„Keistus skausmus dešinės kojos kelyje mano vyras Mindaugas pajuto dirbdamas vyriausiuoju treneriu Lenkijos Ščecino miesto krepšinio klube, – prisimena L.Budzinauskienė. – Kadangi savo sportiniame gyvenime jis jau buvo patyręs traumų, mokėjo gerai įsiklausyti į savo kūną ir pajuto kažką visai neįprasto.“
Iš pradžių Mindaugas konsultavosi su Lenkijos gydytojais, tačiau po to nusprendė išsitirti nuodugniau ir kreipėsi pagalbos į pažįstamus Vilniaus gydytojus, pas kuriuos gydėsi ankstesnes sportines traumas.
Gydytojai iš karto nukreipė krepšinio trenerį padaryti jo dešinio kelio magnetinio rezonanso tomografijos tyrimus, kurie parodė pakitimus kaule.
„Iš pradžių manėme, kad visa tai yra kažkas nesunkaus, išgydomo, kad bus galima chirurginė intervencija, kuri viską išspręs, – prisimena Laima. – Tačiau medicininė diagnozė buvo baisi – osteosarkoma, viena sudėtingiausių kaulo vėžio formų.“
Žinia nepaprastai sukrėtė visą šeimą
„Kad ir koks būtum psichologiškai stiprus žmogus, tokia žinia labai stipriai sukrečia, – prisimena Laima. – Tai milžiniškas smūgis ne tik ligoniui, bet ir visiems jo artimiesiems.“
Pasak Laimos, sužinojęs diagnozę, Mindaugas iš karto susisiekė su Santaros klinikų gydytojais. Taip prasidėjo jo sudėtinga kelionė su liga. Pirmi jos metai prabėgo nors ir sunkiai, bet pakankamai greitai.
„Turėjome didelę viltį, kad vis dėlto bus galima kažkaip atsitiesti, – sako Laima. – Ir tikrai, praėjus metams po sudėtingų chemoterapijos procedūrų ir operacijos, liga lyg ir atsitraukė.“
Sužinojęs šią gerą žinią Mindaugas Budzinauskas vėl išvyko dirbti į Lenkiją. „Ščecino krepšinio klubas niekada Mindaugo nepaliko, – prisimena Laima. – Ir tai buvo mano vyrui labai svarbu. Tokiam ligoniui kaip jis baisiausia yra tapti niekam nereikalingu.“
Mindaugas labai vertino, kad lenkų krepšinio klubas su jo prezidentu priešakyje ligos metu su juo toliau komunikavo. Laimos vyras padėjo savo klubui dirbdamas iš Lietuvos nuotoliniu būdu – konsultuodamas trenerius, parinkdamas klubui žaidėjus. Tiek pats Mindaugas, tiek Lenkijos Ščecino miesto krepšinio klubas ir jo sirgaliai tikėjosi, kad jis sugrįš. Po metų Mindaugas iš tiesų sugrįžo į Lenkijos klubą ir pratęsė ten savo darbą vyriausiojo trenerio pareigose.
Krepšininkas ir muzikantas
„Susipažinau su savo vyru mokydamasi tuometėje Vilniaus M.K.Čiurlionio menų mokykloje, – sako L.Budzinauskienė. – Dalyvavau „Dainų dainelės“ konkurse ir tapau jo laureate. Taip tėvai nusprendė mano likimą susieti su muzika. Mokiausi toje mokykloje nuo antros iki dvyliktos klasės.“
Pasak Laimos, ji su Mindaugu susipažino lankydama mokyklos chorą „Aidija“. Ji tada studijavo muzikos teoriją, o vyras buvo pučiamųjų skyriaus moksleivis, grojo valtorna. Mindaugas mokytis M.K.Čiurlionio menų mokykloje atvyko iš Jurbarko krašto, būdamas dar visai mažas, tik 7 metų.
Jis apsigyveno mokyklos internate, kuriame iki šiol apsistoja gabūs muzikai, dailei ir šokiui vaikai iš visos Lietuvos. Gyventi internate mažiems vaikams, nutolusiems nuo savo tėvų šimtus kilometrų, niekada nebuvo lengva – tai tikra gyvenimo mokykla, su kuria ne visi susitvarkydavo.
Pasak Laimos, Mindaugas su nuoskauda prisiminė pirmuosius sunkius gyvenimo metus toli nuo tėvų, kai jis jautėsi paliktas ir apleistas. Tačiau vyresnėse klasėse Mindaugą jau gelbėjo puikus draugų ratas.
Būtent internatas užgrūdino ir suformavo didelę Mindaugo vidinę stiprybę, užsispyrimą siekti savo tikslų, išugdė stiprias kovotojo savybes.
„Choras padarė įtaką ne tik mūsų tarpusavio santykiams, tačiau ir bendrų draugų rato susidarymui, – pasakoja moteris. – Bendravimas su Mindaugu chore galiausiai baigėsi mūsų vestuvėmis ir šeimos sukūrimu. Savo muzikinę karjerą aš tęsiau ir toliau, o Mindaugas vėliau pasirinko kitą kelią.“
Mindaugas, baigęs M.K.Čiurlionio menų mokyklą, muzikos studijas pratęsė tuometėje Lietuvos muzikos akademijoje, kurioje įgijo valtornos specialybės diplomą.
„Manau, kad savo muzikos studijomis Mindaugas norėjo pratęsti savo senelio Juozo Budzinausko, chorų vadovo ir vargonininko, širdies prašymą, nes pats didelės aistros muzikai nejautė, – pasakoja Laima. – Tačiau mokykloje jis pajuto ir kitą savo pašaukimą – krepšinį.“
Aktyviai sportuoti Mindaugas pradėjo dar studijuodamas akademijoje, žaidė jos studentų krepšinio komandoje, keliems turnyrams buvo subūręs net „Aidijos“ choro komandą. Žaidžiant su ja vieną kartą Mindaugas susidūrė su žinomu Lietuvos krepšinio treneriu Rūteniu Paulausku ir jo aistra krepšiniui nugalėjo.
Galiausiai pasirinko krepšinį ir niekada dėl šio pasirinkimo nesigailėjo.
„Tuo metu Mindaugas turėjo tikrai gerą darbą, grojo Lietuvos kariuomenės orkestre, – pasakoja Laima, – tačiau jis suprato, kad negalės suderinti šio darbo su savo aistra krepšiniui. Galiausiai pasirinko krepšinį ir niekada dėl šio pasirinkimo nesigailėjo.“
Sportas ir šeima krepšininko gyvenime
„Mindaugui jo darbas buvo labai svarbus, – pasakoja Laima. – Jis daug važinėjo, turėjo darbo kontraktų įvairiose šalyse ir kaip sportininkas, ir kaip treneris. Aš taip pat norėjau dirbti savo darbą, rūpintis mūsų augančiomis dukromis.“
Laima tuo metu taip pat pasiekė nemažų aukštumų savo muzikinėje profesijoje. „Žinoma, tai, kad mano vyras daug metų dirbo užsienyje, o aš auginau dukras ir dirbau Lietuvoje, buvo ne visiems suprantama, tačiau tokia padėtis mus abu tenkino, – pasakoja Laima. – Aš tikrai negalėjau savo vyrui liepti atsisakyti užsienio kontraktų ir gyventi Lietuvoje, nes karjera krepšinyje buvo jam labai svarbi. Norėjau, kad Mindaugas siektų savo tikslų ir būtų laimingas.“
Grįžimas iš Lenkijos namo
„Po kelių mėnesių darbo Lenkijos klube Mindaugas pajuto, kad liga vėl atsinaujina, ir nutarė sugrįžti Vilnių“, – prisimena Laima. Pasak moters, kai kas gal ir abejojo, kad tęsdamas kovą su liga Lietuvoje jis gaus tinkamo lygio gydymą.
Užsienio kolegos taip pat ieškojo, kurioje šalyje Mindaugui geriau gydytis – Lenkijoje, Vokietijoje ar kitoje šalyje, tačiau galiausiai buvo įsitikinta, kad Vilniuje šios vėžio atmainos gydymo lygis yra tikrai labai aukštas ir Mindaugo pasirinkimas buvo teisingas.
„Atsinaujinusios ligos gydymas buvo išties sudėtingas, – prisimena Laima. – Buvo pradėtas gydymas švitinimu, vartojama daugybė vaistų, tačiau liga nesitraukė ir galiausiai Mindaugui reikėjo amputuoti koją.“ Tačiau vėžys vis tiek nenustojo plisti ir po trejų metų intensyvaus gydymo pasidarė aišku, kad jokie gydymo metodai nepadėjo.
Buvo pradėtas gydymas švitinimu, vartojama daugybė vaistų, tačiau liga nesitraukė ir galiausiai Mindaugui reikėjo amputuoti koją.
Milžiniški fiziniai ir emociniai krūviai
„Mindaugui buvo nepaprastai sunku išgirsti gydytojų frazę: „Mes padarėme viską, ką galėjome, daugiau niekuo negalime padėti“, – kalba Laima. – Tai išgirsti yra taip pat baisu, kaip ir vėžio diagnozę. Ji reiškia, kad žmogus yra paliekamas vienas su savo liga…“
Tačiau Mindaugas nepalūžo. Pasak Laimos, jos vyras suprato, kad reikia gyventi toliau, turėti viltį, o gyvenimo kokybė priklauso nuo to, kaip tu žvelgi į tą gyvenimą. Silpnumo akimirkomis Mindaugas labai apgailestavo, kad negalės toliau dirbti mylimo krepšinio trenerio darbo, nepamatys, kaip užaugs jo dukros…
Ir visa tai tik dėl tos netikėtos baisios ligos, kuri užklupo jį kaip tik tada, kai jo gyvenimas buvo toks turiningas ir gražus! „Tiek fiziškai, tiek psichologiškai yra nepaprastai sunku, kai tavo gyvenimas staiga sugriūva, – kalba Laima. – Tai sunku ne tik ligoniui, bet ir jo šeimai ir artimiesiems, kurie jį myli ir trokšta jam visa ko geriausio.“
Tačiau net ir sunkiausiais momentais būtina nepalūžti, ypač jeigu šeimoje yra mažų vaikų. „Privalėjau išmokti toje situacijoje būti stipri, – prisimena Laima. – Negalėjau leisti sau subyrėti, nes šalia buvo vaikai. Jeigu jie matytų mamą, kuri nesugeba susitvarkyti su savo emocijomis, gyvenimas šeimoje taptų nepaprastai sunkus.“
Tačiau Laima prisipažįsta, kad atlaikyti šį didžiulį psichologinį krūvį jai buvo tikrai nelengva. „Būdavo, kad, kai užklupdavo stiprios emocijos, tai ir išsiverkdavau kartais niekam nematant, – prisimena Laima. – Labai norėdavosi kažkam pasiguosti, savęs pagailėti, tačiau iš visų jėgų stengiausi tą situaciją suvaldyti. Žinojau, kad kitaip nebus ir turiu šią sunkią tikrovę priimti.“
Pasak Laimos, ekstremalūs fiziniai ir emociniai krūviai, kuriuos ji patyrė Mindaugo ligos metu, ją nepaprastai daug ko išmokė. „Kad ir kaip keistai tai nuskambėtų, būtent tuo sunkiausiu metu supratau, kad turiu priimti šiuos nepaprastus išbandymus kaip likimo dovaną, nors ir labai žiaurią, – dalijasi mintimis Laima. – Visa tai privertė pasižiūrėti į savo gyvenimą kitaip. Pamačiau, kaip sumenko visos problemos, kurios dar ne taip seniai atrodė tokios svarbios: karjera darbe, gerovės kūrimas, kelionės… Visa tai man pasidarė visiškai nesvarbu.“
Būtent per didžiulius išbandymus Laima taip pat suprato ir neįkainojamą sveikatos vertę žmogaus gyvenime.
„Labiausiai nemėgdavau sveikatos linkėjimo kokių nors švenčių arba sveikinimų metu, – prisipažįsta Laima. – Tai man atrodė banalu. Tačiau praėjusi šį kelią supratau, kad nieko kito kaip tik sveikatos žmogui ir tereikia, ir šis palinkėjimas visada yra pats prasmingiausias.“
Vyro liga privertė Laimą ir daug ko išmokti
„Kai turi namuose sunkų ligonį ir matai, kaip jam yra sunku fiziškai ir psichologiškai, norėdama jam padėti privalai įgyti labai daug naujų kompetencijų, – prisipažįsta Laima. – Per labai trumpą laiką turėjau išmokti būti ir medicinos seserimi, ir slauge, išmokti suleisti vaistus, tinkamai prižiūrėti ligonį, mokėti jį apversti, pamaitinti. Gyvenime niekada tokiems dalykams nesiruoši, jie visada užklumpa netikėtai.“
Pasak Laimos, jos vyras buvo nuostabus ligonis. Jis niekada nebumbėdavo, nereikšdavo jokios savigailos, kad „aš esu ligonis ir dabar jūs visi čia manęs gailėkitės.“
Mindaugas kaip tik nenorėdavo, kad atvažiuotų giminaičiai, kurie nuolat graudindavosi, koks jis vargšas ir kokie mes čia visi vargšai, ir kaip viskas yra baisu ir negerai. Jis niekada nepriimdavo tokio požiūrio į save. Jis laukdavo savo draugų, su kuriais kalbėdavosi apie krepšinį, žiūrėdavo krepšinį, juokaudavo.
„Mano vyras turėjo nepaprastai stiprų norą gyventi , – kalba Laima. – Jis ignoruodavo savo ligos baisumą, stengdavosi nustumti neramias mintis apie ateitį kaip galima toliau.“
Pasak buvusio Mindaugo trenerio ir puikaus draugo Rūtenio Paulausko, Mindaugas su vėžiu kovojo taip pat, kaip krepšinio aikštelėje – visą laiką strategavo, planavo, koks bus kitas žingsnis jo gydymosi kelyje.
„Mindaugas susėsdavo su jį gydančiu onkologu Domantu Digliu ir vos ne schemomis nupiešdavo tolesnį gydymosi planą: išgeri, pavyzdžiui, šitą chemiją, atlaikai ją, o tada jau gimsta tolesnis planas, ką daryti po to“, – prisimena Laima.
Pasak moters, ligai progresuojant, tas planavimas darėsi vis sudėtingesnis, tačiau jos vyras ir šalia buvęs gydytojas visada turėjo labai aiškų tikslą. Mindaugas netgi kalbėdavo apie savo ligą su aštriu humoru, gal net kiek sarkastiškai. Mokėjimas pažvelgti į savo ligą iš linksmosios pusės jam labai psichologiškai padėdavo.
Pasak moters, visai netikėtai vyro priežiūrai padėjo ir COVID-19 pandemija, suteikusi galimybę dirbti iš namų. „Buvimas namuose man labai padėjo prižiūrėti vyrą, nes galėjau visada būti šalia, – prisimena Laima. – Jam mano buvimas taip pat buvo labai svarbus, jis nesijautė vienišas ir niekam nereikalingas. Tuo metu Mindaugui jau buvo amputuota koja ir jis buvo labai priklausomas nuo mano pagalbos“.
Tuo metu Mindaugui jau buvo amputuota koja ir jis buvo labai priklausomas nuo mano pagalbos.
Draugus pažinsi nelaimėje
„Sunkios situacijos gyvenime visada parodo, kas yra tavo draugai, – kalba Laima. – Vieni nuoširdžiai stengiasi tau padėti, o kiti tiesiog nustoja skambinti ir bendrauti, teisindamiesi, kad „nenori trukdyti“. Juos irgi galima suprasti – jie nenori neigiamų emocijų, nenori jaudintis…“
Mindaugas turėjo puikių draugų iš vaikystės laikų ir krepšinio pasaulio, kurie ligos akivaizdoje visą laiką buvo šalia ir padėjo, kuo galėdami. Jo draugai kažkada matė Mindaugą stiprų, energingą, laimintį pirmąsias vietas krepšinio turnyruose, tačiau matė jį ir be galo silpną, išsekintą kasdienių švitinimų, su amputuota koja.
„Vežant į švitinimus, Mindaugą reikėjo kelti į vežimėlį, po to – į mašiną, vežti į švitinimus, vėl kelti ant rankų, vėl nešti, – prisimena Laima. – Be jo ištikimų draugų to padaryti būtų neįmanoma.“
Pasak Laimos, ligoniui dažniausiai reikia iš draugų netgi ne kokių nors materialių dalykų ar tiesioginės pagalbos, o tik paprasčiausio dėmesio. Ligonis trokšta jaustis kam nors reikalingas, visa siela nori, kad draugai jo nepamirštų, pabūtų su juo, pabendrautų, aplankytų. Būtent tokius nepaprastus draugus Mindaugas ir turėjo. O tai yra didžiulė likimo dovana.
Pirmieji kontaktai su Vilniaus pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisu
Praėjus porai mėnesių po žinios, kad Mindaugui gydytojai jau nebegali padėti, Laima pradėjo galvoti, kas dar galėtų jos vyrui suteikti profesionalią pagalbą.
Ji prisiminė savo buvusią doktorantę, kurios vyras taip pat sirgo onkologine liga ir paskutinius savo gyvenimo mėnesius buvo Vilniaus pal. kun. Mykolo Sopočkos hospise.
Jos atsiliepimai apie hospisą buvo patys geriausi, kaip apie vietą, kurioje visada galima gauti reikiamą pagalbą. „Hospiso misija tampa ypač svarbi tada, kai gydytojai ligoniui jau niekuo nebegali padėti, – pasakoja Laima. – Tuo metu jam yra ypač sunku, labai reikia psichologinės pagalbos arba nors ir paprasčiausios vilties.“
Laima paskambino į Vilniaus pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisą ir paprašė, kad kas nors iš hospiso darbuotojų aplankytų Mindaugą namuose. „Pas mus atvažiavo hospiso daktaras ir slaugytoja Ana, vėliau prisijungė ir slaugytoja Rita, – prisimena Laima. – Jie ne tik atsakė į daugybę mūsų klausimų, tačiau ir užtikrino, kad jeigu kas atsitiks, aš galiu į hospisą skambinti bet kuriuo paros metu ir į visus mano klausimus bus atsakyta, visa galima pagalba bus suteikta.“
Hospiso darbuotojų apsilankymas Laimai ir Mindaugui buvo didžiulė psichologinė pagalba. „Mindaugas labai laukdavo tų hospiso slaugytojų, – šypsodamasi prisimena Laima. – Kol turėjo jėgų, jis visada pasipuošdavo ir pasikvėpindavo prieš šių ponių atvažiavimą, mėgdavo su jomis pajuokauti ir pašnekėti. O ir jos visada stengdavosi palaikyti gerą nuotaiką, visi namai joms atvykus tarsi nušvisdavo.“
Pasak Laimos, hospiso darbuotojos į jų namus niekada neatvykdavo tuščiomis rankomis. Mindaugo gimtadienio dieną jos atvažiavo su gėlėmis, visada atveždavo specialaus medicininio maisto. Pasak Laimos, hospisas juos aprūpino įvairiomis slaugos priemonėmis – milžiniška funkcine lova ir specialiu deguonies aparatu.
Mindaugo priežiūra namuose
„Atėjus vasarai, Mindaugo sveikatos būklė pradėjo blogėti ir hospiso darbuotojos pradėjo kalbėti apie jo persikėlimą į hospiso stacionarą, – prisimena Laima. – Tačiau tada norėjosi pabūti su vyru namie kiek galima ilgiau.“
Pasak Laimos, tuo metu jų butas buvo tapęs tikra ligoninės palata. Tačiau nepaisant vyro pastangų nepasiduoti ligai, Laima matė, kad Mindaugas akivaizdžiai silpsta. Po kiek laiko jis pradėjo jaustis taip blogai, kad pats pareiškė norą persikelti į hospiso stacionarą.
„Galbūt Mindaugas tikėjosi hospise atsigauti, po to vėl sugrįžti namo ir tęsti savo darbą… – prisimena Laima. – O gal tiesiog nujautė savo artėjantį išėjimą ir nenorėjo, kad jis įvyktų namie prie vaikų… Man sunku pasakyti, jis man to nesakė.“
Atvykimas į hospisą
„Kiekvienas iš mūsų yra mirtingas ir visi su tuo susidursime, – kalba Laima. – Ne kiekvienam nutiks ta vadinamoji karališka mirtis, kai tiesiog užmigsi ir jau neatsibusi… Mūsų kelionė iš šio pasaulio gali būti daug ilgesnė ir sudėtingesnė“.
Pasak Laimos, hospiso misija yra įprasminti tą paskutinę gyvenimo kelionę, suteikti išeinančiam žmogui didžiulę psichologinę pagalbą ir ramybę. „Žmogus turi išeiti iš šio pasaulio ne skausmuose ir kančiose, bet oriai, apsuptas pagalbos ir dėmesio“, – kalba Laima.
Nors visi norime artimą žmogų turėti šalia savęs namuose kiek galima ilgiau, tai ne visada yra įmanoma. Laima labai dėkinga, kad jos vyras Mindaugas savo paskutines dienas galėjo praleisti hospise, apsuptas dėmesio ir profesionalios pagalbos. Jam tik atvykus į stacionarą, jis iš karto buvo apsuptas daktarų ir slaugytojų dėmesio, sudarytas jo maitinimo valgiaraštis, priežiūros planas.
„Dėl COVID-19 pandemijos mūsų susitikimai su vyru hospiso stacionare buvo riboti, tačiau aš spėjau pamatyti, koks nuostabus personalas dirba hospise“, – prisimena Laima.
Kai Mindaugas mirė ir Laima važiavo į šv. Mišias, kelias į bažnyčią ėjo pro hospiso pastatą. Laima nejučia pasižiūrėjo į buvusį Mindaugo palatos langą ir pamatė jame degančią šviesą. „Supratau, kad tame kambaryje jau yra kitas žmogus, kuris dabar yra tame nepaprastai svarbiame išėjimo kelyje, – prisimena Laima. – Ir šalia jo yra tie nuostabūs hospiso žmonės, kurie nepaliks jo paskutinėje jo gyvenimo kelionėje.“
Hospiso pagalba sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis
Sunki onkologinė liga bet kuriuo metu gali paliesti kiekvieną iš mūsų, į šipulius sudaužyti likusį gyvenimą, sutrypti svajones.
Daugiau kaip 260 Vilniaus pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso specialistų ir savanorių kiekvieną akimirką yra su tais, kurie kovoja su mirtina liga, patiria didžiulį skausmą, baimę ir nežinią. Hospiso pagalba suaugusiems ir vaikams namuose ir stacionare yra nemokama ir prieinama visą parą.
Jūs galite padėti sunkiai sergantiems skirdami savo 1,2 proc. GPM Vilniaus pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisui. Daugiau informacijos rasite čia.
