1. Sukurkite savyje tuščią erdvę
„Pasistenkite susitelkti į tai, kas vyksta su jumis čia ir dabar. Tai padės atgauti dvasinę harmoniją, nustosite po kaulelį narstyti savo praeitį ir nebekursite ūkanotos praeities“, – siūlo geštaltpsichologijos atstovai (pasak geštaltpsichologų, žmogus suvokia aplinką kaip vieningą ir prasmingą. Jis reaguoja į tai, ką mato, kaip į visumą, t. y. žmogui būdingas įgimtas organizacijos ir integracijos poreikis). Šauni mintis! Tad namuose siūlome atlikti pratimą, kuris padėtų sustabdyti nepaliaujamą įkyrių minčių srautą – jūsų smegenys pagaliau atsikvėptų!
Taigi paimkite į rankas, tarkime, jums mielą ant jūros kranto rastą akmenuką (gali būti ir kitas jūsų širdžiai mielas daiktas) ir užsidarykite viena kambaryje. Iš pradžių pasistenkite atsipalaiduoti: ramiai kvėpuokite pro nosį, ištieskite nugarą, nuleiskite pečius, rankas, pamėginkite neįtempti kaklo. Kad atpalaiduotumėte veido raumenis, darykite įvairiausias grimasas. Nors galvoje greičiausiai ūš įprastos įkyrios ir ramybės neduodančios mintys, pasistenkite nustumti jas į šalį. Dabar sutelkite dėmesį į tris dalykus: kūną (atpalaiduokite visus raumenis), psichiką (slogios mintys tegul plaukioja kažkur toli už horizonto) ir emocijas (gal nerimas absoliučiai ir nepranykęs, bet jis gerokai sumažėjęs). Pabandykite sau mintyse nusakyti, kokia šiuo metu jūsų savijauta? Ar jaučiate, kad jūsų nerimas pamažu sklaidosi lyg rūkas? Labai gerai... Šaunuolė. Vadinasi, pratimą atliekate taisyklingai.
Prisijunkite prie daugiau kaip 81 tūkst. „Ji“ gerbėjų – tapkite grupės nariu „Facebook“ tinkle!
O dabar pereikite prie antrojo etapo: paimkite į rankas akmenėlį ir itin atidžiai apžiūrinėkite jį. Pasistenkite į jį sutelkti visą savo dėmesį, gerai įsižiūrėkite į akmenėlio formą, spalvą, pamėginkite spėti jo svorį, dydį. Jums turi būti svarbūs ne tik vizualiniai įspūdžiai, bet ir taktiliniai jutimai: palieskite akmenuko kontūrus, ribas, skiriamąsias žymes. Pajuskite, kaip jis pamažu šyla jūsų moteriškose rankose, koks nugludintas jūros jo paviršius...
Prabėgus kelioms minutėms, vėl užduokite sau klausimą, kaip dabar pasikeitė jūsų būsena, kaip galėtumėte ją apibūdinti? Ar jaučiate vidų užplūstantį malonų lengvumo pojūtį? Kaip teigia geštaltpsichologijos atstovai, po šio pratimo turite aiškiai suvokti savo pojūčius, jūsų nebeturi varginti jokios mintys, emocijos.
Ką gi... Treniruokitės ir toliau, kol įgysite įprotį „būti savo pojūčių viduje“.
2. Pažvelkite baimei į akis
„Baimė kyla tuomet, kai nenorime į ką nors žiūrėti, – sako egzistencialistinės psichoterapijos atstovai. – Baimė yra kaip kompasas, nurodantis, į ką turite atkreipti dėmesį, kad jūsų gyvenimas taptų geresnis. Būtent dėl šios priežasties reikia sekti paskui savo baimes, pažvelgti joms į akis. Aišku, tai nėra paprasta, bet... būtina.“ Baimės nepakelia žvilgsnio iš arti.
Tad ar esate pasiruošusi susidurti akis į akį su vidiniais savo demonais ir pažvelgti į juos iš arti? Pamąstykite, ko visgi bijote? Su kuo susijusi didžiausia jūsų baimė? Kas nutiktų, jei įvyktų tai, ko labiausiai bijote? Ar pajėgsite tada ką nors padaryti? Jeigu taip, tuomet ką?
Nemanykite, kai visa tai – juokų darbas. Iš tiesų šis nuoširdus analize pagrįstas darbas (atsakymai į klausimus) yra gerokai sunkesnis, nei įsivaizduojate. Nerkite stačia galva į savo baimių liūną, nes vaikščioti aplink jį (ką paprastai ir darome, nes mums pernelyg sunku žiūrėti į baimės pusę) nerekomenduojama. Kad būtų kiek lengviau, įsivaizduokite, jog pamažu leidžiatės kopėčiomis į gilią olą, kurios apačioje jūsų tyliai tyko baisiausia jūsų baimė ir iki kurios žūtbūt reikia nusigauti. Tačiau tuo pačiu metu greičiausiai pajusite, kad jūsų nebevargina toks „sunkus“ kvėpavimas kaip anksčiau, o baimė pamažu netenka savo valdžios ir galios jums. Žmogaus viduje paprastai atsiranda didelis didelis liūdesys, kai jis palaipsniui ima gilintis į baimės esmę. Kas paskui? Paskui jausti kažką panašaus į vidų užplūstančią šilumą ir, svarbiausia, pamažu atsikabinantį nuo jūsų baimių balastą.
3. Išgryninkite savo tikruosius troškimus
„Netgi tuomet, kai emocijos liejasi per kraštus, nuo situacijos įmanoma atsiriboti, – įsitikinęs psichoterapeutas, neurolingvistinio programavimo specialistas Alainas Losier. – Tai padeda rasti atsakymą į klausimą, ko iš tiesų norite.“ Tad ko imtis? Kad pratimą būtų lengviau nupasakoti ir jums geriau suvokti, įsivaizduokite toliau pateiktą situaciją ir kokių veiksmų derėtų imtis. Tarkime, esate motina, kuri už kelių dienų su didžiu nerimu išleis mylimą sūnų mokytis į užsienį ir kuri jam linki tik paties geriausio. Pratimui atlikti pasiimkite tris kėdes ir pastatykite jas kambario viduryje. Viena kėdė tegul būna skirta mamai, kita – sūnui, trečia – pašaliniam stebėtojui. Taigi sėskitės ant pirmosios kėdės (t. y. į savo kėdę) ir garsiai išsakykite, ką jaučiate. Pavyzdžiui, „Mane užvaldė paniškas nerimas, kaip sūnui seksis svečioje šalyje, milžiniška baimė, kad jam niekas nenutiktų, ir mintys, kad labai retai jį matysiu. Kelių tūkstančių kilometrų atstumas nuo sūnelio... Man tai pernelyg skaudu, nepakeliama... Šie dalykai kone ėda mano smegenis. Tačiau taip pat noriu, kad jis būtų laimingas, atrastų save, savo vietą gyvenime, būtų įdomus ir išsilavinęs žmogus“. Viską išsakiusi, pavaikščiokite po kambarį, paskui pasistenkite įsivaizduoti, kaip jus užlieja didelė jūros banga, kuri nuplauna nuo jūsų viską, ką neseniai jautėte. Patikėkite, tai labai padeda nusiraminti.
Dabar sėskitės ant antrosios – sūnaus – kėdės ir pasistenkite įsijausti į jo „kailį“. Prisiminkite viską, ką apie jį žinote, jo ūgį, svorį, įpročius... Mėginkite kalbėti tai, ką sūnus, jūsų manymu, jums atsakytų: „Suprantu, kad mano artimiesiems labai trūks manęs, liūdės, jaudinsis, nerimaus... Tačiau man norisi pažinti save, išmokti daug naujų dalykų, pradėti gyventi kitaip, tiksliau – taip, kaip aš trokštu. Jaučiu, kad jau galiu gyventi savarankiškai, be tėvų. Na, o jei iškils kokių problemų, visada galiu sugrįžti namo.“ Po sūnaus žodžių vėl pavaikščiokite po kambarį ir įsivaizduokite jus užliejančią jūros bangą, nuplaunančią nuo jūsų visus pojūčius ir mintis.
Lieka trečioji kėdė, kuri skirta pašaliniam stebėtojui – visai kitam žmogui. Taigi dabar jūs – tas pašalietis. Jus rami, savimi pasitikinti, išmintinga moteris. Tad sakote: „Regiu prieš save jauną žmogų, kuris myli savo artimuosius, yra prisirišęs prie šeimos, bet jam jau išmušė savarankiškumo valanda. Jo motina puikiai suvokia, kad sūnui būtina gyvenimo patirtis. Žinoma, ji jokiu būdu nepaleistų jo, jei manytų, jog sūnus dar nepasiruošęs savarankiškam gyvenimui. Visgi motiną be galo liūdina išsiskyrimo mintis.“
Grįžusi prie motinos kėdės, persakykite viską, ką neseniai girdėjote: „Sūnaus ateitis priklauso nuo išsilavinimo, gyvenimo patirties. Argi man nesinori, kad sūnus subręstų? Vadinasi, man reikia tiesiog daugiau juo pasikliauti. Net kai sūnus bus už tūkstančių kilometrų, aš nenustosiu būti jo motina.“ Sutikite, tai labai teisinga ir karti tiesa.
Pojūčiai po šio pratimo? Vienu metu turėtumėte jaustis ir pavargusi, ir ramesnė – reikia tiesiog daugiau pasitikėti sūnumi.
4. Nusiteikite tik pozityviai
„Labai svarbu išmokti matyti daugiau gerų, gražių, o ne blogų dalykų, – pabrėžia psichoterapeutai. – Jei žmogus nustos eikvoti jėgas nuolat trykštančiam negatyvui, jis išsaugos energiją, kuri leistų nuveikti ką nors svarbaus. Tik tuomet bus galima įveikti svarbiausias gyvenimo kliūtis, trukdančias pasiekti vidinę palaimą, t. y. įveikti įvairių formų baimės jausmą: prieš kitus žmones ar save pačią, prieš miglotą ateitį ar galimą nesėkmę.“ Tad ženkite ryžtingą žingsnį ir imkitės vizualizacijos – įsivaizduokite nuostabias pasekmes, kurias nulems artimiausi būtini jūsų pokyčiai. Atminkite, kuo pozityvesnis bus jūsų nusiteikimas, tuo lengviau įveiksite susidariusią problemą.
Tad jei toliau tęstume motinos nerimo dėl sūnaus temą, turėtumėte suprasti, kad kuo geresnis bus jūsų nusiteikimas, tuo lengviau ištversite sūnaus išvykimą. Taigi... Įsitaisykite patogiai, ištieskite kojas, prisiminkite atpalaiduojamuosius pratimus, kuriuos darėte norėdama pajusti savyje tuštumą, užmerkite akis ir įsivaizduokite savo sūnų ir naująjį jo gyvenimo etapą. Matote jį patenkintą, laimingą, juokaujantį, besišypsantį? Ar jaučiate, kad pati imate šypsotis nuo tokio vaizdinio? Pajuskite, kaip nuo jūsų sklinda šiluma, ir sau šnabždėkite: „Šviesa ir šiluma, kuri trykšta iš manęs, saugo mano artimuosius visur ir visada.“ Kartokite šią frazę visur ir visąlaik lyg kokią mantrą, kuri, nė neabejojame, jums dar ne sykį pravers gyvenime...