikeitė buities žaislų kategorija. 30 metų senumo žaislai dabartiniams vaikams kartais net neatpažįstami.
„Dabar vaikui geriau pažįstamas mobilusis telefonas. Jei pasižiūrėtumėte, kokius dabar galima nupirkti žaislinius telefonus, ir prisimintumėte, su kuo žaidėme patys, jie neturi nieko bendra. Jau seniai vaikai nekelia telefono ragelio ir nesuka rato. Jau ir žaislinių mygtukinių telefonų nelabai rasite. Daug dažnesni yra tokie, kurie turi išmanųjį ekraną.
Neatpažįsta vaikai ir 30 metų senumo žaislinės skalbimo mašinos. Kai mes ją rodome muziejuje, sulaukiame pačių įvairiausių spėjimų – nuo muzikinės dėžutės iki makaronų gamybos įrenginio, nes šis žaislas šiuolaikiniams vaikams nesisieja su jokiu realiu dabartiniu daiktu. Taigi pasikeitus daiktų dizainui buityje, tai atsispindi žaisluose.
Kitas pavyzdys – meistro įrankių rinkinukas. Pati jo sudėtis – labai panaši, tie patys įrankiai, bet labai skiriasi žaislų sauga. Jei prieš kelis dešimtmečius būdavo galima įsigyti rinkinį, kuriame pjūkliukas pagamintas iš tikro metalo ir juo galima pjauti, o obliumi – iš tiesų obliuoti, šiandien tokio ir su žiburiu nerasite.
Kyla klausimas – gal mūsų motorika buvo geriau išlavinta, kad nesusižeisdavome? Dabar žmonės, pamatę tokį žaislą, sako – koks čia žaislas, juk čia realiai juo galima naudotis. Tai rodo, kad tuo metu galbūt buvo poreikis vaikams ugdyti amatų įgūdžius, todėl ir žaislai buvo „tikri“.
Dabar mokėti meistrauti nebūtina, nes yra atitinkamos paslaugos. Lygiai taip pat Viduramžiais tarp žaislų vyravo ginklai, nes reikėdavo nuo mažens ugdyti gerą fizinį pasirengimą bei ginklų valdymą. Taigi jeigu reikia realaus įgūdžio, žaislai gaminami kuo artimesni realiems daiktams“, – įsitikinusi I.Jovaišaitė-Blaževičienė.
Geležinę uždangą žaislai pralauždavo
Tiek anksčiau, tiek dabar populiarūs įvairūs minkšti žaislai rodo, kad visais laikais vaikams reikia jaukumo pojūčio.
„Žmonių psichologija nepakitusi nuo neatmenamų laikų. Tai vadinamasis migdukas, sukuriantis jaukumą. Kad jų tiek daug gaminama, galime suprasti, kad jie reikalingi. Tai draugas, su kuriuo vaikas eina miegoti, kurį jis apsikabina. Mes patys esame darę apklausą, kuri parodė, kad iki dešimties metų praktiškai visi turi tokį savo mylimą žaislą ir dažnai su juo miega.
O kokia forma suteikiama tam „kailiukui“, tai jau fantazijos reikalas. Anksčiau būdavo tik keli gyvūnėliai, o šiuo metu minkštų žaislų asortimentas labai išsiplėtęs: nuvažiavęs į kokį nors gamtos muziejų pagal jo tematiką gali įsigyti visą paukščiukų ar kitokių gyvūnėlių kolekciją, netgi esu mačiusi pirkti amebą.
Kai mes augome, vargiai žinojome, kas yra dinozaurai, o dabar jau trimetis vaikas gali atskirti dinozauro rūšį. Kaip ir pliušinė panda buvo išimtis – ji galėdavo būti iš kažkur įvežta, o dabar jų tiek prigaminta, kad visas pasaulis turi. Yra gigantų, kurie gali pasakyti, kokios žaislų tendencijos bus – pasiuvo gražų delfiną, ir pusė pasaulio vaikų miegos su delfinu.
-
Psichologė apie sovietmečio kartą: kokie požymiai išduoda kultūrinę traumą patyrusį žmogų
-
Svarbių Lietuvos įvykių fotometraštininkas P.Lileikis: buvo visko, balansuodavai tarp teisės ir moralės
-
Prof. J.Talaikytė – apie 1990-ųjų madą: nusimegztą maudymuką, „tiulį“ iš užuolaidų ir lietuvių išmones kuriant stilių
Kita vertus, nors sovietmečiu, kaip dažnai kartojama, mes gyvenome už geležinės uždangos, žaislai iš užsienio vaikus įvairiais būdais pasiekdavo. Vienas iš etaloninių pavyzdžių – lėlė Barbė. Visgi mes augome žinodami, kas yra Barbė, nes ar dėdė atsiuntė dovanų, ar kažkas dolerinėje parduotuvėje ją gavo.
Ir apskritai – kažkaip mus pasiekdavo informacija apie vakarietiškus žaislus, ir mūsiškiai bandydavo juos kopijuoti, tik suteikdavo jiems savo atspalvį, pritaikytą tuometinei visuomenei. Tai, kas šiandien laikoma žaislų klasika, mes juos visus atpažįstame“, – teigė pašnekovė.
