Lemtingas rytas
„Nuo aštuoniolikos metų rūkiau nesustodamas. Ryte atsikėlęs pirmiausia turėdavau parūkyti. Rūkydavau praktiškai visur, kur tik būdavo galima, net armijoje, budėdamas poste, nes manydavau, kad neištversiu dviejų valandų.
Noras rūkyti būdavo stipresnis už baimę būti pagautam. Pakelis per dieną man būdavo norma, o kai turėdavau problemų ar daug darbo, surūkydavau ir daugiau, nors dabar iš šalies galiu pasakyti, kad rūkymas nei problemų sprendžia, nei padeda susikaupti. Tačiau tuo metu atrodydavo kitaip.
Be to, turėjau nuostatą, kad rūkymas yra didžiulė priklausomybė ir reikia ypatingų valios pastangų norint mesti. Žmona vis sakydavo, kad mano rūkymas labai kenkia vaikams, bet aš maniau, kad esu per silpnas įveikti šią priklausomybę. Rūkydavau tiesiog namuose, virtuvėje įsijungęs gartraukį. Įsivaizdavau, kad jis sugeria dūmus, o iš tiesų rūkalais buvo prasmirdę visi namai, visi daiktai ir mano bei mano artimųjų drabužiai. Tas kvapas tikrai baisus, bet tai supranti tik metęs rūkyti“, – prisiminė pašnekovas.
Tiesa, pirmieji jo bandymai mesti rūkyti buvo nesėkmingi. Nikotininė guma, siūloma kaip tabako alternatyva, sukėlė tokį šleikštulį, kad tęsti šio eksperimento nesinorėjo. Nikotininiai pleistrai taip pat nebuvo veiksmingi. Tačiau suveikė... meilė kūdikiui.
Kaip visada, jau ruošiausi tyliai keliauti į virtuvę parūkyti, bet pagalvojau apie kūdikį, kuris miegojo už sienos.
„Buvo ką tik gimęs trečias vaikas, todėl vis galvojau: mano didieji kentėjo cigarečių dūmus, kodėl ir šis mažylis turi augti dūmuose? Atsimenu, tą rytą atsibudau ir, kaip visada, jau ruošiausi tyliai keliauti į virtuvę parūkyti, bet pagalvojau apie kūdikį, kuris miegojo už sienos. Ir nusprendžiau neiti. Pajaučiau, kad visai ir nenoriu rūkyti. Po valandos vėl pradėjo galvoje suktis mintys, kad laikas parūkyti. Bet ir vėl pagalvojau apie kūdikį.
Taip neparūkęs sulaukiau pietų ir klausiu šeimos: „Ar nieko nepastebite?“ Šie iš pradžių nesuprato, o kai susigaudė, kad nerūkau, labai apsidžiaugė. Tuomet įsijungė sportinis azartas – kiek laiko sugebėsiu nerūkyti? Pratempiau iki vakaro ir tada pradėjau galvoti – gal tikėjimas, kad tai didžiulė priklausomybė, kurios taip sunku atsikratyti, buvo tik mano galvoje?
Kitą dieną vėl nerūkiau – taip praėjo savaitė. Antrą savaitę jau pradėjau jausti nuo kaimynų ateinančius dūmus. Tas kvapas man būdavo visai skanus, tačiau pagalvodavau – jeigu savaitę nerūkiau, galiu ir daugiau. Taip praėjo mėnuo, kitas, ir tada supratau, kad galiu visiškai neberūkyti, o malonus rūkalų kvapas pavirto siaubingu tvaiku, net klaiku pasidarė nuo minties, kad anksčiau su žmonėmis bendraudavau taip dvokdamas“, – atviravo Vilmantas.
Vyras prisipažino, kad vėliau keletą kartų kompanijose bandė užsirūkyti – tiesiog dėl bendro ritualo, bet cigaretė būdavo labai neskani.
Pasibaisėjo supratęs, kaip dvokdavo anksčiau
Dabar Vilmantas įsitikinęs, kad jeigu yra motyvacija – kodėl tu nori atsisakyti žalingo įpročio, – gali kalnus nuversti. Ir nors metantieji rūkyti dažnai skundžiasi, kad jiems užeina nenumaldomas noras parūkyti, kuriam ne visada atsispiria, vyras tikino, kad tokio potraukio nepajuto nė karto.
„Aš labai greitai įsitikinau, kad tai neskanu, nemalonu ir labai nekvapnu, todėl tikrai nesinorėjo vėl pradėti rūkyti. O griebimasis cigaretės susinervinus yra saviapgaulė, nes iš tiesų ji nieko neišsprendžia. Netgi atvirkščiai, trukdo susikaupti. Susinervinai – atsigerk kavos, tai bus daug mažesnė blogybė ir dar ramiai pagalvosi, kaip išspręsti problemą.
Taigi aš mečiau labai paprastai ir lengvai. Tačiau sutinku, kad reikalinga motyvacija, taip paprastai susigalvojęs to tikrai nepadarysi, nes rūkymas yra labai stiprus ritualas. Tačiau mano pavyzdys įrodo, kad norint mesti galima ir per vieną dieną.
Iš kitų esu girdėjęs tokį mitą, kad reikia mažinti cigarečių kiekį. Tai neveikia. Tu vis mažinsi, kankinsi save, tačiau vieną dieną kažkas nutiks ir vėl surūkysi visą pakelį. Tiesiog reikia mesti nuorūką ir padėti tašką. Pamirškite pažadus pradėti nuo pirmadienio, po Naujųjų metų ar po gimtadienio. Geriausias laikas yra dabar.
Dar vienas dalykas – niekada nemesi rūkyti, jeigu namuose nebeturi cigarečių. Atsimenu, kokia panika kildavo, jeigu vakare apsižiūrėdavau, kad jau rūkau paskutinę. Tuomet nesvarbu, kiek valandų, – bėgsi į parduotuvę, kioską ar degalinę. Beje, šis jausmas mane erzindavo – atrodydavo nenormalu, kad šis potraukis tave taip valdo. Todėl ir metęs rūkyti turėjau pasilikęs cigarečių. Gal net ir dabar namuose kur nors rasčiau besimėtantį pakelį. Kai užtenka ranką ištiesti, norint pasiekti cigaretę, jau be panikos, ramiai gali pagalvoti, ar verta tai daryti“, – patarė pašnekovas.
Vilmantas ir šiandien, po 12 metų, vis dar džiaugiasi ir didžiuojasi savo sprendimu ir tikina: niekas, metęs rūkyti, nepraras nei savo šaunumo, nei kietumo, nei stiliaus.
Kaip mūsų organizmą veikia rūkymas
Vienoje cigaretėje yra apie 10 mg nikotino. Nikotinas – tai stimuliantas, kuris skatina nervų sistemą ir sukelia lengvą euforiją, bet jis taip pat yra kenksmingas: maždaug 50 mg yra mirtina dozė.
Praėjus vos 10 sekundžių nuo cigarečių dūmų įkvėpimo, nikotinas yra absorbuojamas organizmo ir per kraujotakos sistemą pasiekia smegenis. Be to, nikotinas stimuliuoja antinksčius ir paskatina šiuos gaminti hormonus epinefriną bei adrenaliną. Šie hormonai pagreitina širdies ritmą ir padidina kraujo spaudimą, tuo pačiu susiaurindami kraujagysles. Be to, tai paskatina dopamino – cheminio junginio, kuris sukelia pasitenkinimo būseną – gamybą organizme. Dėl to nikotinas ilgainiui sukelia priklausomybę.
Nikotinas iš organizmo pasišalina per kelias valandas. Jis gali būti absorbuojamas ne tik per plaučius, bet ir per kitus organus.
Tik 30 proc. dervos iškvepiant būna grąžinama į aplinką. Likusi derva „prilimpa“ prie plaučių ir gerklės.
Rūkant organizme lieka ne tik nikotinas, bet ir kitos medžiagos. Iškvepiant pasišalina tik dalis jų. Žalingos cigaretėse esančios cheminės medžiagos pasiekia visas organizmo ląsteles. Dūmai paveikia kraują, odą, plaučius, širdį, kvapo ir skonio pojūčius.
Bronchuose ir plaučiuose esama plonyčių plaukelių, kurių funkcija – valyti bronchų vamzdelius ir plaučius nuo iš orės į juos patekusių žalingų medžiagų. Tačiau rūkymas kuriam laikui suparalyžiuoja šiuos plaukelius ir netgi gali juos numarinti. Tačiau nustojus rūkyti, šie plaukeliai vėl pradeda veikti ir bando išvalyti organizmą. Būtent dėl šios priežasties rūkaliai taip dažnai kosti net ir tada, kai nerūko – tai organizmo bandymo apsivalyti pasekmė. Tačiau, pavyzdžiui, ryte surūkyta pirma cigaretė vėl paralyžiuoja šiuos plaukelius, ir kosulys dingsta.
Daug to, ką įkvepiame užsirūkę cigaretę, virsta derva. Tik 30 proc. šios dervos iškvepiant būna grąžinama į aplinką. Likusi derva „prilimpa“ prie plaučių ir gerklės. Ši derva žudo sveikas plaučių ląsteles. Vieną pakelį per dieną surūkantis rūkalius per metus į savo plaučius įkvepia maždaug vieną puodelį dervos.
Rūkant deguonies kiekis kraujyje sumažėja, nes anglies monoksidas, kuris pasigamina rūkymo proceso metu, suklaidina žmogaus kūną: jis galvoja, kad tai deguonis. Tačiau kūno ląstelėms vis tiek reikia deguonies, todėl širdis turi dirbti greičiau, kad tinkamai šia medžiaga aprūpintų visas ląsteles.
Nuolat rūkant, skonio ir kvapo pojūčiai lėtai „atbunka“, nes dervos padengia liežuvį ir kvėpavimo takus. Dažnai rūkaliai net nesupranta, kad kažkas jų organizme kitaip, ir tik metę rūkyti supranta, ką buvo praradę.
Be to, rūkant kraujospūdis pakyla maždaug 10–15 proc. Tai reiškia, kad pavojus patirti širdies smūgį ar insultą padidėja.
Rūkančių žmonių kraujyje galima rasti 4–15 kartų daugiau anglies monoksido negu nerūkančių. Anglies monoksidas – tai ta pati medžiaga, kurią per duslintuvus išmeta automobiliai. Parūkius jis išlieka organizme maždaug šešias valandas. Per tą laiką jis, sudarydamas junginį su kraujyje esančiu hemoglobinu, pablogina deguonies apykaitą.
Odoje esančios kraujagyslės rūkant susitraukia, ir odą pasiekia mažiau deguonies. Tai lemia raukšlių atsiradimą. Be to, oda po ilgamečio rūkymo papilkėja, o veidas ima atrodyti pavargęs.
Bostono universiteto atlikti tyrimai parodė, kad rūkantys vyrai dažniau patiria su erekcija susijusių problemų. Iš 1011 tirtų vyrų, turėjusių erekcijos sutrikimų, 78 proc. rūkė. Be to, rūkymas kenkia spermos kokybei, todėl ketinantiems susilaukti vaikų rekomenduojama mesti.
Moterys taip pat turi dėl ko sunerimti – daug rūkančių moterų vaisingumas sumažėja 43 proc., o menopauzę jos pasiekia dviem metais anksčiau.
