Dar pati maitino dukrytę
Kai Vilma prieš aštuonerius metus išgirdo krūties vėžio diagnozę, jai buvo 33-eji, sūnui – ketveri, o mažajai dukrytei – vos pusantrų. Kuriam laikui ligą pavyko įveikti, tačiau ji grįžo su metastazėmis antroje krūtyje, plaučiuose, kauluose ir smegenyse. Moteriai buvo atliktos net penkios operacijos, tačiau metastazės vis atsinaujindavo.
„Kai užčiuopiau guzelį krūtyje, dar pati maitinau dukrytę. Nuėjusi pasitikrinti išgirdau nieko gera nežadančią diagnozę – trečia stadija. Karuselė įsisuko – 10 chemoterapijos kursų, krūties pašalinimas, švitinimas, tolesnis gydymas... Po gydymo pavyko pasiekti remisiją, tačiau po kurio laiko vėžys atsinaujino kitoje krūtyje. Ir vėl – operacija, švitinimas, chemoterapija“, – pasakojo Vilma.
Iš pradžių metastazės buvo aptiktos limfmazgiuose, vėliau išplito į kaulus, plaučius ir smegenis. Medikai jai taikė įvairius gydymo būdus, o kai metastazės pradėjo plisti smegenyse, buvo atlikta operacija gama peiliu – moderniu radiochirurgijos gydymo metodu. Deja, po operacijos židiniai smegenyse atsinaujino, todėl po dviejų mėnesių buvo atlikta dar viena operacija. Sustabdyti metastazių augimą buvo bandoma dar dviem chemoterapijos kursais, tačiau jie buvo neefektyvūs. Prireikė trečios operacijos.
Kai visos gydymo galimybės buvo išnaudotos, medikai pasiūlė paskutinę viltį – chemoterapijos gydymą derinti su biologinės terapijos vaistu, kuris didžiausią poveikį turi kaip tik smegenims. Tačiau Lietuvoje šis vaistas nekompensuojamas. Mėnesiui gydymo kursas kainuoja 2400 eurų.
Gyvenime atsirado daugiau sąmoningumo
Vos išgirdus diagnozę iš pradžių buvo labai skaudu, baisu, kirbėjo klausimas – kodėl. Tačiau Vilma suėmė save į rankas ir pasakė, kad turi ką nors daryti, turi gydytis, stengtis pasveikti.
„Tiesiog susitaikiau – man tai skirta ir aš turiu šią patirtį išgyventi. Su vėžiu į mano gyvenimą atėjo labai daug sąmoningumo, pradėjau matyti pasaulį, situacijas visai kitomis spalvomis, kitaip suprasti žmones. Pradėjau daugiau dėmesio skirti sau, lengviau, atlaidžiau žiūrėti į aplinką – su didesniu džiaugsmu, su jausmu, kad reikia branginti tau duotą laiką. Daug kas stebisi ir klausia, iš kur turiu tiek stiprybės, tiek entuziazmo, nes, kai papasakoju, kokį gydymą teko praeiti, žmonės išsigąsta. Bet aš tiesiog gyvenu taip, kaip širdis liepia.
Kadangi dirbti negaliu dėl fizinės būklės, daug bendrauju su vaikais. Pradėjau užsiimti veikla, kuri man patinka. Pinu makramė, anksčiau siuvau vaikams žaislus. Stengiuosi būti čia ir dabar bei džiaugtis dabarties minute, o po to – ir gautu rezultatu, kurį matau ir kuris patinka kitiems žmonėms“, – dėstė pašnekovė.
Žinoma, nebuvo viskas taip paprasta, kaip skamba, juolab kad šeimoje auga mažamečiai vaikai. Vilma atvirauja – jei ne vyro ir tėvų parama, ji nebūtų susitvarkiusi, kai po chemoterapijos tekdavo kovoti su stipriais šalutiniais reiškiniais.
Į pagalbos prašymą žmonės atsišaukė
Vilma žino – jos liga neišgydoma, tik apgydoma. Tačiau ji pati nesižvalgo atgal, stengiasi žvelgti tik į priekį, kovoti už galimybę užauginti savo vaikus. Išgirdusi, kad vienintelis vilties jai teikiantis gydymas yra nekompensuojamas, nieko nelaukdama ji mėnesio kursą įsigijo už savo lėšas. Tačiau tai ir viskas, ką šeima sau galėjo leisti, todėl viešumo vengiančiai moteriai (apie jos ligą nežinojo net bendradarbiai) teko perlipti per save ir prašyti pagalbos.
Vilmą globoti ėmėsi Vėžio gydymo paramos fondas, įkurtas savanorystės pagrindu – visi jame dirbantys tai daro neatlygintinai. Jo tikslas – padėti vėžiu sergantiems žmonėms gauti gyvybiškai būtiną gydymą, kuris Lietuvoje nekompensuojamas. Sprendimą, ar patenkinti paciento prašymą, priima fondo taryba, į kurią įeina pacientų atstovai ir geriausi Lietuvos medikai. Gydymas finansuojamas tik tiems pacientams, kurių sveikatos būklė leidžia tikėtis teigiamo efekto. Vilmos atveju jos ligos istorija taip pat buvo atidžiai peržiūrėta ir įvertinta.
Man davė savaitę laiko apsispręsti, ar ryšiuosi viešai paprašyti pagalbos. Aš ryžausi, nes kitos išeities neturėjau.
„Nesinori apkrauti žmonių savo rūpesčiais, nesinori, kad manęs gailėtųsi. Tačiau kai kreipiausi į Vėžio gydymo paramos fondą, man davė savaitę laiko apsispręsti, ar ryšiuosi pati viešai paprašyti pagalbos. Aš ryžausi, nes kitos išeities neturėjau. Anksčiau pati esu aukojusi žmonėms, o dabar pagalbos prireikė man pačiai“, – nedrąsiai svarstė pašnekovė.
Moters pagalbos šauksmas buvo išgirstas. Kaip pasakojo fondo direktorė Aurelija Juškevičienė, šiuo metu jau pavyko susitarti su vaistų gamintoja, kuri moteriai suteiks gydymą nemokamai, tačiau žmonių paaukotos lėšos padėjo sulaukti šio įmonės sprendimo. Jei gydymas nebūtų pradėtas laiku, nežinia, ar šiuo metu dar būtų, kam jį skirti.
„Aš kiekvieną kartą būnu apimta nuostabos ir didžiulio dėkingumo už tai, kokie geri yra žmonės. Kiekvienas aukojo tiek, kiek galėjo, – nuo vieno euro iki kelių šimtų ar net tūkstančių. Tačiau tos visos aukos sukrito į vieną katilą ir išėjo kaip tik reikalinga suma – tarsi kažkas paskaičiavo, kiek reikės pinigų, tarsi kažkokia sauganti ranka vedė mus visus“, – svarstė pašnekovė.
Gydymas sugrąžino viltį
Nors naujasis gydymas taip pat nėra lengvas – Vilmai dėl šalutinių reiškinių teko mėnesį praleisti ligoninėje – aplink širdį kaupėsi skysčiai, tačiau smegenyse metastazės sumažėjo. Tą patį patvirtino ir ją gydanti gydytoja – kakle net išoriškai matomos metastazės mažėja, traukiasi. Kraujo rodikliai taip pat rodo teigiamą dinamiką, tai reiškia, kad vaistas veikia.
„Aišku, būna visokių dienų, kai ir kaulus skauda, ir sąnarius. Tai chemoterapinių vaistų poveikis, bet iš esmės fiziškai jaučiuosi stipresnė, turiu daugiau jėgų ir turiu stiprų vidinį tikėjimą, kad vaistai man padeda. Stengiuosi kasdien mankštintis, pasivaikščioti, būti gamtoje, bendrauti su žmonėmis. Darau viską, kad sau pagelbėčiau – tiek savo fiziniam kūnui, tiek savo dvasios būsenai, kad kuo labiau jausčiausi kaip sveikas žmogus, neužsidaryčiau ligoje.
Džiaugiuosi turinti jėgų būti su vaikais. Jie manęs kitokios ir neatsimena, todėl žiūri į mano ligą ramiai. Kartu žaidžiame, bendraujame, kartu darome rankdarbius. Kai galiu, skaitau knygas, žurnalus, domiuosi gydymu, kad eičiau į priekį, padėčiau sau. Juk yra tikslas – vaikai, o ir pati noriu gyventi. Man dar tik 40 metų! Todėl esu be galo dėkinga visiems, kurie paaukojo bet kokią sumą ir prisidėjo prie dabartinės mano gyvenimo kokybės. Šiam dėkingumui išreikšti trūksta žodžių“, – sakė moteris.
