3. Siekdamos tobulybės, nustojame tobulėti
Vienos atidėlioja darbus, kitos nesiliauna dirbti ir siekti aukštumų. Sveikintinas pavyzdys, tačiau ir čia yra savų kabliukų. Kalbame apie perfekcionizmą – norą viską padaryti nepriekaištingai. Deja, siekdamos tobulybės, dažnai gauname tik vidutinybę.
Kaip rodo tyrimai, perfekcionistai užduotis atlieka daug ilgiau nei kiti, tačiau sugaištas laikas dažnai neatspindi darbo kokybės. Tokie asmenys linkę dešimt kartų perskaityti ir perrašyti tą patį sakinį, tačiau vis tiek būna nepatenkinti rezultatu. Perfekcionistai bijo ir vengia kritikos, nors grįžtamasis ryšys – vienas pagrindinių augimo šaltinių. Praleisdamos kritiką pro ausis, mes praleidžiame ir galimybę tobulėti, nes kartojame tas pačias klaidas, o į kitų siūlymus neatsižvelgiame.
Be to, kaip rodo tyrimai, žmonės linkę daug geriau galvoti apie save, nei yra iš tikrųjų. Mes manome, kad esame gabesnės, geresnės ir išmintingesnės nei aplinkiniai. O ką jau kalbėti apie tas, kurios stengiasi viską atlikti tobulai. Noras būti pranašesnėms tarsi aptemdo akis ir neleidžia įgyvendinti troškimo.
Klaidos turėtų ne žlugdyti, o priešingai – didinti savivertę, nes tik įveikdamos kliūtis mokomės, augame ir stiprėjame.
Tai nereiškia, kad siekti to, kas geriausia, – beprasmiška. Tačiau tai darydamos neturėtume jausti kaltės ir graužtis, kad ko nors nesugebame. Klaidos turėtų ne žlugdyti, o priešingai – didinti savivertę, nes tik įveikdamos kliūtis mokomės, augame ir stiprėjame. Perfekcionistės galvoja ne apie laimėjimus, bet apie anksčiau padarytas klaidas ir dėl to nuolat graužiasi („Kaip būdama tokia protinga galėjau taip kvailai pasielgti?“). Klaidų baimė neužkerta kelio joms atsirasti. Netgi atvirkščiai. Vienintelis būdas pasiekti tobulybę – eiti netobulu keliu.
4. Norėdamos negalvoti, pagalvojame dukart
Turbūt visos ne kartą bandėme nuslopinti nepageidaujamas mintis? Negalvoti apie nepasisekusį vakarykštį pranešimą, apie braškinį tortą laikydamosi dietos ar gražias akimirkas dviese stengdamosi nepaskambinti savo eks? Net jei tuo metu ir pavyko iš galvos išstumti pašalines mintis, vėliau vis tiek atsigriebėme. Ir su kaupu.
Žmonės dažnai slopina nepageidaujamas mintis, norėdami išvengti jų įtakos. „Negalvok apie rūkymą, geriau prisimink smagius vakarykščius nuotykius“, – užrakiname vidinį poreikį stipria spyna. Nors tuo metu vidinis balsas nutildomas, dar nereiškia, kad numalšinamas ir poreikis. Kaip rodo tyrimai, užslopintos mintys smogia dar didesne jėga. Pabandykime nesvajoti apie saldumynus ir šios mintys persekios intensyviau nei bet kada. Maža to – atslūgus savikontrolei, skanėstų suvalgysime daugiau nei prieš užgniauždamos šį norą.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kaip paveikti kitus ir pasiekti, ko norite? 5 patarimai
Štai ką rodo mokslas. Eksperimente dalyvavo rūkantys savanoriai. Viena grupė septynias dienas turėjo negalvoti apie šį žalingą įprotį. Nors tą savaitę tiriamieji rūkė kur kas mažiau, nustojus slopinti mintis cigarečių buvo surūkyta žymiai daugiau nei įprastai. Be to, jie patyrė kur kas daugiau įtampos ir streso nei grupė, neslopinusi savo minčių.
Kaip atsikratyti nepageidaujamų minčių ir nepasiduoti pagundai? Kilusias mintis ne slopinkime, o keiskime kitomis, pagrindžiančiomis siekiamo tikslo naudą. Tarkim, jei ramybės neduoda šokoladinio pyrago vizija, pasakykime sau: „Man bus kur kas maloniau įtilpti į džinsus, nei suvalgyti šį skanėstą.“
