Pasak psichologų, vidiniai dialogai gali būti tiek naudingi, tiek kenksmingi – ir tai priklauso nuo kiekvieno mūsų. Kiekvieno galvoje jie skamba vis kitaip, o kad jie neišvargintų ir duotų naudos, galima pasinaudoti 3 gerais patarimais. Taigi, bet kurį vidinį dialogą galima paversti naudingu pratimu.
1. Tu, o ne aš
Pasirodo, tai, kaip į save kreipiamės, turi didelės reikšmės. Nors dauguma įpratę prie „aš“, patartina vartoti įvardį „tu“ ir kreiptis į save... vardu. Jei šitaip pakeisime santykį su savimi, galėsime geriau kontroliuoti savo elgesį, mintis ir jausmus.
Sakydami sau „tu“arba vadindami vardu, mes sukuriame būtiną psichologinę distanciją, leidžiančią vertinti viską, kas su mumis vyksta, tarsi šiek tiek iš šalies. Toks triukas padeda sumažinti stresą žmonėms, kenčiantiems dėl sociofobijos ir leidžia nusiraminti apgalvojant sudėtingas situacijas.
2. Būkime švelnesni sau
Dialogas su savimi sukuria erdvę apmąstymams, bet tai ne visada į naudą. Geriausia, aišku, ne nuolat save kritikuoti („Ir vėl susimoviau“, „Kodėl kitiems pasiseka, o man ne?“, „Geriau būčiau net nepradėjęs“), o skatinti – kad ir už smulkmenas.
Pozityvūs pokalbiai su savimi pakelia nuotaiką ir mus palaiko emociškai.
Įrodyta, kad pastangos save motyvuoti itin padeda sportininkams sunkiai treniruojantis siekti tikslų, tačiau tai padeda bet kuriam žmogui. Pozityvūs pokalbiai su savimi pakelia nuotaiką ir mus palaiko emociškai. Ir priešingai – dialogai su kritikos gaidele menkina mūsų savivertę, be to prie tokių pokalbių su savimi vis stiprėja įsitikinimas, kad niekas nesikeičia – jūs vis dar tas nevykėlis, kuriuo save laikėte paauglystėje.
Psichologai teigia, kad žmogus gali rinktis, kaip jam mąstyti, o tai daugeliu atveju priklauso nuo vidinių dialogų. Taigi, pradėkime su savimi elgtis kaip su geru bičiuliu – šiek tiek švelniau ir atsargiau...
3. Įtikinkite save
Vidinio dialogo nebuvimas veikia neigiamai – žmogus blogiau save kontroliuoja ir elgiasi daug impulsyviau.
Vidinis balsas padeda mums kontroliuoti impulsyvų elgesį. Pavyzdžiui, kai sakome: „Imk ir tai padaryk!“; „Nė nežiūrėk į tą pyrago gabalą!“; „Ne, šitas vyras tikrai ne man – geriau iškart atsisakyti su juo susitikti“. Vieno eksperimento dalyvių buvo prašoma paspausti mygtuką, pamačius tam tikrą simbolį. Jie turėjo visą laiką kartoti vieną žodį, kad mintyse nevyktų joks vidinis dialogas. Kitą eksperimento dalį jau niekas netrukdė jų vidiniam balsui. Paaiškėjo, kad vidinio dialogo nebuvimas veikia neigiamai – žmogus blogiau save kontroliuoja ir elgiasi daug impulsyviau.
Manoma, kad vidinis dialogas padeda, kai ko nors naujo mokotės. Tik svarbiausia, kad teiginiai būtų trumpi, aiškūs ir neprieštarautų vienas kitam. Psichologas Antonis Hatzigeorgiadis, kuris tyrinėjo vidinio dialogo įtaką mokymosi procesui, teigia: „Kalbėdamiesi su savimi, jūs skatinate save veikti, o paskui įvertinate rezultatus“.
Tačiau svarbiausia, kad pokalbiai su savimi formuoja savikontrolę ir motyvaciją – o tai būtina, norint pasiekti sėkmės. Jei save tikiname, kad galime ko nors pasiekti, galimybės tai įgyvendinti daugybę kartų padidėja.
