Paskelbta, kad moderniais laikais paplitusi raupų atmaina, kuri visuotinio skiepijimo dėka buvo išnaikinta iki 1977 m., atsirado ne anksčiau kaip 1580 m. Mokslininkams šis atradimas – labai svarbus.
Kadangi raupai buvo žinomi jau senovės Egipte ir kitose senosiose civilizacijose, tai reiškia, kad iki 1580 m. labiausiai paplitusi buvo kita raupų atmaina – ne ta, kuri dabar yra gerai pažįstama mokslininkams ir nuo kurios egzistuoja skiepai.
Mums savo ruožtu svarbu yra tai, kad atradimas turi lietuvišką atspalvį. Labai didelį vaidmenį tyrimuose suvaidino iš XVII a. raupų aukų Vilniuje paimti mėginiai. Mumifikuotų palaikų, kurie buvo rasti sostinės Šventosios Dvasios bažnyčios kriptose, tyrimus nuo 2011 metų iki dabar vykdo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto antropologų komanda, mėginiai buvo siunčiami ir genetikams į JAV.
Tačiau kokia liga apskritai yra raupai? Kaip ja buvo galima užsikrėsti ir kokį pavojų ji kėlė? 15min atsako į svarbiausius klausimus apie raupus.
Kas yra raupai?
Raupai – tai užkrečiamoji virusinė liga. Jai būdingas karščiavimas, bendras silpnumas ir bėrimas, paliekantis odoje gilius randus.
Tai labai pavojinga liga – tarp neskiepytų asmenų mirtingumo rodiklis siekia 30 proc. ir daugiau. Raupams imlūs visi žmonės, išskyrus persirgusius ir skiepytus.
Vis dėlto dabar užsikrėtimo raupais jau nebereikia baimintis. Masinės skiepijimo programos visame pasaulyje lėmė, kad raupų virusas natūralioje aplinkoje buvo išnaikintas. Paskutinis natūralus užsikrėtimas raupais pasaulyje fiksuotas 1977 m., Lietuvoje – 1936 m.
Kaip užsikrečiama raupais?
Raupus sukeliantis raupų virusas gali būti lengvai perduotas nuo žmogaus žmogui su oro dalelėmis-lašeliais, pavyzdžiui, žmogui kosint, čiaudint ar kalbant. Taip pat virusas perduodamas tiesioginio kontakto su infekuoto žmogaus kūno skysčiais metu.
Virusas gali plisti ir per užterštus drabužius ar patalynę. Rečiau jis plinta per virusu užterštą pastatų, autobusų ir kitų transporto priemonių orą. Gyvūnai ir vabzdžiai ligos neplatina.
Didžiausias pavojus užsikrėsti yra per pirmąsias 7-10 dienų nuo bėrimo atsiradimo. Susidarius šašams, galimybė užsikrėsti sumažėja. Nuo ligonio įprastai pirmiausiai užsikrečia šeimos nariai ir draugai.
Raupų virusas aplinkoje, neveikiamas ultravioletinių spindulių, gali išsilaikyti iki 24 valandų ir ilgiau. Aukštoje temperatūroje (31-33 °C) ir drėgmėje (80 proc. ir daugiau) virusas žūsta per 6 valandas.
Egzistuoja dvi pagrindinės raupų formos – raupai (Variola major) ir pararaupai (Variola minor). Pirmoji iš šių formų pasireikšdavo dažniau ir buvo pavojingesnė. Sergant pararaupais, bėrimas mažesnis ir miršta apie 1 proc. žmonių.
Kokie yra ligos simptomai?
Infekcija kyla virusui patekus į burnos, ryklės ar kvėpavimo takų gleivinę. Inkubacinis ligos periodas tęsiasi 7-17 dienų. Šiuo periodu liga nėra užkrečiama.
Periodo pabaigoje ligoniui pasireiškia nuovargis, išsekimas, galvos ir nugaros skausmai, stipriai pakyla temperatūra. Kartais galimi stiprūs pilvo skausmai ir kliedesiai, sąmonės sutrikimas. Burnos ir ryklės gleivinėje, ant veido, alkūnių atsiranda blyškiai rausvos dėmės, po to mazgeliai, kurie išplinta ant liemens ir kojų.
Po 1-2 dienų atsiranda pūslelės, pūlinėliai. Bet kurioje kūno vietoje ant odos atsiradę elementai yra vienodo išsivystymo lygio. Šašas pradeda formuotis 8-9 bėrimo dieną. Pacientui pasveikus šašas nukrenta ir toje vietoje pamažu (maždaug po 3 savaičių nuo bėrimo pradžios) išsivysto gilus randas. Giliausi randai susidaro ant veido.
Be odos ir gleivinių pažeidimų gali būti pažeisti ir kiti organai. Mirtis dažniausiai ištinka antrą ligos savaitę.
Didžiausias sergamumas raupais pasireiškia žiemą ir ankstyvą pavasarį. Daugumoje teritorijų raupų atvejai būdavo dažnesni tarp vaikų, nes suaugusiems dėl vakcinacijos ar anksčiau buvusios raupų infekcijos buvo išsivystęs imunitetas.
Raupus galima nustatyti ištyrus įtariamo užsikrėtimu raupais asmens kraują.
Kaip gydoma ši liga?
Vaistų, kurie išgydytų būtent raupus, nėra. Jau užsikrėtus naudojami vaistai, kurie kovoja tik su ligos padariniais – pavyzdžiui, mažina skausmą.
Tiesa, manoma, kad galbūt efektyvūs būtų tam tikri antivirusiniai vaistai cidofoviras ir brincidofoviras – tai parodė bandymai mėgintuvėliuose ir su gyvūnais. Tačiau šie vaistai buvo išrasti neseniai, ir ne laboratorinėmis sąlygomis progos juos išbandyti iki šiol nebuvo.
Kokia situacija su raupais pasaulyje ir Lietuvoje yra dabar?
Paskutinis natūralaus užsikrėtimo raupais atvejis buvo užfiksuotas 1977 m. Somalyje. 1980 m. Pasaulio sveikatos organizacija (WHO, World Health Organisation), pranešė, kad raupai buvo likviduoti visame pasaulyje. Nuo to laiko žinomas tik vienas laboratorinio užsikrėtimo atvejis. Natūraliai kilusių raupų atvejų nebuvo.
Dabar raupų virusai kultivuojami ir laikomi dviejose laboratorijose: Virusologijos institute Maskvoje ir Užkrečiamųjų ligų kontrolės ir prevencijos centre (CDC, Centers for Disease Control and Prevention) Atlantoje.
Dar prieš kelis šimtus metų liga buvo plačiai paplitusi. XVIII a. Švedijoje ir Prancūzijoje nuo raupų mirdavo kas dešimtas, Rusijoje – kas septintas vaikas. Tačiau 1796 m. atradus skiepus nuo raupų, su liga kovoti sekėsi vis sėkmingiau.
Lietuvoje paskutinis susirgimo raupais atvejis buvo užfiksuotas 1936 m. Vakcinacija nuo raupų nutraukta 1979 m.
Kaip buvo išrasta vakcina nuo raupų?
Skiepų išradėjas ir imunologijos pradininkas Edwardas Jenneris buvo britas, kuris vaikystėje pats užsikrėtė raupais. Jam pavyko įveikti ligą, tačiau jos padarinius sveikatai jis jautė visa gyvenimą.
E.Jenneris tapo gydytoju ir ėmė tyrinėti teoriją, jog raupais niekuomet neserga melžėjos. Iš pastarųjų mokslininkas išgirdo, kad moterys praserga gana lengva karvių raupų forma (nes užsikrėsti nuo karvių žmonės taip pat gali) ir vėliau neserga žmones gąsdinančiais tikraisiais raupais.
Esama skaičiavimų, kad jei ne vakcina nuo raupų, dabar pasaulyje gyventų gal net 2 milijardais žmonių mažiau.
1796 m. medikas nutarė patikrinti idėją, kad karvių raupų užkratas apsaugo nuo tikrųjų raupų. Jis karvių raupų virusu užkrėtė aštuonmetį savo sodininko sūnų. Tuomet E.Jenneris surinko užkratą iš įprastais raupais sergančių pacientų ir suleido dalį jo berniukui. Vaikas šiek tiek karščiavo ir jam buvo silpna, tačiau ligos proveržio nebuvo. Jis tapo atsparus.
E.Jenneriui pristačius savo atradimus, visuomenėje kilo pasipiktinimas. Daugelis manė, kad žmogui leisti sergančio gyvulio užkratą yra šlykštu ir bedieviška. Bet patyčios greitai liovėsi, nes pastebėta, kad karvių raupų užkrato gavę žmonės nemirdavo ir taip sunkiai nesirgo.
Esama skaičiavimų, kad jei ne vakcina nuo raupų, dabar pasaulyje gyventų gal net 2 milijardais žmonių mažiau.
XVIII amžiaus Europoje nuo raupų kasmet mirdavo 400 tūkst. gyventojų, apie trečdalis išgyvenusių šią ligą likdavo akli. Nuo ligos mirdavo nuo penktadalio iki daugiau nei pusės užsikrėtusiųjų, vaikai apskritai turėjo labai nedidelę tikimybę išgyventi.
Ar raupai gali sugrįžti?
Po 2001 m. rugsėjo 11 d. teroro išpuolių JAV pasirodė nuogąstavimų, kad raupai gali būti naudojami kaip biologinis ginklas, jei teroristai sugebėtų perimti virusą iš vienos iš laboratorijų, kur raupai saugomi.
Taip pat nerimą kai kuriems mokslininkams kelia globalinis atšilimas. Rusijoje, Sibire jau pasitaikė atvejų, kuomet ištirpus iki tol niekad neištirpdavusiems ledynams žemės paviršiuje atsidurdavo prieš tai juose įšalę žmonių ir gyvulių lavonai. Jau nutiko atvejis, kai 24 žmonės nuo tokių lavonų užsikrėtė juodlige.
Mokslininkai bijo, kad taip pat gali būti ir su raupais: kadangi nuo 1980 m. pasaulyje nuo raupų nebeskiepijama, vėliau gimę žmonės neturi imuniteto ir gali užsikrėsti. Juo labiau kad Sibire anksčiau yra pasitaikiusi ne viena raupų epidemija, ir rasti užkrėstą lavoną nebūtų taip jau netikėta.
Tiesa, bent jau kol kas lietuviai gali būti ramūs. Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios kriptose palaidotų raupų aukų palaikų tyrimus vykdę JAV mokslininkai savo ataskaitoje mini, kad mėginiuose nebuvo aptikta gyvybingo raupų sukėlėjo pėdsakų. Tai reiškia, kad naujas ligos protrūkis yra neįmanomas.
Kokių veiksmų būtų imtasi, jei dabar vėl būtų užfiksuotas raupų atvejis?
Pirmiausia būtų būtina kuo anksčiau išaiškinti visus ligonius ir juos izoliuoti, hospitalizuoti, o visus asmenis, turėjusius sąlytį su ligoniais, paskiepyti. Nesant galimybės vakcinuoti, sąlytį turėjusius asmenis derėtų izoliuoti ir mediciniškai stebėti 18 dienų nuo paskutinio sąlyčio su ligoniu dienos, 2 kartus per dieną matuojant kūno temperatūrą.
Temperatūros pakilimas iki daugiau nei 38 °C rodo galimą raupų vystymąsi. Tokiu atveju asmenį reikėtų skubiai izoliuoti, kol kliniškai ar laboratoriniais tyrimais bus nustatyta raupų diagnozė.
Užsikrėtusio asmens paskiepijimas, atliktas per pirmąsias kelias dienas po užsikrėtimo, bet ne vėliau kaip per 4 dienas, gali apsaugoti nuo ligos arba palengvinti jos eigą. Pradėjus formuotis šašams, vakcina jau nebegali padėti.
Esant reikalui, vakcinuoti būtų galima ir platesnę visuomenės dalį.
Parengta remiantis Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro, CDC ir Forbes.com pateikiama informacija.
