Žydrė – viena iš fotografės Julianos herojų, kurios istorija atsispindi subtiliai užfiksuotuose kadruose. Fotografė Juliana Murašova-Tamošaitienė jau ne pirmą kartą sužavi stipriu projektu, kuriame moterys dalijasi savo patirtimis, skausmu, laime ir iššūkiais. Apie tai galite paskaityti štai čia.
Šiandien fotografė ir vėl kviečia moteris pasinerti į daugybę jos fotografijose gimstančių istorijų.
„Šiais metais antrą kartą tapau mama. Tai yra ypatingas gyvenimo etapas, kupinas įvairių emocijų, džiaugsmo bei naujų iššūkių, privertęs mane pažvelgti ne tik į save, bet ir mūsų šeimos ryšius. Kiekviena akimirka su antruoju vaiku tapo svarbiu prisiminimu apie tai, kokie įvairialypiai, stiprūs ir ypatingi yra šeimos santykiai. Šie išgyvenimai paskatino mane giliau apmąstyti pirmojo projekto „A Mother Is Born“ prasmę ir aktualumą. Supratau, kad istorija nesibaigia motinyste – ją papildo tėvystė, partnerystė ir visa šeimos kelionė. Taip pamažu susidėliojo mintys apie pirmojo projekto tęsinį. Šįkart noriu tyrinėti, kaip naujos gyvybės atėjimas keičia visą šeimą: kaip mes mokomės iš naujo būti tėvais, partneriais ir tiesiog savimi“, – rašo Juliana. Kviečiame atrasti Žydrės istoriją.
Jausmų pliūpsnis
Kaip pasakoja makiažo meistrė Žydrė – šiuo metu visas jos gyvenimas orientuotas į motinystę. Nors makiažas taip pat užima svarbią vietą, tačiau ji, išgirdusi dukrytės diagnozę, nusprendė neskubėti sugrįžti į darbus. Juolab kad šiandien laukia įvairios veiklos su specialistais, kurie padeda dukrytei tobulėti.
Žydrė dalinasi, kad dukrytė Nora – pirmagimė: „Man buvo jau 34-eri, kai pradėjau lauktis. Tuo metu esi pripratęs prie tam tikrų gyvenimo niuansų, susidėliojęs karjerą, dienotvarkę, tačiau visada žinojau, kad norėsiu vaikų.“
Ji sako, kad labai gerai atsimena tą momentą, kai testas parodė teigiamą rezultatą, kadangi turėjo įtarimų, kad galbūt yra nėščia: „Testo nuėjau daryti 3 val. nakties. Visa drebėjau, žadinau vyrą, jis net nesuprato, kas vyksta. Momentas buvo labai jaudinantis! Laukimosi etapu iš pradžių jaučiau itin daug energijos, tačiau vėliau prasidėjo „linksmoji dalis“ – pykinimas, kurio nė už ką negalėčiau pavadinti rytiniu, kadangi truko visą dieną tris mėnesius. Labai džiaugiausi, kad vėliau pykinimo laikas baigėsi ir vėl sugrįžo energija – dirbau iki pat gimdymo.“
Kai gimė Žydrės dukrytė, jai buvo padarytas privalomas klausos testas. Rezultatas išgąsdino, tačiau specialistai iš pradžių šeimą ramino, kad tai – visiškai normalu, kad daug kam taip nutinka ir priežasčių yra pačių įvairiausių. Prieš važiuojant namo testas buvo atliktas dar kartą, tačiau ir vėl nepavyko.
„Prisimenu, kad pradžia buvo tiesiog beprotiškai sunki, todėl ši žinia mane labai palietė, be to, tiek gimdymas, tiek žindymo pradžia buvo traumuojantys. Jaučiausi išmušta iš vėžių, nors aplinkiniai ramino, kad viskas gerai. Pirmas darbas, kurį padariau, iškart užregistravau dukrytę pas gydytoją, bet tam, kad patektume, teko nueiti ilgą kelią. Beliko laukti, tad tuo metu tiesiog koncentravausi į kasdienybę“, – prisimena moteris.
Kaip aiškina Žydrė, tą patį testą su dukrytei kartojo dar keturis kartus, tačiau atsakymas buvo tas pats, todėl paskutinė gydytoja pasakė, kad reikėtų kito testo, kuris gali parodyti, ar vaikas girdi. Tam buvo reikalinga vietinė nejautra, kad kūdikis nesiblaškytų ir būtų galima tyrimą atlikti tiksliai.
„Man atrodė, kad vaikas labai reaguoja į mus, tačiau kartą, kai įsijungė priešgaisrinė signalizacija, kuri yra tikrai labai garsi, o dukrytė nereagavo, tai man buvo toks lyg pliūpsnis, kad kažkas negerai. Nepaisant to, stengiausi dainuoti, kalbėtis, bendrauti, net ir esant didžiulei tikimybei, kad ji manęs negirdi. Tą labai griežtai pasakė ir specialistė, kuri patarė ir pridėti mažylės ranką prie gerklės, kad jaustų vibracijas“, – sakė Žydrė.
Baisioji diena
Testo diena pareikalavo visos šeimos kantrybės, kadangi prieš nejautrą mažylę teko išlaikyti labai ilgai nevalgiusią, ji daug verkė – tai buvo itin sunku emociškai mamai. „Atrodė, kad ją kankinu, bet juk išeities nebuvo“, – sakė Žydrė.
Po testo tėvai sužinojo, kad dukrytė – kurčia: diagnozė skambėjo taip – abipusis neurosensorinis prikurtimas. „Mums paaiškino, kad nėra tokio dalyko, kaip visiškas kurtumas, kadangi galima girdėti tam tikras vibracijas, pavyzdžiui, lėktuvo gaudimą. Tačiau iš pat pradžių buvo labai daug emocijų, nežinios, o nuo informacijos, kurią gavome, sukosi galva. Klausėme savęs – ką dabar daryti? Aplinkui niekas nebuvo susidūręs su tokia diagnoze, todėl kamavo juoda nežinia, jautėmės nublokšti į tamsą“, – sakė Žydrė.
Didžiausią palaikymą pora bandė suteikti vienas kitam, tačiau susitaikyti su diagnoze nebuvo paprasta. Kažkuriuo metu atėjo supratimas, kad palaikymo, paramos ir pagalbos dukrytei reikės dar labiau. „Nora labai jautri – tą mačiau nuo pat gimimo, jai reikia nuolatinio kontakto, o tai, kad ji negirdi, dar labiau prisideda prie to jautrumo“, – kalbėjo moteris.
Pirmiausia, ką darė Žydrė, pati kreipėsi pagalbos į psichologą, kadangi suprato, kad jeigu nepadės sau, nepadės ir dukrai.
„Veikti reikėjo greitai, kadangi sužinojome, kad smegenų plastiškumas aktyviausias iki 3–5 metų, todėl nesinorėjo praleisti nė minutės – norėjome kaip įmanoma labiau padėti dukrai. Kuo vėliau pradedi girdėti, tuo sunkiau suprasti, kas kalbama. Aš turėjau padaryti viską, kas įmanoma, nes kitaip bus per vėlu. Iš kitos pusės buvo labai baisu – juk viskas priklausė nuo mūsų“, – aiškino moteris.
Tai davė daug peno apmąstymams, tačiau ji šiandien mano, kad su esama situacija susitvarkė pakankamai gerai ir greitai. Nepaisant to, kalbėti apie tai vis dar sunku. „Kai tampi mama, tavo pasaulis pasikeičia, turi atrasti save naujai – kaip moterį, mamą, žmogų. Visi šie iššūkiai paliko pėdsaką, tad be ašarų man tikrai sunku prisiminti tą laiką“, – kalbėjo Žydrė.
Ryžosi operacijai
Šeima nusprendė, kad rinksis kochlearinę implantaciją, nors dėl to sulaukė pačių įvairiausių reakcijų. „Klausos aparatai dukrytei nebūtų padėję, kadangi jie „nepakeltų“ klausos taip, kad dukrytė galėtų tinkamai girdėti ir pati išmoktų kalbėti. Būtent todėl žinojome, kad rinksimės implantaciją – mūsų šeimos nuomonė buvo tokia. Nesiimu sakyti, ar tai gerai ar blogai, manau, kad tai – kiekvienos šeimos reikalas. Mes savo pasirinkimu neabejojome“, – dalinosi Žydrė.
Šiandien mažoji Nora, kuriai greitai bus dveji, girdi ir pradeda tarti pirmuosius garsažodžius. O kokia buvo pirmoji reakcija, kai ji pradėjo girdėti? Internete galima pamatyti ne vieną jaudinantį vaizdo įrašą, kuriame matomos vaikų emocijos išgirdus mamos balsą. Tačiau Žydrė paaiškino, kad iš tikrųjų viskas yra visai priešingai.
„Labai gerai prisimenu savo savijautą. Mums iškart paaiškino, kad nesitikėtume, jog vaikas juoksis ar džiaugsis pradėjęs girdėti. Mūsų dukrytė labai išsigando ir pradėjo verkti, kadangi tai labai netikėta ir vyksta pirmą kartą! Tie aparačiukai iš pradžių įjungiami mažiausiu garsu, o garsinimo procesas tikrai užtrunka. Labai svarbu tai daryti labai pamažu, kad vaikas priprastų ir adaptuotųsi“, – pasakoja Žydrė.
Šiandien mažylė jau parodo mamai, kad „uždėtų ausytes“ ir net judesiu parodo, kada negirdi. Žydrė pabrėžia, kad tai – didžiulis specialistų ir visos šeimos įdirbis. „Taip gera matyti, kai ji sureaguoja ir parodo, kad girdi, o dabar jau pradeda bendrauti garsažodžiais. Tai, ką ji šiandien patiria – labai sunku, o pasivyti girdinčius vaikus nėra taip paprasta. Būtent todėl aš visiškai nespaudžiu dukros, viskas vyksta savu laiku“, – sakė moteris. Ji prideda, kad šiandien su vyru – jie komanda, lyg kariai, einantys keliu, kuriame trokšta viso ko geriausio dukrai.
Projektas – galimybė dalintis
Žydrė sako, kad svarbą dalintis savo istorija pajuto ganėtinai anksti, vos sužinojusi diagnozę, kadangi kildavo labai daug jausmų, ypač kai žmonės dukrytę su klausos aparatu varstydavo žvilgsniais.
„Supratau, kad jeigu pati gėdysiuosi dukros negalios, kaip ji priims savo negalią? Aš turiu tai priimti su stiprybe. Kaip tai padaryti? Mano būdas – papasakoti apie tai, kas vyksta. Kitas dalykas – man reikėjo grįžtamojo ryšio. Kai žmonės niekada nėra susidūrę su negalia ir atsiduria tame, jaučiasi vieni. Mums labai daug padėjo kitų tėvų bendruomenė, todėl norėjau atiduoti atgal kaip įmanoma daugiau. Jeigu ne ši bendruomenė, nežinau, ar galėčiau taip ramiai kalbėti. Nenoriu, kad negalią žmonės priimtų kaip silpnybę. Mane beprotiškai supykdo, kai kas nors pasako, kad mano dukra silpnesnė ir ko nors negalės. Tuomet aš užsidegu kaip žvėris – kaip tai negalės? Gal ji galės dar daugiau, nei manote. Aš tikiu, kad negalia jos gyvenime nestabdys“, – sako moteris.
Ji dalinasi, kad dalyvaudama Julianos projekte, gali pasakoti savo šeimos istoriją ir padėti kitiems. „Sulaukiu laiškų ir puikiai žinau, kaip jaučiasi tos moterys, kurios atsidūrė tame pačiame kelyje kaip ir aš. Noriu atiduoti kitiems tai, ką gavau pati. Savyje reikia atrasti labai daug stiprybės, perlipti per viduje besikaupianti gumulą, bet kai tai padarai, prasideda labai gražūs dalykai. Matau tame labai didelę prasmę“, – kalbėjo Žydrė.
Ji priduria, kad šiandien sunku pasakyti, kad jaučiasi ramiai, nes, matyt, tai mamoms apskritai neįmanoma – kaskart bus jeigu ne vienas, tai kitas iššūkis! Labiausiai jai padeda suvokimas, kad su tuo nerimu galima gyventi. „Bandau sau sakyti, kad viskas bus gerai“, – sako moteris.
