Žmonės leidžia sau klausinėti ir mokyti
Žmonės leidžia sau klausti, kodėl neturime vaikų, dalija patarimus, kaip juos „daryti“. Bet keisčiausia, kad tai daro tie, kurių tai apskritai neturėtų liesti. Tėvai nėra nė karto paklausę, kada jau bus tų išsvajotų anūkų.
Šiuo laišku kreipiuosi į žmones – nustokit klausinėti. Jūs neįsivaizduojate, ką išgyvena žmonės, kurie negali susilaukti vaikų. Kitų akimis, mes karjeras darantys žmonės. Tik kad ta karjera aplaistyta ašaromis, niekas nepastebi. Ir net nenori pastebėti.
Neįsivaizduojate, kiek žmonių eina pas vaisingumo specialistus. Dažnai atėjus nėra vietos priimamajame atsisėsti. Tačiau visą tą netoleranciją stengiuosi nurašyti kažkokiam neišprusimui, neišsilavinimui. Netgi nelabai jau kreipiu į tai dėmesį. Užsiauginau storą odą, kaip sakoma.
Vienas kartas – 3000 eurų
Bet toliau aš noriu kreiptis į mūsų valdžią. Taip – PAGALBINIO APVAISINIMO ĮSTATYMAS. Apie tai. Jūs man, kvailai, paaiškinkite, kodėl jis niekam nerūpi? Kas turi atsitikti, kad valstybę valdantys žmonės suprastų, kokia tai problema?
Žmonės leidžia sau klausti, kodėl neturime vaikų, dalija patarimus, kaip juos „daryti“. Bet keisčiausia, kad tai daro tie, kurių tai apskritai neturėtų liesti.
Anot statistikos, 50 000 porų Lietuvoje yra nevaisingos. Taip, toli gražu ne visoms joms reikia pagalbinio apvaisinimo. Bet visi šitie 100 000 žmonių Lietuvoje jaučiasi visiškai pamiršti ir nereikalingi. Kai kurie net emigruoja. Nes bet kur kitur šis įstatymas yra ir valstybė padeda žmonėms susilaukti vaikų.
Pagalbinio apvaisinimo procedūra kainuoja apie 1500 Eur. Čia ta elementari, kai vyro sperma ir moters kiaušialąstės yra sveikos. Bet čia tik procedūra. Konsultacijos, tyrimai ir vaistai kainuoja dar tiek pat. Taigi, 3000 Eur. Vienas kartas. O kiek jų reikės?
„Ko reikia, kad mus išgirstų?“
Kai kurie pasakys, kad nevaisingumas – ne liga, pavojaus gyvybei nėra, kodėl valstybė turi mokėti? O todėl, kad tai – liga. Liga, kurią Europos Komisija įtraukė į ligų sąrašą ir jau kuris laikas ragina Lietuvą ką nors daryti dėl pagalbinio apvaisinimo įstatymo. Bet Lietuva yra kurčia. Valstybė gydo narkomanus ir alkoholikus, kurie patys pasirinko tokį kelią ir dažniausiai į jį grįžta, bet žmonių, kurie savo ligos nepasirinko – ne. Ko reikia, kad mus išgirstų? Kažko panašaus kaip prie taboro išmirti?
Vyriausybė rėkia – demografinė padėtis katastrofiškai blogėja, Lietuva nyksta. Tai darykit ką nors. Jei tos 50 000 porų susilauktų vaikų, tai būtų 50 000 naujų gyvybių ir potencialių mokesčių mokėtojų. Galvokite tada apie tai.
Kodėl mes, sąžiningai mokantys mokesčius, dirbantys, iš valstybės nesulaukiame pagalbos?
Su visa pagarba, bet ar jūsų šeimos nariai turi būti nevaisingi, kad į tai atkreiptumėte dėmesį?
Nepykit, bet buvo juokinga skaityti, kaip sveikatos apsaugos ministrė pasakė, kad, kai reikėjo gydyti tėvą, pamatė, kokios ilgos yra eilės pas gydytojus, ir to ėmėsi. Su visa pagarba, bet ar jūsų šeimos nariai turi būti nevaisingi, kad į tai atkreiptumėte dėmesį?
Tada pradedama kalbėti apie Bažnyčią. Bažnyčiai kažkas nepatinka. Bet kodėl kitos šalys, kurioje tikėjimas turi daug didesnę reikšmę (pvz., Airija, kurioje net abortai uždrausti), nevaisingumo gydymą kompensuoja. Taip, aš esu tikinti. Ir net praktikuojanti. Bet nebejuokinkim pasaulio. Gal tada iš viso atsisakykime mokslo ir bet kokių vaistų, nes juk, jei jau sergi ir miršti, tai Dievas taip norėjo.
Prašo suteikti galimybę
Kas turi atsitikti, kad būtume išgirsti? Ar čia tiesiog naudojamasi tuo, kad mes nerėkiam, nesivoliojam gatvėse, nepiketuojam? Mums tiesiog per daug skauda. Patikėkit. Skauda taip, kad norisi širdį išsiplėšti iš krūtinės.
Aš nebežinau, kokia kalba reikia kalbėti ar net rėkti. Paišyti sienas ar žudytis. Gulėti prie taboro ar daužyti Seimo langus. Ką reikia daryti, kad mus išgirstų? Kad pagaliau priimtų tą įstatymą ir bent iš dalies kompensuotų tas procedūras.
Aš tikrai pažadu visa tai atidirbti ir atiduoti. Dvigubai, trigubai ar kiek tik reikės. Tik suteikite man galimybę susilaukti savo vaiko. O laiko aš neturiu. Nedaug jo turi ir kiti.
