– Inga, kada prasidėjo jūsų problemos dėl svorio? Kada supratote, kad vaizdas veidrodyje nebetenkina?
– Paauglystėje, kai pradėjo rūpėti vaikinai, sumoteriškėjau, t. y. prasidėjo branda. Tuomet vis labiau ėmiau atkreipti dėmesį į savo figūrą. Atsimenu, žiūrėdavau į save ir nematydavau liekno liemens, tik didesnį pilvuką. Supratau, kad esu kitokia, nei kitos klasės mergaitės. Pajutau nepasitenkinimą savimi, ieškojau dalykų, kurie man padėtų tapti panašia į bendraamžes. Beieškant būdų, kaip numesti svorio, prasidėjo dietų kelias.
Nėra tokios dietos, kurios aš nebūčiau bandžiusi.
– Kokių dietų laikėtės?
– Įvairiausių, kurias tuo metu aprašydavo žurnalai, nes internetas dar nebuvo labai populiarus, kurias išbandydavo ir per televizijos laidas apkalbėdavo žymūs žmonės. Vienos populiariausių buvo: Vaikulės dieta, apelsinų sulčių dieta, agurkų. Žinokite, aš kartais net juokauju ir sakau, kad tikriausiai nėra tokios dietos, kurios aš nebūčiau bandžiusi.
Tačiau dažniausiai tie, kurie siūlo dietas, orientuojasi tik į numestus kilogramus, nepasako, kas laukia paskui. Štai, prieš 10 metų laikiausi dietos, kurią rekomendavo viena žvaigždė: 25 dienas gėrė tik vandenį. Būdama vaiku, kuris turi antsvorio, maniau, pasilaikysiu ir aš. Bet žvaigždė nepapasakojo, kaip vėliau jautėsi, kas buvo vėliau. Man prireikė 5–6-erių metų, kad po to atsigaučiau, kad organizmas atsigautų.
– Galbūt atradote pačią efektyviausią dietą?
– Geriausia dieta yra sveika mityba. Nė viena dieta neduoda ilgalaikio rezultato. Tai – vienkartinis reikalas, nereikia gaudyti madų arba klausyti žinomų žmonių. Jei matote žodį „dieta“ kokiame straipsnyje, iš karto atmeskite ir neskaitykite. Bandykite save ugdyti, išmokyti atmesti visą tokią informaciją, nes dietos – laikina, o norisi juk ilgalaikės naudos. Man nereikėjo trumpalaikio rezultato savaitei, reikėjo visam gyvenimui. Norėjau jaustis pati savimi patenkinta.
– Kokių ilgalaikių priemonių ėmėtės? Kaip pasikeitė jūsų mityba?
– Pradėjau nuo labai mažų žingsnių. Gėriau daugiau vandens, o tai man buvo labai neįprasta. Tačiau supratus, kad nuo vandens pagreitėja medžiagų apykaita, kad tai teikia didelę naudą organizmui, tai tapo įprasta rutina.
Vėliau į savo meniu įtraukiau daugiau daržovių. Laikiausi principo, kad mėsa lėkštėje turi užimti tiek ir tiek vietos, o daržovės yra pagrindas. Suvokiau, kad ryžiai, makaronai, bulvės – trečias dalykas, kurio, jeigu įmanoma, turėčiau atsisakyti. Ryžių ir makaronų stengdavausi vartoti labai mažai, o galiausiai jų tiesiog atsisakiau. Šiandien jau nesuvokiu, kaip galima valgyti kokį kepsnį kartu su dideliu kiekiu ryžių, daržovių ir ant viršaus – dar riebaus padažo.
– Ar sunku buvo pakeisti mitybos įpročius?
– Po truputėlį. Kaip tik tuo metu susipažinau su draugu, kuris sportavo ir labai nuosekliai gamindavosi sau valgį. Jis valgydavo nustatytu metu, nustatytą trukmę ir kiekį. Žiūrėjau į jį ir galvojau, o kodėl man nepabandžius ir nepradėjus pačiai gamintis sveikiau?
– Pasitaikydavo momentų, kai norėdavosi viską mesti?
– Faktas! Labai daug kartų. Ypač, kai kažkur su draugais išeidavome. Visi „normaliai“ valgo, o tu toks jautiesi „adaptuotas“ truputėlį, neįžeidžiant, aišku, žmonių. Suprantama, kad norėjosi daug kartų mesti, nes atsibosdavo. Arba, tarkime, pasidarai laisvesnių dienų ir leidi sau valgyti ką nori, tačiau vėliau tapdavo sunku grįžti atgal į įprastą maisto režimą. Bet kartais reikia daryti tam tikrus dalykus per prievartą, kad jie tau atneštų malonumą. Tokiu būdu pati nepajauti, kaip tai tampa gyvenimo būdu.
Organizmas labai greitai pripranta prie to, ką tu jam duodi. Juk nuo mažens būdavome pratę valgyti tai, ką gamindavo tėvai. Nežinojome tuomet, kad mums būtinai reikia labai daug mėsos, bulvių ir padažų. Ne, mums tiesiog duodavo ir mes pripratome. Ir mane taip tėvai augino – kokį maistą duodavo, tą ir valgydavau. O kai pradėjau varžyti save ir pratinti prie sveikesnio maisto, iš pradžių tai erzino, – nepatiko, buvo neskanu. Laikui bėgant žiūriu, kad jau visai patinka.
Suvalgau kitokio maisto, prie kurio nesu pratusi, ir jau organizmas diktuoja, vos nesako: „Ne, Inga, tau tas netinka.“
Geriausia dieta yra sveika mityba.
– Kiek, pakeitusi mitybos įpročius, numetėte kilogramų?
– Iš viso – 25 kilogramus. Daugiausiai esu svėrusi 85 kilogramus. Dabar, kadangi mano draugas grįžęs ir šiek tiek lepina mane, sveriu 58 kilogramus. Žemiausia riba, kurią esu pasiekusi – 56 kilogramai.
– Galbūt turite nusistačiusi tikslą, kaip norėtumėte atrodyti ir koks skaičius, užlipus ant svarstyklių, jus galutinai tenkintų?
– Pasakysiu taip: virš 60 kilogramų aš ir psichologiškai jaučiuosi blogai. Toks psichologinis stresas įsivyrauja. Geriausiai jaučiuosi sverdama 57–58 kilogramus. Norint pasiekti 56 kilogramus, jau reikia įdėti daug pastangų, atlikti su savimi didžiulį darbą, stipriai susiveržti ir reguliuoti kiekvieną kąsnį, kurį dedu į burną.
– Kas jus motyvuoja ir toliau tęsti sveiko gyvenimo būdą?
– Tikriausiai, kad aš pati save motyvuoju. Neneigsiu, tikrai pasižiūriu ir į kitus žmones, ypač, kurie sugebėjo kardinaliai pasikeisti. Mane tai priverčia stotis ir eiti toliau. Tačiau didžiausia motyvacija – nuotraukų saugojimas. Nė vienos nuotraukos, kai buvau stambesnė, nesu ištrynusi, visada lyginuosi su savimi. Kartais gali pasirodyti, kad visa tai – lyg kokia išsivysčiusi liga. Ne, labai sveika save su savimi kartais palyginti. Ne tik išvaizdą, bet ir vidų – koks buvai prieš keletą metų ir koks esi dabar. Matai, aha, jau kiek per didelis pagurkliukas, gal ranka ar kojos stambesnės.
– Pasikeitėte ne tik fiziškai, pasikeitė ir jūsų požiūris į daugelį dalykų, mąstymas?
– Vienareikšmiškai. Pasitikėjimas savimi išaugo. Negaliu teigti, kad buvau nepasitikinti savimi. Žinojau, net kai svėriau virš 80 kilogramų, kad esu graži, nebijodavau aptemptų rūbų. Bet kai numeti svorio, apima pasitenkinimo jausmas, įrodymas sau ir didžiavimasis, kad nieko nėra neįveikiamo. Tai suteikia tam tikros stiprybės darbe, santykiuose, visur kitur. Tai nėra tik minus 2, minus 5 ar minus 20 kilogramų.
– Socialiniuose tinkluose padedate ir kitoms moterims atsikratyti papildomų kilogramų. Kas paskatino dalintis patarimais?
– Pati buvau skęstančiame laive, iš kurio nežinojau, kaip išsigelbėti, tad labai gerai suprantu žmones su panašiomis patirtimis, kurių, žinau, yra labai daug. Jie yra tame pačiame laive, kaip ir aš prieš keletą metų buvau.
Pamenu, instagramo paskyroje pasidalijau pokyčių nuotrauka ir sulaukiau labai daug žinučių. Labiausiai nustebino tai, kad didžioji dalis jų buvo iš tų pačių paauglių. Iškart prisiminiau save tokią, supratau: blemba, tikriausiai ne pirmos dietos jau laikosi, vargsta.
Paauglystėje, kai skaitydavau žurnalus, norėdavau Vaikulei parašyti: „Na, kaip tau pavyko, kaip tu tai darai?“ Bet tuo metu nebuvo kaip susisiekti su „žmogumi iš žurnalo“. Tad kai gavau daug žinučių, atsirado motyvacija, pagalvojau, kadangi nemažai problemų buvau prisidariusi laikydamasi dietų, padėsiu kitiems ir patarsiu. Nenorėjau atrašyti ir tiesiog guosti, kad „esate gražios“.
Visi mes žinome, kaip turime atrodyti. Reikia ne meluoti, nebandyti pakeisti žmogaus nuomonę. Į socialinius tinklus tiesiog pradėjau kelti tai, ką valgau, dalytis iššūkiu – pavyzdžiui, 10 tūkst. žingsnių per dieną. Įsijaučiau į tų rašančių žmonių situacijas, nes pati buvau buvusi jų vietoje.
Didžiausia motyvacija – nuotraukų saugojimas.
– O su kokiomis problemomis susidūrėte besilaikydama įvairių dietų?
– Pirmiausia, mažakraujyste. Vėliau netgi prireikė kraujo perpylimo, nes buvo tiek nusilpęs kraujas. Man turėjo atlikti operaciją, kurią, beje, taip pat sukėlė dietos, nes organizmas buvo visiškai nusilpęs, nualintas. Su mažakraujyste kovojau 4-erius metus. Galima teigti, kad tik pastaruoju metu atsistatė kraujas. Jausdavausi nuolat pervargusi. Atrodo, nieko nebenori, tavęs nebedžiugina vaizdas veidrodyje. Nors ir sveri 55 kilogramus, rodos, turėtum džiaugtis, tačiau esi nusilpęs, nenori niekur eiti, dūsti lipdamas net į antrą aukštą.
Dietos laikaisi mėnesį ar dvi savaites, numeti kelis kilogramus ir galvoji: „Valio, veikia“. Iš tikro, nesusimąstom, kas bus paskui, ar tikrai nekenkiam organizmui. Tai nėra šiukšliadėžė, į kurią tu ką nori įdedi, ką nori išimi. Tai yra organizmas, kuris tau privalės tarnauti senatvėje, kuriuo turi rūpintis. Šis supratimas neateina iš karto, o su dietų pasekmėmis gali kovoti ir visą likusį gyvenimą.
Pavyzdžiui, man pasireiškė inkstų uždegimas. Ėjau per perėją ir sustojau – iš skausmo nebegalėjau paeiti. Prireikė operuoti, tačiau pasakė, kad operacijos negali atlikti, nes kraujas nusilpęs ir būtinai reikia perpilti. Tai štai, dabar manyje teka kažkokio kito žmogaus kraujas.
– Kaip manote, ar socialiniai tinklai iškreipia realybę? Būtent dėl jų merginos susikuria nesveikų grožio standartų?
– Žinoma. Kasmet turime vis skirtingus idealus, skirtingai idealizuojam tam tikrus žmones. Tie patys žymūs žmonės diktuoja mums madas, norime būti panašūs į vienus, tuomet – į kitus. Aš, štai, norėjau būti Kristina iš „Tina Dance“. Ji buvo liekna ir aš norėjau būti tokia, kokia yra ji. Kai kurie dalykai ateina tik su branda. Duok, Dieve, kad ta branda ateitų kuo greičiau kiekvienam žmogui.
Siūlyčiau bendrauti tik su jums gero linkinčiais, sąžiningai atsakančiais žmonėmis. Nesižvalgykit į tai, kaip atrodo Elena ar Kristina.
Dabar, kai pasiskelbiau, kad laikausi iškrovos, valausi organizmą, merginos manęs klausia, kiek stiklinių išgeriu kefyro, – kažkas taip pat mane idealizuoja, tad jaučiu atsakomybę, kad pradėjusios tokį iššūkį, tos merginos neprisidarytų sau bėdos.
Kažkas žiūri ir sako: „Noriu būti tokia kaip Inga, ji numetė 25 kilogramus“. Bet man reikia dviejų stiklinių kefyro ar pasukų, o kitai gal reiks trijų. Gal man tinka tos iškrovos dienos, o kitiems – ne. Labai atsargiai stengiuosi pateikti informaciją ir ko labiausiai nenoriu, tai to, kad kažkas mane idealizuotų. Noriu tik rekomenduoti sveiką mitybą paversti gyvenimo būdu. Pagalvoti, laiku sustoti, pavalgyti, ką norit, kartais atsipalaiduoti. Tiesiog noriu atkreipti dėmesį į tai, kad ne tik dietomis galime pasiekti tam tikrų rezultatų. Noriu besikreipiančioms merginoms suteikti sveikos mitybos pagrindų, tų, kuriuos pati būčiau norėjusi žinoti tuomet, kai pradėjau laikytis dietų.
Žinojau, net kai svėriau virš 80 kilogramų, kad esu graži.
– Ar šiuo metu esate laiminga? Patenkinta savo kūnu?
– Taip, bet aš turbūt iki gyvenimo pabaigos būsiu kritiškas žmogus sau, vis vien bus už ko užsikabinti. Manęs šiandien paklausė: „Kokia yra Klaipėda?“. Atsakiau, kad laisva, nes aš jaučiuosi laisva. Taip, kaip tu jautiesi viduje, taip apibūdini ir aplinką.
Labai savimi didžiuojuosi, kad sugebėjau to pasiekti. Noriu padėkoti sau, kad nustojau žaloti save, savo organizmą. Puikiai suvokiu, kad nesu pinigas, kuris visiems patiktų.
Kiti sakys: „Bet ji vis tiek atrodo stambi“. Kiti: „Ji – per liekna“. Jeigu klausyčiausi kiekvieno žmogaus nuomonės, nežinau prie kokio rezultato prieičiau. Esu laiminga ir man nerūpi, ką kalba aplinkiniai, kaip jie mato mane. Svarbiausia, dabar veidrodyje matau sveiką, pasitikinčią savimi moterį, kuri sugebėjo išsilaisvinti nuo dietų. Vadinasi, ir kiti turi mane matyti tokią. Jeigu nemato, tai čia – jau jų problemos.
