Į tai reaguodamas Vakarų pasaulis 2008 metais seksualinę prievartą priskyrė prie karo nusikaltimų.1 Šių veiksmų imtasi tikintis, jog ateityje tokio pobūdžio nusikaltimų, kaip ir paties karo, pavyks išvengti. Tačiau 2022 metų pradžioje prasidėjusi Rusijos karinė invazija į Ukrainą pražudė Europos ir viso pasaulio viltis. Paskutiniais duomenimis, Ukrainos civilių aukų skaičius padidėjo iki 10 tūkstančių, dar 20 tūkstančių buvo sužeisti.2 Seksualinės prievartos aukų skaičius iki šiol nėra žinomas.
Praėjus vos keletui dienų nuo karo Ukrainoje pradžios žmonių pasakojamos istorijos ir įvairios medijos, atskleidžiančios seksualiai išprievartautų Ukrainos moterų ir vaikų patirtis bei pasekmes, Vakarų pasaulyje sukėlė protestų bangą. Ne išimtis ir Baltijos šalys. 2022 metų balandžio 11 dieną Estijoje, Taline, prasidėjusi protesto akcija „Aš priklausau tik sau“ per kelias dienas išplito į Latviją, o galiausiai pasiekė ir Lietuvą.
Šia akcija norėta išsiaiškinti: ką reiškia panaudoti kūną proteste prieš karą ir prievartą? Ar toks sąlytis su karo aukomis padeda jas „sužmoginti“? Kokias emocijas tai kelia protesto dalyviams bei plačiajai visuomenei? Ir kaip tai keičia visuomenės santykį su realybe?
Masinė seksualinė prievarta – tautos išniekinimo įrankis
Reikia pabrėžti, jog šiuo atveju nagrinėjama seksualinė prievarta nėra vien nusikaltimas prieš pavienį individą – žvelgiama į platesnį, masinės prievartos ginklą. Dauguma mokslininkų masinės seksualinės prievartos fenomeną nagrinėja ne tik kaip individualią traumą, bet ir kaip etninio valymo elementą, kuriuo siekiama išniekinti tautą, pakirsti pasitikėjimą savimi bei aplinkiniais ir pakurstyti nusivylimą visuomene, nes ji nesugebėjo apsaugoti nuo šios tragedijos. Taigi vienas pagrindinių masinės seksualinės prievartos tikslų – sutraukyti bendruomenės saitus, sugriauti solidarumą ir destabilizuoti.
Kaip taikliai pastebi Ruth Seifert, moters kūną galima sugretinti su įvairių (vakarų) valstybių simboliais, tokiais kaip Laisvės statula JAV ar Mariana – Prancūzijos laisvės simboliu. Gretinant moters kūną ir valstybių simbolius, masinę prievartą prieš moteris galima laikyti simboline prievarta prieš visą tautą. O pasisavintas moters kūnas tampa tik dar viena priešininko užkariauta zona, užgrobta teritorija. Taip mėginama sunaikinti aukos žmogiškumą, ją sugėdinti ir sudaiktinti, kitaip sakant – subjektą paversti objektu.
Kūnas – protesto įrankis?
2003 metais Brazilijoje šimtai žmonių išsirengė taip protestuodami prieš policijos veiksmus, nukreiptus prieš moterį, kuri nuoga maudėsi ne savo namų teritorijoje. 2004 metų liepos 15 dieną grupė vyresnio amžiaus moterų susirinko prie 17-osios Asamo (Indija) šaulių būstinės ir nusirengė drabužius, ragindamos karius ateiti jų išprievartauti Tai įvyko po to, kai 2004 metų liepos 11-ąją 32 metų indė Thangjam Manorama buvo suimta, išprievartauta ir nužudyta, kaip įtariama, būtent 17-osios Asamo šaulių būstinės karių. 2022 metais Baltijos šalyse įvyko jau minėta protesto akcija „Aš priklausau tik sau“, kurios metu moterys išėjo į viešumą apnuogintomis ir „iškruvintomis“ kojomis, taip išreikšdamos panieką Rusijos karių Ukrainoje vykdomiems veiksmams.
Ką reiškia toks kūno panaudojimas protestuose už moterų teises bei protestuose prieš karą ir prievartą? Ar tai daro kokią nors įtaką? Šiuos klausimus nagrinėjantys autoriai turi vieningą nuomonę: kūnas – aprengtas ar neaprengtas – jau savaime yra puiki protesto priemonė. Jis perduoda politinę bei socialinę žinutę kur kas įtaigiau nei popieriaus lapas ar plakatas.
Per sąlytį su savo kūnu protestų dalyviai lengviau susitapatina su aukomis, dėl kurių protestuoja. Apnuogintas kūnas patraukia dėmesį, jautriau perteikia žinią visuomenei – tai itin veikia dabartiniame informacijos amžiuje, kai politinės žinutės yra transliuojamos pasitelkiant medijas.
Protesto akcija „Aš priklausau tik sau“: kūniškumas ir susitapatinimas su prievartos aukomis
Baltijos šalyse nuvilnijusi protesto akcija „Aš priklausau tik sau“ trumpai jau buvo pristatyta, tačiau būtent Lietuvoje ji įvyko 2022 metų balandžio 16 dieną, kai priešais Rusijos ambasadą Vilniuje išsirikiavo 103 moterys ir merginos. Jos raudonais dažais išsitepliojo kojas, ant galvų užsidėjo maišus ir už nugaros susirišo rankas (1 pav.). Toks Lietuvos moterų įvaizdis leido joms bent simboliškai susitapatinti su Rusijos agresijos paveiktomis Ukrainos moterimis ir vaikais. Kai kurios moterys su savimi atsinešė ir simboliniu „krauju“ išdažė vaikiškus žaislus. Moterys priešais ambasadą tyloje stovėjo apie 20 minučių.
Klausimas – ar nebūtų užtekę priešais Rusijos ambasadą ateiti su plakatais, surinkus didesnę minią žmonių ir savo pasipiktinimą išreikšti „įprasta“ protesto forma? Greičiausiai tai irgi būtų sulaukę atgarsių. Tačiau šiuo protestu buvo siekiama nešti kitokią – politinę bei socialinę žinutę. Todėl ir jo įrankiu tapo šokiruojantis moters kūno demonstravimas.
Šiame straipsnyje siekiant atsakyti į anksčiau išsikeltus klausimus, susijusius su kūniškumu bei meniniais protestais, remiamasi atlikta žiniasklaidos priemonių, konkrečiau Lietuvos naujienų portalų, apžvalga. Taip norėta įvertinti, kokią įtaką protestas „Aš priklausau tik sau“ turėjo plačiajai visuomenei bei pačioms protesto dalyvėms.
Apžvalga vyko atrenkant Lietuvos naujienų portaluose paskelbtus straipsnius, kuriuose šis protestas buvo nagrinėjamas ir pristatomas pasitelkiant vaizdinę medžiagą.3 Be to, pavyko pakalbinti ir vieną iš protesto organizatorių, kuri pasidalijo savo įžvalgomis apie tokios akcijos poveikį visuomenei, bendruomeniškumo bei palaikymo jausmą. Taigi, šiek tiek plačiau į šį protestą pažvelkime aptardami tris pagrindinius Lietuvos naujienų portaluose išryškėjusius aspektus.
Bendruomeniškumo bei susitapatinimo jausmas
Naujienų portaluose, aptarusiuose vykusį protestą, itin ryškus bendruomeniškumo bei susitapatinimo jausmas. Minimos tokios frazės: „mes, žmonės, priklausome tik sau ir agresorius neturi teisės nei mūsų okupuoti, nei mūsų užimti, nei užpulti“, „atėjo į akciją, norėdama pasiųsti palaikymo žinutę, nes to nepadariusi jaustųsi „tokia silpna“. Taigi, protesto dalyvės interviu kalbėjo apie tai, ką karo metu tenka išgyventi Ukrainos moterims ir kad prisijungdamos prie šios akcijos lietuvės gali bent kelioms sekundėms įsijausti ir parodyti tą žiaurumą, su kuriuo susiduriama Ukrainoje:
Sėdint ant sofos labai sunku pajusti, ką išgyvena žmonės ten. Suvoki, apsiverki, bet iki galo negali suvokti. Dar buvo abejonių, kad reiks su kelnaitėmis stovėti. Tarsi gėdos jausmas. Bet kai pagalvoji Ukrainoje moterys ne tik, kad patiria asmeninę gėdą, jos turi apie tai viešai papasakoti, o dar tūkstančiai žmonių socialinėje erdvėje kvestionuoja, netiki jų istorijomis. Čia pajunti tik sekundės dalį to, ką jos jaučia. (interviu fragmentas iš BNS)
Bendrai protesto metu jautėme tarpusavio bendrystę ir artumą. Pasibaigus renginiui raginome viena kitai padėti apsivalyti, apsirengti ir moterų bendrystė tame tikrai išryškėjo. (ištrauka iš interviu su protesto organizatore)
Nežmoniškas žiaurumas ir skausmas
Analizuotuose straipsniuose buvo akcentuojamas ir skausmas dėl karo Ukrainoje bei šios šalies moterų patiriamų kančių. Rastos tokios frazės: „prie Rusijos ambasados vyko akcija, skirta solidarizuotis su nežmoniško žiaurumo ir skausmo savaites gyvenančiomis Ukrainos moterimis ir vaikais“, „kviečiame solidarizuotis su nežmoniško žiaurumo ir skausmo spąstuose gyvenančiomis Ukrainos moterimis“. Ukrainiečių išgyvenamas skausmas paskatino vienytis asmenis, kurie tokio skausmo galbūt niekada nėra patyrę, o žiaurumo faktorius paveikė net mažiausiai aktyvius šalies žmones. Tai dar labiau sustiprino Vilniuje vykusio protesto emocijas ir jų atgarsį visuomenėje.
Kūno panaudijimas – įtaigi žinutė
Vis tik daugiausia reakcijų akcija „Aš priklausau tik sau“ sulaukė dėl šokiruojančio moters kūno demonstravimo. „Iškruvintos“ moterų kojos ir juodi maišai ant galvų skleidė stiprią žinutę apie seksualinę prievartą Ukrainoje. Tirtuose straipsniuose buvo ne kartą užsiminta apie „kruvinus kūnus“ taip pat nestigo vaizdinės medžiagos protestui įamžinti.
Protesto organizatorė Neringa Gujienė, paklausta ar toks kūno panaudojimas turėjo poveikį visuomenei, vienareikšmiškai tam pritarė:
Vienareikšmiškai taip. Juk tai radikalus vizualas. Tai, kas mum neįprasta ir savaime sukelia skausmą. <..> Protesto tikslas buvo ne tik suburti prijaučiančius, bet ir sukurti išliekamąją vertę per nepatogų vaizdinį. Vargu, ar tokio atgarsio būtume susilaukusios, jeigu vaizdas nebūtų klaikus. Tikrai ilgam įsirėžė į atmintį.
Paklausus apie kūno panaudojimo proteste tikslą organizatorė teigė, jog protesto įrankiu šokiruojantis moters kūnas buvo pasirinktas neatsitiktinai. Taip siekta sukurti kuo gilesnį įspūdį ir sukelti stiprias emocijas:
Įspūdžio ir efekto kūrimas per radikalumą ir žiaurumą. Kūno apnuoginimas reiškė jo pasisavinimą, dalyvėms turėjo sukelti pažeidžiamumo ir sumenkinimo jausmus. Protesto kontekste tai žymėjo drąsą ir palaikymą.
Kančios ir žmogiškumo įprasminimas meniniais protestais
Prieš dvejus metus įvykęs protestas „Aš priklausau tik sau“ Lietuvai ir pasauliui parodė, jog net skausmo tiesiogiai neišgyvenantys žmonės jį jaučia ir gali susitapatinti su aukomis taip atkurdami jų žmogiškumą ir suteikdami prasmę jų kančioms. Šokiruojantys, radikalūs vaizdai bei kūno panaudojimas šiame proteste tapo rezistencijos, pasipriešinimo agresoriui simboliu ir ilgam įsirėžė į Lietuvos visuomenės atmintį. Nuogas ir „kruvinas“ moters kūnas – dar vienas įrodymas, jog meniniai protestai turi galią sukelti stiprias emocijas ir keisti mūsų suvokimą karo, seksualinės prievartos, empatijos bei solidarumo klausimais.
