Kaunietė odontologė Greta pasakoja, kad ją suprasti žmonės pradėjo būtent tada, kai patys susidūrė su koronavirusu ir jo požymiais: „Jie sakė – tai tu taip jautiesi visada?“, – prisimena Greta ir pasakoja, kad skonio ir kvapo ji netekusi susirgusi, atrodytų, įprastu bronchitu.
„Liga užsitęsė gana ilgai. Iš pradžių gydžiausi pati, tačiau situacija negerėjo, o kai nuėjau pas gydytoją, man nustatė lėtinį bronchitą. Turėjau gerti antibiotikus, o jų kursas truko net pusantro mėnesio. Gydytojai spėja, kad dėl šios priežasties – ilgos, uždelstos ligos eigos ir ilgo antibiotikų vartojimo – man dingo skonis ir uoslė“, – pasakoja Greta.
Ji priduria, kad specialistai teigę, jog jeigu per pusantrų metų pojūčiai nesugrįš, reikės susitaikyti su tuo, kaip yra. Greta sako, kad belaukdama sugrįžtant skonio ir kvapo skaičiuoja jau septynerius metus.
Labiausiai ilgisi pakalnučių kvapo
„Žinote, kartais skonis ir kvapas sugrįžta, bet tik akimirkoms. Tarkime, aš neužuodžiu kavos kvapo, bet kartais jį pajaučiu, ir tada taip gera tuo pasimėgauti. Įdomus dalykas, kartais jaučiu kvapus, kurių apskritai nėra arba jie būna iškreipti. Tad negaliu sakyti, kad visiškai nieko neužuodžiu, bet viskas labai pasikeitę.
Kvepalai man arba kvepia, arba smirda, tačiau aš visiškai negaliu išskirti kvapų natų, pokvapių. Jeigu kvapas aštrus, aš galiu jį pajausti, jeigu švelnus – neužuosiu visai. Man labiausiai gaila, kad aš neužuodžiu pakalnučių. Jos visada žydi per mano gimtadienį ir jas gaunu dovanų, tad man tai buvo svarbus ir malonus mano gyvenimo akcentas, tradicija. Tačiau šiandien gėlės man apskritai nekvepia, išskyrus frezijas“, – pasakoja Greta.
Ji priduria, kad skonis, kai nėra kvapo, taip pat kitoks. „Sunkiausi buvo pirmieji metai, tačiau dabar jau išmokau su tuo gyventi. Kadangi susirgau rudenį, tai prieš pat Kalėdas buvo išties sunku – juk žiemos šventės kvepia mandarinais, cinamonu, gvazdikėliais ir visais kitais skanėstais.
Smegenyse tą kvapą žinai, įsivaizduoji, kaip turėtų kvepėti, tačiau kvapo nejauti, atrodo, net mandariną į nosį susikištum, kad tik pavyktų užuosti.
Tas pats ir su maistu, pavyzdžiui, aš neskiriu, kokią mėsą valgau, o maisto gaminimas man išvis smirda, nors anksčiau visiškai neerzindavo.
Tad keli metai man buvo sunkūs, turėjo praeiti laiko, kad suprasčiau, kas vyksta su mano uosle ir skoniu. Kartais jaučiu kvapus, kurių nėra, pavyzdžiui, dūmų. Klausinėju kitų žmonių, ar jie irgi užuodžia, o sulaukiu atsakymo, kad niekas nekvepia“, – pasakoja Greta.
Eksperimentų virtuvėje nebeliko
Pašnekovė pasakoja, kad šiandien ji virtuvėje neeksperimentuoja, kadangi nejaučia skonio arba jis būna iškraipytas, tad gamina tik tuos patiekalus, kuriuos mėgo ir ruošė anksčiau, žino, koks buvo jų skonis.
„Kai žinai, kiek ko dėti, paprasčiau. O štai naujai gaminant, nejaučiu, kokių prieskonių trūksta. Galiu tik pasakyti, per sūru ar per saldu, todėl virtuvėje nerizikuoju. Štai išvirti sriubą man dėl šios priežasties taip pat sunkiau – turiu vis klausti patarimo, prašau paragauti. Tačiau man dabar jau nebėra taip sunku, kaip anksčiau“, – priduria ji.
Greta prisimena, kad jai netekus skonio ir kvapo daugelis manė, kad bus labai lengva numesti svorio, kadangi nebus apetito. „Tai tikrai netiesa, juk valgyti vis tiek reikia, o ir prisimenu, kuris maistas man bus skanus. Kitas niuansas, kai nejauti skonio ir kvapo, kartais persivalgyti yra daug paprasčiau“, – mano ji.
Kas pasikeitė jos meniu? Atsirado kur kas daugiau žuvies patiekalų, kadangi anksčiau ji žuvies dėl dumblo kvapo nemėgo. Tačiau šiandien ji sako galinti valgyti bet kokią žuvį – ji jai skani.
Iš kitos pusės, Greta stengiasi gyventi taip, kaip anksčiau – ir toliau perka mėgstamus kvepalus, kvapnias žvakes, pasiklausia ir šeimos narių, kas jiems kvepia labiau. Tiesa, mėgstamus kai kuriuos kvepalus ji išdalino, nes vienų neužuodė, o kitų kvapas jau nebe toks – jai nebepatinka, pradėjo erzinti.
Darbe – tik lengviau
Odontologe dirbanti moteris priduria, kad su bendraminčiais, patiriančiais tą patį, ji susidūrusi nebuvo iki pandemijos laikotarpio. O ir pačiai teko persirgti koronavirusu – kadangi ir taip nejaučia skonio ir kvapo, negalėjo iškart įvardinti ligos. Tiesa, darbe Gretai tapo tik lengviau.
„Dirbant odontologe tenka susidurti su įvairiais žmonėmis, žinote, dalies pacientų burnoje – tikrai ne rožės (juokiasi). Kadangi nejaučiu kvapų, manęs neerzina tai, kad, tarkime, asmuo ką tik rūkė. Taigi darbe man yra paprasčiau, net kolegės juokauja, kaip man gerai. Žinoma, kur kas labiau norėtųsi susigrąžinti tą skonį ir kvapą, negu neužuosti“, – sako Greta, kartais įprastus kvapus jaučianti visai kitaip, nei jie kvepia.
Ji prideda, kad pripranta prie kitokių kvapų ir kartais nebeprisimena, kad jie buvo kitokie. „Akimirkoms kažkas tarsi atsiblokuoja ir pradedu užuosti. Tada būna taip gera. Tačiau iš kitos pusės nėra taip baisu gyventi be skonio ir kvapo – su tuo jau susitaikiau. Juolab, kad kiti žmonės susitaiko ir su daug sunkesniais dalykais. Susigalvoji kvapus iš naujo ir gyveni toliau“, – patirtimi dalinosi Greta.
