Žmonės plūsta link šaltinių
Ten, kur teka šaltinis, visad daug žmonių, kurie pilasi jo vandenį. 15min komanda nusprendė ne tik paragauti, bet ir ištirti kelis šaltinių vandenis ir išsiaiškinti, kaip tinkamai laikyti laikyti šią gamtos dovaną.
Kačerginėje šaltinio vanduo jau seniai sutraukia daug žmonių. Nors iki jo reikia kiek paėjėti, tačiau prisipilti labai patogu (atvestas specialius čiaupas), o ir čiurlenimo garsas ramina ir užburia. Čia dažnai sutiksi žmonių, kurie atsiveža daug talpų, į kurias pila šaltinio vandenį ir vežasi namo. Šį kartą pora Kristina ir Antanas iš Digrių kaimo pasidalino savo nuomone: „Mums šis vanduo patinka, yra skanus, atvažiuojame jo prisipilti jau daugiau kaip dešimt metų“, – pasakoja jie.
Išties, kas ragavo šaltinio vandenį Kačerginės kurorte, tikrai nenusivylė. Dar 2014-aisiais metais atliktų tyrimų lentelė kabanti prie šaltinio turėtų įtiktini skeptikus nebijoti paragauti šio vandens.
Kitas garsus šaltinis – tai ir lankytina vieta Lekėčiuose. Prie didžiojo Lekėčių šaltinio visada pilna žmonių, kurie mėgaujasi šaltinio vandeniu ir jį vežasi namo dideliais kiekiais. Sutikta pora Danguolė ir Anicetas sakė, kad į Lekėčius neatvažiuoja itin dažnai, tačiau mėgsta gerti šį vandenį, nes jis skanus, minkštas.
Prisipylę kelias talpas šaltinio vandens patraukėme į Nacionalinę visuomenės sveikatos priežiūros laboratoriją Kaune, kur galima atlikti cheminius ir mikrobiologinius vandens tyrimus bei išsiaiškinti vandens kokybę.
Tiek šaltinio, tiek vandentiekio vandenį tirti reikia reguliariai
Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Kauno skyriaus Cheminių tyrimų poskyrio vedėja Gintautė Gelumbauskienė sako, kad vanduo, nesvarbu, ar jis šulinio, gręžinio, vandentiekio ar šaltinio, turi atitikti geriamojo vandens kokybės reikalavimus pagal Lietuvos higienos normas. Jame neturi būti mikroorganizmų, parazitų. Vanduo turi atitikti ir cheminius bei toksinius rodiklius. Jeigu vanduo atitinka visus išvardinus reikalavimus, tuomet jis yra saugus ir tinkamas vartoti.
„Reikėtų nepamiršti, kad šaltinio vanduo skiriasi nuo kitų vandens šaltinių – vandentiekio vandens, gręžinio ir kt. vandens. Šaltiniai dažniausiai būna miškingose vietovėse, natūraliai susiformavę, ir vandens kokybė bei sudėtis nuolat kinta, nes jis yra tekantis.
Šaltinio vandens kokybė priklauso nuo tam tikrų geologinių sąlygų, nuo vietovės (ar nėra šalia įmonių, metalo laužo, kapinių, fermų, nuolat tręšiamų laukų ir kt.). Po liūties reikėtų išsitirti vandenį arba nevartoti kurį laiką, nes tai gali turėti įtakos vandens kokybei.
Šaltinio vandens kokybė bei sudėtis nuolat kinta, nes jis yra tekantis.
Taip pat šaltinio vanduo dažniausiai būna paviršiuje – atiteka ne iš giluminių šaltinių. Teršalai tokiu atveju gali patekti labai lengvai. Neaišku, kas maitina šaltinio vanduo, kokios vandens gyslos – į tai reikia atkreipti dėmesį ir pasidaryti tyrimus“, – teigė G.Gelumbauskienė.
– Kaip dažnai rekomenduotumėte žmonėms daryti vandens tyrimus?
– Šaltinio vandens kokybė yra nuolat kintanti, todėl reikėtų tyrimą atlikti kas pusmetį arba pagal sezoniškumą. Galima ir dažniau, kaip jau minėjau, po liūčių ir pan.
– Ar tirdami šaltinių vandenį atkreipėte dėmesį, kuo jis skiriasi nuo kitų – vandentiekio, gręžinio, šulinio?
– Tirdami šaltinio vandenį, mes esame pastebėję, kad jis yra sveikesnis ir skanesnis, nes jame nėra tiek daug medžiagų, kiek gręžinio ar vandentiekio vandenyje, tarkime, geležies, mangano, kurie turi įtaką skoniui ir kvapui.
Šaltinio vanduo teka arti žemės paviršiaus, o geležis ir manganas atkeliauja iš gilesnių uolienų sluoksnių. Vanduo paviršiuje ne taip maitinasi tomis uolienomis, yra švaresnis, o kuo yra švaresnis – tuo skanesnis.
– Tuomet nematytumėte bėdos, kad žmonės vartoja šaltinio vandenį?
– Jeigu jis atitinka mikrobiologinius ir cheminius rodiklius, tuomet jį galima gerti. Bet tai daryti reikia atsargiai: jeigu vanduo yra labai švarus ir grynas, iš dalies kenkiame sau – negauname reikiamų medžiagų, o jas išplauname iš organizmo, – turime gauti kalcio, magnio ir kitų mikroelementų, jau minėtos geležies. Šaltinio vandenyje tų mikroelementų gali būti mažiau, nes dažniausiai vanduo yra paviršiuje, nepasiekia gilesnių sluoksnių.
– Pastebėjome, kad žmonės šaltinio vandenį pila į daug didelių talpų ir, vadinasi, laiko tam tikrą laiką namuose nežinomomis sąlygomis. Kaip reikėtų teisingai laikyti šaltinio vandenį?
– Laikyti vandenį pripiltą ilgą laiką nerekomenduojama ir netgi, sakyčiau, draudžiama. Vandens kokybė nuolat kinta, priklausomai nuo laikymo sąlygų – temperatūros, šviesos, tamsos, vandenyje esančių mikroorganizmų ir pan. Vandenyje vyksta nuolatiniai cheminiai pokyčiai, nes tos medžiagos virsta į kitas chemines medžiagas, gali virsti net į toksines. Todėl laikymo sąlygos yra labai svarbios.
Jeigu vanduo yra labai švarus ir grynas, iš dalies kenkiame sau.
Rekomendacija paprasta – patariama vandenį, supiltą į tarą, suvartoti per parą, o laikyti šaldytuve. Jeigu laikote kambario temperatūroje – tai nėra gerai, nes vyksta įvairiausios reakcijos, ir sau galite pakenkti.
– Kokioje taroje geriausia laikyti šaltinio vandenį?
– Stiklinės taros yra geriausias pasirinkimas. Kalbant apie plastiką, mes nesame tikri, kad į vandenį nepapuls medžiagos iš plastiko, ypač, kai nėra aišku, kas buvo jame laikyta prieš tai. Vandeniu galima sau pakenkti, jeigu jis laikomas netinkamai, šiltai, kambario temperatūroje ne vieną parą, nes jame gali daugintis mikroorganizmai ir pan.
– Šaltinio vandenį patariate tirti kas pusmetį. O kaip dažnai reikia tirti šulinio, gręžinio ar vandentiekio vandenį?
– Jeigu jau pradėjome naudoti naujai, tai vandens šaltinį reikia ištirti iškart. Šulinio vandenį reikia tirti dažniau, geriausia sezonais – tris kartus per metus, nes ir sniegas tirpsta, būna liūčių, gali prikristi lapų. Vandentiekis yra uždaras, vanduo atkeliauja vamzdžiais, todėl užtektų jį ištirti kartą per metus.
Jeigu jau įsidėjote filtrus, vėlgi patariama išsitirti vandenį, nes vandens kokybė gali smarkiai pakisti. Vandens filtrai gali išvalyti vandenį nuo žmogui būtinų mikroelementų arba atvirkščiai – padidinti kitų cheminių analičių (chloridų, permanganato indekso) koncentracijas.
– Kokius rodiklius patartumėte išsitirti mūsų vartojamame vandenyje?
– Būtinai reikia išsitirti azotines medžiagas, t. y. nitritus, nitratus, kurie yra toksiški ir griežtai reglamentuojami, taip pat – geležies, mangano kiekį, nes jie blogina skonio ir kvapo savybes, suminį kietumą – kalcį, magnį, kuris dažnai išvalomas filtrų, taip pat galima pasižiūrėti druskas, (chloridus, sulfatus), organinių medžiagų kiekį (permanganato indeksą).
Tačiau neužtenka ištirti tik chemines medžiagas, reikia atlikti ir mikrobiologinius tyrimus, kurie išaiškina, kiek yra mikrooganizmų.
Labai svarbu atlikti tyrimus tiems, kurie naudoja filtrus, nes mikroorganizmai gali kauptis ir pačiame filtre, tad į vandenį pateks tų parazitų.
Cheminių ir mikrobiologinių tyrimų rezultatai – ką reikia žinoti?
„Remiantis cheminiais tyrimais, abiejų šaltinių – tiek Kačerginės, tiek Lekėčių – vanduo tikrai yra geras, kadangi juose neaptikta azotinių jungininių, nitritų, nitratų, tad jie geriamojo vandens normas atitinka. Tai išduoda, kad aplink šaltinius nėra taršos šaltinių – fermų, tualetų, gamyklų, tręšiamų laukų ir pan., nėra papildomos taršos, – teigia G.Gelumbauskienė.
– Atlikome ir permanganato testą, kuris nustato, kiek yra organinių medžiagų vandenyje. Tyrimas atskleidė, kad organinės medžiagos vandenyje atitinka normas. Geležies ir mangano nerasta, o tai reiškia, kad šaltinis neateina iš gilių sluoksnių, yra daugiau paviršiuje, tačiau šiek tiek geležies ir mangano vandenyje yra gerai, naudingiau.
Cheminių tyrimų atžvilgiu, abiejų vietovių šaltinių vanduo yra labai panašus ir iš cheminės pusės tokį vandenį galima vartoti, tačiau būtina atlikti mikrobiologinius tyrimus, kad galėtume pasakyti galutinį rezultatą“, – sakė specialistė.
Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos mikrobiologijos specialistė Ieva Dežicaitė, atlikusi mikrobiologinius tyrimus, atskleidė, kad Kačerginės šaltinio vandenyje nebuvo aptikta nei žarnyno lazdelių (Escherchia coli), nei žarninių enterokokų.
Palyginti Lekėčių šaltinio vandenyje 100 ml buvo aptikta po 6 kolonijas sudarančių vienetų šimte mililitrų (KSV/100 ml) žarnyno lazdelių bei žarninių enterokokų.
Komentuodama rezultatus specialistė teigė, jog šie skaičiai yra išties nedideli, tačiau tokio vandens ji vartoti nepatartų, jį reikėtų virinti: „Žarnyno lazdelės (Escherchia coli) bei žarniniai enterokokai, kitaip tariant, fekalinė tarša vandenyje gali atsirasti dėl pačių įvairiausių priežasčių – pilant vandenį gali patekti bakterijų iš aplinkos, jeigu nesilaikoma vandens paėmimo taisyklių ar pilama į nešvarią (nesterilią) tarą; įtaką daro ir gyvūnai, krentantys lapai, įvairios liūtys, oro temperatūrų svyravimai. Siūlyčiau šaltinių vandenį tirti dažniau, kad įsitikintumėte jų kokybe, pavyzdžiui, kas mėnesį atlikti mikrobiologinius tyrimus“, – komentavo specialistė.
Lekėčių šaltinio vanduo neatitinka Lietuvos higienos normos HN 24:2017 geriamojo vandens reikalavimų, nes lazdelių ir žarninių enterokokų geriamajame vandenyje neturi būti.
