Motina Teresė yra pasakiusi: „Didžiausias skurdas – tai kai esi nelaukiamas, nemylimas ir nereikalingas. Nuo savęs pačių turime pradėti šį skurdą naikinti.“
Kad galėtume tai padaryti, turime suvokti, kas labiausiai mus neramina kalbant apie suartėjimą su kitais žmonėmis.
Būti artimam su kažkuo yra giliausias žmonijos poreikis. Ir kartu – labai sudėtingas. Net komunikabilūs ekstravertai, gebantys greitai megzti pažintis, susiduria su šiomis baimėmis ir kliuviniais.
1. Nepasitikėjimas iš karčios patirties
Baimė suartėti dažnai kyla iš nepasitikėjimo žmonėmis. Šis nepasitikėjimas atsiranda su karčia patirtimi, ir tai pamiršti tampa sunku. Kartą nudegę, buvę išduoti ar įskaudinti, žmonės nebežino, kiek gali atsiverti kitam.
Tai normalu – atsargumas (neperdėtas) yra reikalingas, kad tokios karčios patirties būtų mažiau. Vieni žmonės intuityviai jaučia, ką ir kam gali pasakoti, o ko ne, o kiti gali užduoti sau kelis esminius klausimus: kiek žmogus pats yra atviras su jumis; ar jis jus gerai pažįsta; ar yra patikimas, lojalus; kaip atsiliepia apie savo draugus ir artimuosius.
Karti patirtis iš tiesų stabdo mus nuo ateities kūrimo ir gražių dalykų. Susidūrę su nesėkme, kitąkart per atsargiai žiūrime į mus supančius žmones. Dar tiksliau, kartą išduoti, laukiame, kol vėl tai nutiks ir programuojame nesėkmę.
Vis tik jeigu širdyje jaučiate, kad galite pasitikėti kitu žmogumi, tai didelis žingsnis artimos draugystės kūrimo link. Neatstumkite patikimų žmonių.
2. Baimė nusiimti kaukę
Sudarome aplinkiniams tokį įspūdį, kokį norime. Ir ta kaukė nėra suderinama su atvirumu.
Kita bėda, kad bijojimas atsiverti kitam ir suartėti dažnai reiškia, kad mums reikės nusiimti kaukę. Mes sudarome aplinkiniams tokį įspūdį, kokį norime, kokius save įsivaizduojame. Ir ta kaukė nėra suderinama su atvirumu. Būti atviram reiškia apnuoginti save – parodyti, koks esi, ką galvoji, kaip elgiesi. Ir to nesigėdyti.
Tiesa ta, kad giliai viduje mes visi norime būti mylimi už tai, kokie esame. Ir labai bijome, kad pamatę tikruosius mus, žmonės nusisuks.
Bet ar ne geriau šis – blogiausias įmanomas – variantas, negu ilgalaikis apsimetinėjimas tuo, kuo nesi?
3. Baimė, kad mumis pasinaudos
Visos šios baimės yra susijusios. Baimė būti atviram yra baimė būti emociškai pažeidžiamam. Ir dėl šios priežasties galime palaikyti atstumą nuo mus supančių žmonių. Kartais atrodo, kad mūsų atvirumas yra mūsų silpnumas, ir kad aplinkiniai tik ir laukia, kaip tuo pasinaudoti.
Tačiau reikia suvokti, kad artimo meilė nekuria skausmo. Skausmą kuria per didelis prisirišimas, baimė, reiklumas ir mūsų pačių neadekvatūs lūkesčiai.
4. Baimė nesulaukti atsako
Paklauskite savęs: ką aš daryčiau, jeigu nebijočiau?
Baimė būti atviram ir kurti artimus (intymius ar draugiškus) santykius dar kyla iš to, kad manome, jog nebus adekvačiai sureaguota į mūsų jausmus. Kad būsime atstumti. Bet pastarasis atvejis nereiškia, kad mes esame nevertingi. Savivertė neturi priklausyti nuo to, kaip aplinkiniai vertina mus. Savivertė yra tai, kaip mes vertiname save. Turint aukštą savivertę, paprastai taip nebijoma kurti artimo ryšio.
Paklauskite savęs: ką aš daryčiau, jeigu nebijočiau? Tai bus atsakymas, ką turite padaryti. Įveikti baimę galima susiduriant akis į akį su ja ar bent ją pripažįstant.
