Per pokalbį jie ne kartą minėjo esantys dėkingi Ortopedijos ir traumatologijos centro vadovui, gydytojui ortopedui traumatologui prof. Valentinui Uvarovui. Būtent jo pažinties su Nepale besidarbuojančiu ortopedu traumatologu prof. Ramu K Shah dėka šiandien šie mainai, leidžiantys rezidentams svetur pasisemti žinių ir patirties, skaičiuoja jau daugiau kaip dešimtmetį.
Nepale pasigedo švaros, tvarkos ir taisyklių
„Skurdas – žodis, kuris geriausiai apibūdina tai, ką pamatėme Nepale. Milžiniškas skurdas“, – teigė V.Žukauskaitė. Pasak jos, Nepalo medicinos sistema yra kitokia nei Lietuvoje – valstybės kompensuojamų medicinos paslaugų ten nėra:
„Tai reiškia, kad operacijų yra atliekama daug mažiau, žmonės tiesiog neišgali už jas susimokėti. Būna, kad visas kaimas renka pinigus, siekdamas suteikti pagalbą vienam žmogui. Tokiu būdu mažiau praktikos turi ir gydytojai. Protezavimas ir kitos panašios operacijos jiems kaip utopija! Tačiau jie daro nemažai rekonstrukcinių operacijų, kuriomis taisomi kaulų lūžių padariniai, atsiradę dėl laiku nesuteiktos pagalbos.“
Būna, kad visas kaimas renka pinigus, siekdamas suteikti pagalbą vienam žmogui.
Pašnekovų teigimu, Nepalo valstybinės ligoninės nuo privačių sveikatos priežiūros įstaigų skiriasi nedaug. O kai kada valstybinės ligoninės pastarąsias netgi pranoksta. Rezidentai teigė svečioje šalyje pasigedę švaros, tvarkos, struktūros ir taisyklių.
„Janakpurdham miestas, kuriame atlikome praktiką, – Indijos pasienyje, todėl jame kone viskas persmelkta Indijos dvasia. Mums įprasta gatvėse palaikyti tvarką, šiukšles mesti į šiukšliadėžes, o minėtame mieste viskas atrodo kardinaliai priešingai. Gatvėse – karvės, laukiniai šunys... Tokį „tvarkos“ pojūtį, atrodo, perėmė ir ligoninė. Todėl sterilumas ten, galima sakyti... savotiškas“, – teigė D.Stauskis.
Įdomu tai, kad per praktiką Nepale, ortopedijos traumatologijos rezidentai lankėsi raupsų ligoninėje. Nors Lietuvoje tai užmarštin baigianti nugrimzti liga, Nepale šia liga sergančiųjų vis dar tebėra daug. Pasak pašnekovų, paramą iš Didžiosios Britanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Šveicarijos gaunanti ligoninė atrodė lyg kitas pasaulis – tiek pastatai, tiek infrastruktūra – vakarietiški. Joje pacientai yra ne tik gydomi, tačiau jiems teikiamos intensyvios edukacinės paslaugos: mokoma, kaip prižiūrėti rankas ir pėdas, išvengti komplikacijų.
Himalajų didybė ir vietinių geranoriškumas
Paklausti, ar per šią kelionę teko patirti nuotykių, kurie buvo neatsiejami nuo kiekvieno pasidalinimo įspūdžiais su artimaisiais ir bičiuliais, pašnekovai atsakė teigiamai. „Vienas iš tokių įvykių buvo mūsų žygis į Himalajus. Įkopus beveik į 4 kilometrų aukštį, man prasidėjo visi kalnų ligos simptomai. Grįžti teko su sraigtasparniu“, – juokėsi D.Stauskis ir pridūrė, kad tąkart juos išgelbėjo prieš kelionę įgytas draudimas, kuris padengė nenumatytas išlaidas.
Pasak M.Jodinsko, jų trijulė, kalbėdama su nepaliečiais, juokdavosi, kad Lietuvoje aukščiausias kalnas siekia beveik 300 metrų. O Nepale kalnų viršūnės siekia 8–9 kilometrus: „Skirtumai labai dideli, nežinojome, kaip mūsų organizmas reaguos į tokį didelį aukštį.“
Nepaisant kilusių nesklandumų, Himalajų kalnų grožis ir vietos gyventojų geranoriškumas rezidentams įsirėžė į atmintį. „Kalnų apsuptyje supranti, koks žmogus yra mažas ir kokios juokingos yra problemos, kurias laikai reikšmingomis. Man paliko įspūdį ir tai, kad nepaliečiai yra labai šilti žmonės. Nors jie gyvena visiškame skurde, bet džiaugiasi tuo, ką turi, nesiskundžia“, – pasakojo V.Žukauskaitė.
Jos kolegos tikino taip pat buvę nustebinti vietos gyventojų noro padėti. Net tuomet, kai keliautojai susidurdavo su menkiausiomis problemomis, nepaliečiai nedelsdami jas išspręsdavo keletu skambučių telefonu. Be abejo, už pagalbą jie tikėdavosi ir atsidėkojimo finansiškai.
Praktika išmokė dėkingumo
Rezidentės V.Žukauskaitės teigimu, praktika Nepale suteikė galimybę pamatyti, kaip skurdžioje šalyje veikia medicina, o gydytojai išsisuka iš padėties su turimomis galimybėmis. Taip pat leido suprasti, kad gydytojui yra svarbūs ne tik įgūdžiai, bet ir gebėjimas dirbti komandoje, lyderystė, padėjo pasisemti motyvacijos ir ambicijų pokyčių įgyvendinimui Lietuvoje:
„Nepale sąlygos nepalyginamai prastesnės, bet ten dirbantys gydytojai vis tiek bando kažko imtis, veikti, siekti. Tai primena, kad net ir vienas žmogus savo indėliu gali daug pakeisti.“
Jai pritarė ir M.Jodinskas. Pasak jo, nors Nepalas yra kur kas skurdesnė valstybė nei Lietuva, nepaliečiai dėl to nesijaučia prastesni. Greičiau priešingai – jie stengiasi, vyksta į praktikas ir stažuotes užsienyje, ateitį mato pozityviai.
Pasak M.Jodinsko, būtent ši patirtis ir leidžia naujai įvertinti tai, ką turime: „Gyvendami Lietuvoje mes šiek tiek pabambam, kad pas mus yra tam tikri dalykai taisytini. Tačiau nuvykęs į Nepalą supranti, kad viskas pas mus yra gerai – turime labai daug galimybių, reikia tik imti ir daryti. Kartais susidaro įspūdis, kad mes užsimarinuojame Europos viduje – joje keliaujame, į konferencijas vykstame. O už Europos ribų pasaulis dažnai visiškai kitoks! Jame žmonės taip pat gyvena, dirba, yra gydomi sveikatos priežiūros įstaigose. Praplėsti akiratį labai sveika.“
Pasak D.Stauskio, ieškodami, kur galėtų pagilinti savo žinias ir įgūdžius, gydytojai dairosi Šveicarijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ar kitų stiprių valstybių link: „Į skurdesnes šalis niekas nevažiuoja, nes galvoja, kad ten nieko neišmoksi ir nepamatysi. Bet aš manau, kad pažintis su bet kurios šalies medicinos struktūra praplečia supratimą. Juolab kad, pavyzdžiui, Nepale didžioji dalis gydytojų turi labai daug žinių ir yra studijavę ar stažavęsi skirtingose pasaulio valstybėse. Todėl ir diskusija su jais tampa labai turtinga – jie gali lyginti skirtingas patirtis.“
Pokalbiui besibaigiant, pašnekovai skatino studentus pasinaudoti galimybe išvykti praktikai už Europos ribų. „Manau, kad mes šią kelionę prisiminsime visą gyvenimą. Tai tikrai labai didelė dovana. Ačiū centro vadovui prof. V.Uvarovui ir Vilniaus universitetui!“ – sakė V.Žukauskaitė.
