1. Kad rastumėme daugiau laiko!
Poilsiui, draugams, šeimai. Filmams. Knygoms. Muzikai. Gamtai. O svarbiausia – sau. Tiesiog pavaikštinėti po parduotuves – jei norisi. Pasilepinti masažu. Bent retkarčiais niekur neskubėti.
2. Kad valgytume, kada norisi!
Ir nevalgytume, kai nesinori. Jokių ten: „Oi, jau po šešių, gal nebevalgysiu…” Geriau pavalgyti ir išeiti pasivaikščioti. Tik vertėtų šiek tiek pakeisti gyvenimo būdą – kad maistas netaptų savęs skatinimo priemone („Tiek daug dirbau – dabar einu ledų su plakta grietinėle!”) – save pamaloninti galime juk ne tik saldumynais, ar ne?
3. Kad atrastumėme savo gyvenimo ritmą!
Kolega dirba daug greičiau už jus? Ir už tai save nuolat plakate? Bet visi mes skirtingi. Ir kiekvienas turime savo ritmą – neverta visą gyvenimą kažką mėgdžioti.
4. Kad pagaliau išmoktume planuoti!
Kiekvienas turime savo ritmą ir savo mąstymo būdą. Vieni planuoja net smulkmenas, kiti – nieko. Ir nuolat ką nors pamiršta. Jei priklausote antrajam tipui, pamėginkite suplanuoti pačius svarbiausius darbus. Ir juos užsirašyti.
5. Kad nepatingėtume mokytis!
Kasdien. Kad neužsidarytume nuo naujų galimybių, baikščiai pasitraukę į kampą ir iškart save nuvertinę, jog nepavyks.
6. Kad nepereikvotume jėgų!
Kartais esame įstumiami į situacijas, kai aplinkiniai laukia, jog iššoksime aukščiau bambos. Nes mes juk viską galime, ar ne? Vertėtų pasikliauti šaltu protu ir apskaičiuoti savo galimybes – kad pavasarį nereikėtų sunkiai vilkti kojų, ryti maisto papildų ir dejuoti, kad nebeturite jėgų.
7. Kad koncentruotumėmės į gerus dalykus!
Mažiau dejuokime, o dažniau pasidžiaukime. Ne tik savimi – ir kitais. Dėmesį nukreipkime į tai, kas kelia nuotaiką. Kriminalinių naujienų aptarinėjimas ir šiurpą varančių televizijos laidų peržiūra nepagerins kriminogeninės situacijos.
8. Kad jaustumėme, jog meilė sklando ore!
Pamėginkite. Gal pavyks. Gyvenimas dažnai pranoksta filmus apie meilę...
9. Kad taptume savo gyvenimo autorėmis!
Ir kad neplauktume valtele be irklų. Ir kad sakytume ne: „Pasitaikė susipažinti su tokiu vyru“, o „Išsirinkau tokį vyrą, nes jis man patiko“. Ir ne: „Jis buvo toks atkaklus, kad teko nusileisti“, o: „Norėjau atsakyti į jo dėmesį“.
10. Kad gyventume ne praeitimi ir ne ateitimi!
Kad vertintume šiandieną – kokia ji bebūtų. Kad suprastume, jog „tikras gyvenimas“ prasideda ne tada, kai baigiame mokslus, ištekame, ne tada, kai pagimdome vaikus, o paskui juos užauginame. Ne, „tikras gyvenimas“ tai šios dienos realybė, kurią kuriame.
11. Kad pasitikėtume savimi!
Kad turėtume savo nuomonę, kuri nepriklausytų nuo aplinkinių nuomonės apie mus. Kad būtume tikri savo pasirinkimais.
12. Kad priimtume kitus tokius, kokie jie yra!
Nereikia nieko perauklėti – nei mylimojo, nei vyro, o tuo labiau jų „gelbėti“. Pats juokingiausias sakinys, koks tik gali būti, yra toks: „Aš tikiu, kad jis, mane pamilęs, pasikeis ir taps kitu žmogumi.“ Netaps, jei iki šiol netapo.
13. Kad užtektų kantrybės!
Pasaulyje daugybė kitokią nuomonę turinčių žmonių. Jie kitaip mąsto, kitaip rengiasi ir kitaip elgiasi. Tokių yra ir tarp mūsų draugų bei pažįstamų. Ir visai nebūtina įsižeisti dėl to, kad sena draugė pasakė savo nuomonę, visiškai nesutampančią su mūsų.
14. Kad sugebėtume vadinti daiktus tikraisiais vardais!
Vertėtų nelaukti, kol kas nors atspės mūsų mintis, o išmokti tiesiog paprašyti pagalbos.
15. Kad niekada neprarastume humoro jausmo!
Kartais aplinkiniai sudaužo mūsų viltis. Ir ne viskas vyksta taip, kaip norisi. Vienintelis vaistas – sugebėjimas pasijuokti iš situacijos. Ir iš savęs!
